Fotografijų paroda „Sidabrinis sodas“

Fotografijų paroda „Sidabrinis sodas“
Šiauliai
Vasaros parodų sezonas Kurtuvėnų svirno galerijoje baigiamas Emilijos Petrauskienės fotografijų paroda „Sidabrinis sodas“. Pateikiamos fotografijos yra sidabro želatinos, litografijos arba kalitipijos atspaudai iš šlapio kolodijaus negatyvų.
Kvadratas. Meno teritorija Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Augalų pasauliui, herbariumui vizualine prasme skirta paroda puikiai atsispindi Kurtuvėnų svirno galerijos sienojuose, tampa gerai suprantama vasaros pabaigoje, po Žolinės. Emilija Petrauskienė savo autorine fotografijų paroda „Sidabrinis sodas“ iš karto įveda į kelias skirtingas ir viena kitą papildančias plotmes.

Viena iš tų plotmių – dėmesingumas augalų apsupčiai ir aprėpčiai, savotiška skola, nes augalų pasauliui, jų įvairovei esame skolingi.

Medijų archeologija mums išaiškina, kad mūsų orientacinė, vegetacinė sistema, mechanika ir automatika yra augalijos bei jos sampratų įtaka. Autorė savo vizualinius tikslus sieja ir su estetikos mįslėmis. Būdama medicinos pasaulio atstovė, ji kliaujasi tikslumu ir preciziškumu, o savo vizualinį tyrimą jungia su senovine analogine mediavimo technika, todėl atvaizdų išstatos, jų kompozicijos, kupinos įvairialypių plėtinių, gausybės aliuzijų, nuorodų į meno ir mokslo, socialinį ir kultūrinį pasaulį.

Išskirtinis estetinis bruožas – intensyviai fragmentuota senovinė kompozicija, pripildyta atsinaujinančios, save išplečiančios, naujus motyvus įvedančios galios. Atskiras atvaizdas, konkretaus augalo ar kelių augalų jungtis – tai plati vizualinė parafrazė, tokia atsargi, bet tuo pačiu ir įmantri dėlionė, reikalaujanti suvokimo kantrybės. Suprantama, kad tokia senovinė technika, tokia ekspozicija yra susijusi su ilgo išlaikymo tradicija, iš kurios kyla visa esama kompozicinė įtampa. Aplink augalo pavidalą, augimo, išsiplėtimo vingiuotus motyvus nelauktai išnyra savita, pirminė ir laukinė, absoliučiai vitalistinė kaitos, delsimo, bet tuo pačiu ir susitikimo nuotaika.

Augalo linijos, stiebo ir šakų vingiai, žiedlapiai virsta atsiveriančia, savo aplinkoje pasklidusia nuojauta – linijine, patamsėjimo, nušvitimo, išėjimo iš savęs, grįžimo į save. Visa tai išstatos, pateikties, atverties įtaigoje yra šiapusybės, šviesos laukimo bei atėjimo nuojauta. Tokia trapi ir tuo pačiu stabili nuojauta virsta save sujungiančia, sutramdančia, save saugančia, ginančia nuotaika.

Senovinė vizualinė technika neteikia perteklingai spalvingos, ryškios įvairovės. Tokia analoginė technika grindžiama juodai-baltu tonavimu, įterpimu, intonavimu, sluoksniavimu, niuansavimu. Autorė grįžta į fotografinės mediacijos ištakas ir ten randa būtinas eksponavimo, eksplikavimo, savito, sluoksniuoto tonavimo galias. Gėlės į mus atsigręžia visu savo jautrumu, dirglumu, mus pasitinka gležno lapo ar aštraus dyglio galia. Mus sutinka besistiebianti, iš šaknų į viršūnes, į išskėstas šakas išsiskečianti galia.

Emilija Petrauskienė savo fotografijų parodą pavadino „Sidabriniu sodu“ ir tai yra duoklė, grąža sidabriniam atspaudui, fotografinės analogijos, begalinio lyginimo ir gretinimo, panašumo ir tapatumo tradicijai.

Paroda veiks iki rugsėjo 17 d., darbo dienomis 8–17 val. Dėl galimybės apsilankyti savaitgaliais skambinti  tel. 8 618 29 964.

Filosofas Jurgis Dieliautas