Futbolas birželiui tinka

Šiauliai

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

42564

Nes birželis – vyrų mėnuo. Pirmasis birželio sekmadienis – Tėvo diena. Ir mėnesio pagrindinius vardadienius visi žino. Jei gegužė moterų vardadienių mėnuo, tai birželis – vyrų. Štai dar šio mėnesio likusieji: 24 d. – Jonas (jau šiandien pradedame juos sveikinti, o kas dėsis rytoj...), 26 d. – Jaunius, 27 d. – Gediminas ir Vladas, 29 d. – Petras ir Povilas. Tad ir futbolas – vyriškas žaidimas – šiam mėnesiui tinka.

Tiesa, moterys, ypač šiaulietės, gali bemat papriekaištauti, jog jos žaidžia futbolą ne blogiau už vyrus. Bet vyrai tuomet atsakys, jog yra futbolas ir moterų futbolas. O futbolo čempionatai veik visada vyksta birželį. Net lietuviai šį mėnesį apie futbolą kalba dažniau nei apie krepšinį. Ir net pirmosios mūsų tautinės vėliavos ėmė rodytis ne po krepšinio, bet po futbolo rungtynių Vilniaus „Žalgirio“ stadione.

Koja paspirtas daiktas juda greičiau

marc-garrido-i-puig-nuotr-f.jpg

Tai pastebėta jau žiloje senovėje. Net faraonų kapuose rasta kamuolių iš drobės, o dar prieš mūsų erą kamuolio spardymas užfiksuotas Kinijoje. Todėl neaišku, kur ir kada atsirado futbolas. Galima sakyti, kad futbolas išrastas keletą kartų įvairiose pasaulio vietose ir įvairiu metu. Lotynų Amerikos gyventojai teigia, kad futbolas – jų išradimas, ir net šaiposi iš Europos čempionatų, nes, girdi, kaip tikrą džiazą pagros tik „juodžiai“, o ne baltieji, taip tikrą futbolą žais tik Lotynų Amerikos šalių atstovai, o ne europiečiai. Tiesa, geriausi futbolininkai ateina iš darbininkų rajonų, augę susispaudę ankštuose butuose, kai nori nenori tenka daugiau laiko praleisti lauke. Jie taip pat patiria mažiau spaudimo iš tėvų, ruošdami namų darbus, o žaisdami sportinius žaidimus tarp bendraamžių, įgyja ir statusą, ir prestižą.

Vis dėlto Lotynų Amerikos gyventojai nėra teisūs – futbolo tėvyne pripažinta Anglija. XIX a. viduryje būtent Anglijoje sukurtos taisyklės, kurios iki šių dienų nedaug pakito. Aišku, kažkokių pasikeitimų šiame sporte gali būti. Pavyzdžiui, siūloma kampinį kelti iš arčiau, tai yra nuo baudos aikštelės kampo, o užribį ne rankomis išmesti, o išspirti koja.

Skirtumas tarp Lotynų Amerikos šalių futbolo ir europinio yra. Pirmasis, sakyčiau, daugiau gaivališkas, europinis – disciplinuotas. Pastarąjį visad demonstruoja Vokietijos rinktinė.

1954-aisiais pasaulio futbolo čempionate Šveicarijoje Vakarų Vokietijos komanda įveikė Vengriją. Vengrai (tuomet stipri komanda, nepatirianti pralaimėjimų) pirmavo 2:0, bet pralaimėjo 2:3. Tuo metu visoje Vokietijoje buvo vos 40 tūkstančių televizorių, tad juos turinčiųjų giminės, kaimynai buvo prigludę prie jų, o visi kiti – prie radijo imtuvų. Pergalė buvo švenčiama abiejose padalytos Vokietijos pusėse. Šalis galėjo didžiuotis vokiškumu.

Pergalė neliko nepastebėta net menininkų. Kas pamena Rainerio Wernerio Fassbinderio filmą „Marijos Braun vedybinis gyvenimas“ gal prisimins ir kaip finaliniuose kadruose Marija Braun, sėkmę pasiekusi pokario vokietė, degasi cigaretę, užmiršusi įjungtas dujas, ir sprogimas nuaidi drauge su finaliniu teisėjo švilpuku. Sprogimas ir vokiečių pergalė!

Futbolas – menas ar bergždžiai praleistas laikas?

quincemedia-nuotr-trophy-34.jpg

Toks klausimas kamuoja ne vieną. „Viską, ką žinau apie moralę ir įsipareigojimus, aš išmokau iš futbolo“, – sakė užkietėjęs futbolo žaidėjas Alberas Kamiu. O ar žinote, kas buvo Anglijos Portsmuko klubo vartininkas? Ogi – seras Arthuras Conanas Doyle‘is. Leonidas Donskis nagrinėjo europietiškos kultūros tradicijas ir futbolą, be to, jis net TV komentavo futbolo rungtynes. Tiesa, būta ir priešingų nuomonių. Pavyzdžiui, Jorge‘o Luiso Borgeso: „Futbolas yra populiarus, nes kvailystė yra populiari.“ Jis net seminarus savo studentams rengė futbolo mačų metu.

Rašytojai mėgsta futbolą. Yra net įsisteigusi Alessandro Baricco rašytojų futbolo gerbėjų lyga. Kažkas net palygino, kad Lietuvoje yra tiek pat futbolo gerbėjų, kaip ir poezijos skaitytojų. Štai Lietuvos čempionatų metu stadionan susirenka vos 200 sirgalių, tai yra tiek pat, kiek nusiperkančiųjų lietuvių poeto eilėraščių knygelę.

Vokietijos vyskupų konferencijos iniciatyva dargi yra atsiradusi interneto svetainė pavadinimu „Bažnyčia su kamuoliu“. Per Bavarijos radiją mintimis apie šį sportą ne kartą dalijosi ilgametis Miuncheno arkivyskupas, kardinolas Josephas Ratzingeris, žinia, dabartinis popiežius emeritas Benediktas XVI. Vienas iš arkivyskupo pasisakymų vadinosi „Futbolas yra daugiau“. Būsimasis popiežius mąstė, kuo gi patraukia šis žaidimas: „Žaidime atsiskleidžia pamatinis dalykas: žmogus gyvas ne viena duona ir duonos pasaulis iš tikrųjų tėra pirmas laiptelis, kopiant į tikrą žmogiškumą, į laisvės pasaulį. O laisvė juk gyvena dėl taisyklės, disciplinos, kuri išmoko buvimo vienų su kitais ir tikro buvimo vienų priešais kitus, išmoko nepriklausyti nuo išorės sėkmės bei savivalės ir šitaip tapti tikrai laisvam.“ Ką ir sakyti – niekas taip gražiai nekalbėjo apie futbolą ir niekas jame neįžvelgė tiek prasmės.

Ir dar. Popiežius Pranciškus yra prisiekęs futbolo gerbėjas, turi Buenos Airių „San Lorenze“ futbolo klubo nario kortelę ir iki šiol moka mokesčius. Popiežius Jonas Paulius II jaunystėje per futbolo rungtynes stodavo ginti vartų, tad treneriai kartais savo vartininkams mėgsta pastebėti: „Jei vartuose būtų stovėjęs popiežius, tokio įvarčio nebūtų praleidęs.“

Jei futbolo nebūtų, pasaulyje būtų nuobodžiau

kxrz-nuotr-stadium-189777.jpg

1958 m. nuotrauka. Šiaulių „Elnio“ futbolo klubas tapo Lietuvos čempionais. Stovi komandos kapitonas A. Griškonis, vartininkas V. Bauža, žaidėjai: A. Juknevičius, R. Jankauskas, R. Požerauskas, A. Šimaitis, E. Murauskas, S. Rostkauskas, J. Bugys, H. Jakimavičius, R. Prikockis. Lietuvos čempionais „Elnias“ tapo net 7 kartus. Pirmą kartą 1948 m. Po du kartus Lietuvos čempionais yra tapę šiauliečių futbolo klubai „Statybininkas“ ir „Kareda“, vieną kartą – „Tauras“.

Mieli prisiminimai, bet reikia peršokti į šias dienas. Futbolas dabar jau kitoks. Tai prasidėjo gal 2009 metais, kai Madrido „Real“ sportininkų įsigijimui išleido 259 mln. eurų. O juk 1893 m. „West Bromvich Albion“ Willie’į Gravesą pirko už 100 svarų. Tiesa, nuo 2009 metų viskas dar sparčiau auga. Pavyzdžiui, Neymaras per savaitę uždirba 600 tūkst. eurų. Ano meto kartai Zelkevičius, Šocikas, Tamulis ir Paulauskas reiškė daugiau nei dabartiniam jaunimui Alekna ar Ubartas. Sportininkai jiems buvo paprasti žmonės, kurie neretai kaip ir jie savo dienas baigė skurde.

Šiandien neramina tik viena. Aišku, galima pateisinti, kad futbole žaidžia žmonės kaip ir mes, todėl pasitaiko sukčiavimo. Bet yra ir globališkesnių dalykų. Kažkoks nesusipratimas, kad šiais metais pasaulio futbolo čempionatą rengia Rusija. Malaizijos oro linijų reiso MH17 aukų artimieji parašė laišką, kuriame klausiama, ar norite gyventi valstybėje, kur tiesa nustoja egzistuoti.

Visgi pabaigoje norisi prisiminti kokią nors gražią istoriją apie futbolą. Gal apie Miroslavą Klosę. Jei neklystu, jau veik prieš dešimtmetį vienų atkaklių Vokietijos čempionato rungtynių pabaigoje, kai rezultatas buvo lygus, Klose griuvo baudos aikštelėje ir buvo paskirtas 11 metrų baudinys. Tačiau jis, priėjęs prie teisėjo, paaiškino, kad pargriuvo, praradęs pusiausvyrą, prasižengta prieš jį nebuvo. Baudinys buvo atšauktas, rungtynės taip ir baigėsi – lygiosiomis. Galvoju, ar žinau gražesnę istoriją apie futbolą už šią.

Vienas dalykas, kuris bent man nepatinka futbole – čia per daug lygiųjų. Lietuvoje, kai kalbama apie futbolą, visada paminimas ir krepšinis. Kuo labiau lietuviams nesiseka futbole, tuo garsiau trimituojame, kad esame krepšinio šalis. Bet ką besakytum, jei futbolo nebūtų – pasaulyje būtų nuobodžiau. O jei futbolas nepatinka, tai nesikrimskite – greitai futbolas baigsis, prasidės prezidento paieškos, gyvensime, kaip gyvenę.

Sovietų Sąjunga ne kartą atsidurdavo dėmesio centre dėl futbolo ir jo įtakos politikai. 1952 m. olimpiadoje SSRS rinktinė, dalyvaudama pirmą kartą per savo istoriją, susitiko su Jugoslavijos rinktine ir pralaimėjusi iškrito iš turnyro. Iš pralaimėjimo „Tito fašistams“ tuoj buvo padarytos atitinkamos organizacinės išvados ir rinktinė išformuota. 1964 m. SSRS rinktinė žaidė Europos čempionato finale su Ispanija, kurią tada valdė diktatorius Frankas. Negana to, rungtynės vyko Madride, fašistinės valstybės sostinėje, o prieš ketverius metus ispanai buvo atsisakę atvykti į Europos pirmenybių ketvirtfinalio rungtynes Maskvoje. SSRS rimtai svarstė galimybę atsisakyti šio susitikimo, tačiau galiausiai buvo nutarta žaisti.

Rungtynes SSRS rinktinė pralaimėjo rezultatu 1:2. Po šių abiejų atsitikimų, pagal rusišką posakį, „daug kam lėkė galvos“. O štai 1973 m. įvyko tikras skandalas. SSRS rinktinė atsisakė žaisti su Čilės rinktine lemiamas rungtynes dėl teisės varžytis 1974 m. pasaulio čempionate, nes rungtynės turėjo vykti stadione, kurį Pinočeto chunta naudojo kaip koncentracijos stovyklą, nors pirmosios rungtynės Maskvoje įvyko ir baigėsi lygiosiomis 0:0. Jau žinodami, kad SSRS atsisakė žaisti, čiliečiai išėjo į aikštę, „įpylė“ įvartį į tuščius vartus, o paskui patraukė į VFR dalyvauti pasaulio čempionate.

Sovietų Sąjungoje buvo labai norima, kad plačiosios valstybės futbolo čempionate pirmąją vietą užimtų rusų komanda, o čia, žiūrėk, pirmojoje vietoje atsiranda Kijevo „Dinamo“ ar Tbilisio „Dinamo“ ekipos.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt