Fotomenininkų poros šalis be veido nedomina

405737069_7328282513862843_5356343684286590624_n
Šiauliai
Nuotr. iš Ai­no ir Eg­lės ke­lio­nių
Enrika Valančiūtė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Ainas Kazlauskas ir Eglė Ščerbinskaitė – tikri fotomenininkai. Kūrybinėse fotosesijose atsiskleidžia jų meniškoji pusė, kuri daugelį maloniai nustebina. Jiedu keliauja po pasaulį, ieškodami šalių, turinčių veidą, ir jose kuria istorijas: Egipte tapo faraonais, Venecijoje Eglė buvo kurtizanė, o Anglijoje atgimė Šerloko Holmso istorija. „Šalyse visą laiką vaikštome kaip herojai, niekada nevaikštome kaip turistai“, – patikina Eglė ir Ainas.

Pirmoji paroda – Juliaus Janonio gimnazijoje

– Ainai, papasakokite trumpai apie save. Esate kilęs iš Šiaulių, o kur paskui keliai nuvedė?

Ainas: Esu šiaulietis, vėliau atsidūriau Kaune, kur radau savo gražesniąją pusę. Bet dažnai grįžtu ir į Šiaulius – čia yra artimieji, draugai.

 

– Ar fotografija visada buvo jūsų hobis, ar talentą fotografuoti atradote vėliau?

Ainas: Fotografuoti pradėjau nuo mokyklos laikų. Tai buvo daugiau hobis. Pirmoji paroda buvo dar mokykloje, Juliaus Janonio gimnazijos koridoriuje, daryta iš juostos. Mokykloje veikė būrelis, į kurį nuėjęs išmokau, kaip reikia fotografuoti, kaip išryškinti nuotraukas. Vėliau po mokyklos baigimo fotografija irgi buvo tik kaip hobis, nes Šiauliuose turėjau nuosavą verslą, o po 2008 m. krizės, verslams žlugus, teko imtis kažko kito. Taip palengva fotografija perėjo į darbą.

– Žiūrint į jūsų darytas nuotraukas, atrodo, kad tai kažkas ypatingo, kad kiekviena fotografija turi savo mintį, istoriją.

Ainas: Ta fotografija, kuri buvo nuo paauglystės, buvo paprasta. Tuo metu man trūko bendraminčio, kuris užvestų į tą kitą – aukštesnį – lygį.

Eglė: Galime atskirti dvi fotografijos rūšis. Yra techninė fotografija, ko ir moko mokyklose, ir meninė fotografija, kai daugiau galvoji ne apie techninę pusę, o apie kūrybinę – kaip iš idėjinės pusės pateikti kažkokį vaizdą, istoriją ar pasakojimą.

Ainas: Atsiradus mano gražiajai pusei Eglei, mano fotografija perėjo daugiau į kūrybinę.

Eglė: Tai, ką mes eksponuojame, yra nekomerciniai darbai. Žmonės, kai pažiūri į juos, sako: „Atrodo, kad jūs tokie nurauti – net baisu jus samdyti. Ką jūs su mumis padarysite?“ Čia yra dvi medalio pusės. Kai su žmogumi bendrauji dėl jų fotosesijos, atsižvelgi į jų norus ir kas jiems gražu. O kas mums gražu – darome savo kūrybiniuose projektuose.

 

– Kaip susipažinote, gal per bendrą pomėgį? Kaip gimė jūsų duetas?

Ainas: Taip, mes susipažinome viename seminare Kaune pas fotografą Albertą Pocėjų. Dalyvavome su Egle bendrose užduotyse.

Fotosesijos reikalauja kruopštaus pasiruošimo

– Daug nuotraukų turite iš kelionių, iš labai gražių vietų. Kaip renkatės kryptis – pagal kokius kriterijus? Iš anksto būnate numatę, kokio rezultato tikitės?

Ainas: Viskas prasideda nuo idėjos.

Eglė: Kartais šalis pasiūlo idėją. Tarkime, žinome, kad važiuosime į Italiją, žinome, kokia bus lokacija ir ką galime ten padaryti, kas asociatyviai siejasi su Italija. Inspiracijos šaltinis – filmai. Paskutinioji fotosesija buvo Venecijos kurtizanės. Filmas apie kurtizanę įkvėpė mus padaryti šią fotosesiją Venecijoje. Mes studijuojame žmonių archetipus. Pagrindinis vyro archetipas buvo grafas Drakula ir vizualizavome tai Portofine. Archetipai yra visiems suprantama kalba apie moterį, apie vyrą. Esame darę ir Šerloko Holmso istoriją Anglijoje. Pagal skirtingus psichologinius visuotinai pažįstamų herojų portretus mes įgyvendiname savo pačių projektus ir pabūname tais herojais tam tikroje šalyje. Kai kurios šalys, pvz., Dubajus, asocijuojasi su dykuma, smėliu ir de javu jausmas yra išgyventas kiekvieno psichologiškai. Mes tą jausmą studijuojame teorine prasme, skaitome psichologinius straipsnius apie tai ir tada vizualizuojame kai kuriuos nevizualius dalykus.

Ainas: O kiekvieną kelionę vainikuoja knygos formato fotosesijų istorijos.

 

– Bet juk tokie projektai reikalauja labai daug pasiruošimo...

Eglė: Pasiruošimo labai daug reikia. Mes žinome, kurioje vietoje ką fotografuosime, koks siužetas bus. Rūbai būna paruošti iš anksto, juos ruošiamės, siuvame pusę metų, galima sakyti. Šalyse vaikštome visą laiką kaip herojai, niekada nevaikštome kaip turistai. Nes jei surandame gerą šviesą, gerą lokaciją, tai nėra kada persirengti, grįžti į viešbutį ar pan. Kartais atrodome juokingai žmonėms, bet dirbame savo darbą.

Ainas: Šri Lankoje fotografavausi nuogas, prisidengęs lapu. Mes to vargšo lapo ėjome ieškoti džiunglėse, tada jį vežiojomės dvi dienas, kol radome tinkamą šviesą, tinkamą lokaciją, vėliau galėjome jį panaudoti kaip elementą. Kalbant apie Kubą, vežėmės drabužius, ieškojome, kur konkretų drabužį galime panaudoti pagal spalvą.

Eglė: Mes netgi kalbiname žmones. Kubos projektas buvo „Draugai“, tai ir ieškojome gatvėje draugų. Ten kultūra atvira, to nepadarysi Arabijoje ar kitoje uždaroje kultūroje. Žinojome, kad Kuboje žmonės ispaniško mentaliteto, mielai draugauja ir domisi, tai nebijojome gatvėje jų pakalbinti ir pakviesti nusifotografuoti. Mes išnaudojame šalies, žmonių ypatumus, charakterio ar būdo bruožus. Keliaujame į šalį, kuri turi veidą. Ieškome šalių veidų – kokias asociacijas mums sukuria ta šalis.

Ainas: Vyksta labai ilgas ir kruopštus darbas iš namų: reikia sukurti istoriją, ką mes rodysime, tada atsirinkti vietas. Aš ieškau vietų, Eglė renka rūbus, tada rūbai sudedami komplektais, ką kurią dieną kur naudosime.

Eglė: Ir reikia, kad mes kartu su Ainu derėtume tarpusavyje.

Ainas: Yra ir mūsų kartu nuotraukų. Mes pasistatome trikojį fotoaparatui ir jį valdome pulteliu nuotoliniu būdu.

 

– Papasakokite, kaip vyksta fotosesijos. Juk kai kuriems kadrams reikia ir tam tikro laiko sulaukti?

Ainas: Mes visas keliones dalijame į dvi dalis: ryto ir vakaro šviesa. Keliamės 3 val. nakties, grimuojamės, rengiamės, išvykstame 5 val., 6 val. –
jau saulėtekis, tada dirbame iki 7 val. Po to grįžtame, ilsimės ir vidurdienį važiuojame žiūrėti, kur ką darysime vakare, o vakare vėl važiuojame daryti fotosesijos.

Eglė: Iš tikrųjų veikiame kaip artistai. Vyksta lyg mažasis performansas gatvėje ar numatytoje lokacijoje. Jei einame gatve, tai šnekamės, bendraujame ir spaudinėjame tą nuotolinio valdymo pultelį. Kartais specialiai laukiame gatvėje žmogaus, kuris įeitų į kadrą, – tai duoda kažkokio natūralumo tiems vaizdams.

Ainas: Yra tokių nesuvaidintų kadrų. Tarkime, Eglė laiko šunį, o jis bėga visomis keturiomis į priekį. Šunį teko pasiskolinti iš praeinančio žmogaus, tad šuo bėga paskui šeimininką, o Eglė bando jį nulaikyti.

Projektų sėkmė – išskirtinis elgesys arba įvaizdis

– Žiūrovų gatvėje tikrai neturėtų trūkti, kai taip įspūdingai atrodote… Kokių nuotykių yra buvę?

Ainas: Kai važiuoji pasiruošęs ir nekasdieniškai atrodantis, visi žmonės labai geranoriškai žiūri. Neseniai buvome Egipte, tai daugelis arabų norėjo su mumis nusifotografuoti vien dėl to, kad atrodėme kaip faraonas ir faraonė.

Eglė: Rūbai yra laiko, idėjų klausimas. Iš pradžių studijuoji konkrečią tematiką, tarkime, Egipto: senuosius uolų piešinius, siluetus, spalvas. Aišku, ten auksu viskas tviska: rūbai, papuošalai. Bet turėjome ir problemų, kai taip atrodančius mus ne visi norėjo įleisti į šventyklą. Jie bijo reklamų – neva mes galime, ten patekę, nufotografuoti kokią nors papuošalų reklamą. Komerciniai leidimai arba labai brangiai kainuoja, arba reikia derinti iš anksto. O kadangi mes menininkai, tai jiems įrodyti, kad darome ne komercinį, o meninį projektą, kartais būna tikrai sunku. Būna, kad nuima papuošalus, kartą Ainui reikėjo palaidinę išsiversti į kitą pusę, kad įleistų į muziejų, nes jiems pasirodė per gražu, įtartina.

Ainas: Dar keli pavyzdžiai. Tu eini Kuboje, Trinidado mieste, ir kitą dieną tave žmogus susistabdo ir sako: „Aš tave vakar mačiau. Jūs atrodote išskirtinai.“ Vadinasi, vietinis žmogus mus pastebi. Egipte su mumis stojo fotografuotis visi: nuo apsauginių iki turgaus pardavėjų.

Eglė: Na, čia buvo labiau karnavaliniai vaizdai. Bet Anglijoje, darant Šerloko Holmso fotosesiją, rūbai buvo ganėtinai paprasti, tik turėjo stilistinį Šerloko Holmso istorijos atspalvį ir net kai kurie anglai yra pasakę: „Jūs atrodote labiau anglai negu mes patys.“ Gerame fotografijos projekte arba turi elgtis kažkaip išskirtinai, arba turi atrodyti išskirtinai. Nes, elgiantis ar atrodant paprastai, neišeina įdomios nuotraukos.

Kas mus žeidžia – kad mus laiko komerciniais ar mados fotografais. Aš sakyčiau, kad mados fotografija yra per daug siauras apibūdinimas. Mados fotografija ne visada galvoja apie istoriją ar kažkokį archetipą, psichologinį aspektą, o nori parodyti daiktą. Mes parduoti nieko nenorime, mes dalijamės istorijomis, jausminėmis, patyriminėmis, kartais ir socialinėmis temomis. Sakyti, kad mes mados fotografai, būtų neteisinga. Mes to ir nesiekiame. Ne rūbo parodymas yra mūsų pagrindinė idėja.

– Kokias dar šalis esate aplankę?

Eglė: Dubajų, Italiją, Norvegiją, Šri Lanką, Graikiją...

– Turbūt ateityje laukia dar daugiau šalių ir idėjų?

Eglė: Neišsemiami klodai (juokiasi). Kai galvojame, kur toliau važiuoti, galvojame: o kokį veidą turi toji šalis? Šalis be veido mūsų nedomina. Turi būti kažkokia istorija, kurios kitoje šalyje jau nedarysi… Pvz., Prancūzijoje Šerloko Holmso juk nedarysi.

– O kokį veidą turi Lietuva? Ar čia turėjote projektų?

Eglė: Kadangi pagrindinis mūsų darbas Lietuvoje yra vasarą, t. y. fotografuoti vestuves, tai kūrybinius projektus paliekame užsieniui. Lietuvoje esame darę projektų studijoje. Čia nėra tiek vietų, kad galėtume kažkuo nustebinti žiūrovus. O žiūrovus stebinti yra smagu.

Ainas: Tiesa, Lietuvoje buvo daryta fotosesija Matricos tema Vilniuje. Bet tai buvo darbas su aktoriais.

– Tai tose kelionėse jūs labiau ilsitės ar dirbate?

Ainas: Čia toks mūsų poilsis, nuo kurio po to reikia dar poilsio. Kuboje, pvz., mes per valandą darėme po 1 000 kadrų. Tiek reikia pastangų. Kiek turi laisvo laiko, tiek ir dirbi. O iš to 1 000 bus tik kokios 3, kurios eis į parodą.

Eglė: Mums gaila tuščios dienos, kai žinome, kad galėtume kažką nufotografuoti.

Ainas: O fotografuotis geriausia pirmas tris dienas, nes po trijų ar keturių dienų toje pačioje vietoje tu išsisemi. Tavęs jau niekas nebenustebina, vaizdai jau matyti, reikia vėl naujos lokacijos. Ir kai renkamės vietas, ieškome daugiausia trijų – važiuojame vis į kitą vietą gauti naujų įspūdžių, šviesų ir pan., kad mus vėl stebintų, vėl džiugintų.

Eglė: Emociškai mes patys labiausiai reaguojame į kiekvieną naują dalyką su didele nuostaba. Ir jei sugebame užfiksuoti čia ir dabar, kol dar ta emocija nenuslūgo, tai tos nuotraukos ir išeina stipriausios.

 

– Netrukus – Naujieji metai. Kokie planai laukia kitąmet?

Eglė: Jei viskas gerai, vasarį planuojame kelionę. Mums keliavimas yra įmanomas arba pavasarį iki gegužės, arba rudenį po spalio. Taip ir planuojame po dvi keliones per metus.

Ainas: Turbūt kažkur vėl į šiltus kraštus vyksime.

Eglė: Mes žmonių fotografai. Ne gamtos, ne gyvūnų, bet istorijų, žmonių, emocijų.