Fotografijos muziejaus paskaitų cikle – keturi rakursai aktualiomis temomis

Šiauliai

Kristupo Saboliaus paskaita (E. Tamošiūno nuotr.).

Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.LT

249729

Nuo pat atsiradimo pradžios fotografijos įtaka nuosekliai augo ir šiandien tapo visa apimančiu reiškiniu, plačiai įsiskverbusiu į įvairiausias žmogaus veiklos sritis. Fotografijos muziejus šiais metais pakvietė lankytojus į keturių viešų paskaitų ciklą „Fotografijos rakursai“, kuriame žinomi lektoriai tyrinėjo fotografiją filosofiniu, meniniu, moksliniu požiūriu ir svarstė, kokį vaidmenį ji atlieka šiandien aktualių, ne visada patogių temų kontekste, kaip sąveikauja su kitais menais, žadina laiko pojūtį mumyse bei kaip fotografijos medija pasitelkiama istorijoms pasakoti.

Antropoceno fotografijų estetika

Filosofas prof. Kristupas Sabolius paskaitoje dėmesį skyrė antropoceno temai. Prieš porą dešimtmečių geologų rate įsitvirtino sąvoka „antropocenas“, žyminti epochą, kurioje gyvename. Žmogus įgavo geologinę galią, pirmą kartą jam suteikiamas epochos vardas, pastebėjo filosofas ir pridūrė, kad visgi vardo priskyrimo procedūra nėra paprasta, ją lydi įvairios diskusijos. Lektorius išskyrė vizualinių priemonių svarbą, tyrinėjant antropoceną, aptarė Edwardo Burtynskio fotografijų seriją ir filmą „Antropocenas: žmogaus epocha“ bei kanadiečio aerofotografo Luiso Helbigo fotografijų seriją „Gražusis sunaikinimas“ („Beautiful Destruction“).

Kristupo Saboliaus paskaita (E. Tamošiūno nuotr.).

E. Burtynskio didelio mastelio panoraminėse fotografijose iš paukščio skrydžio užfiksuotas mašinų parkas, Rusijos kasyklų vaizdai, Kenijos šiukšlynai, potvyniai Nigerijoje, industrinės dykvietės ir kiti žmogaus technologinį įsiskverbimą į gamtą iliustruojantys vaizdiniai.

L. Helbigo fotografijose matomos išsiliejusios naftos dėmės, atrodančios tarsi gamtinės struktūros ir primenančios estetiškus grafikos kūrinius. Filosofas pastebi, kad apie ištiksiančią katastrofą kalbantys vaizdai, kurie turėtų mus sukrėsti, suveikia priešingai – ima kelti pasigėrėjimą: „Jie turi didingumo, tam tikros maloniai kutenančios nuostabos, į juos gera žiūrėti.“

K. Sabolius prisimena filosofo Walterio Benjamino mintį, kad „žmonija, Homero laikais buvusi Olimpo dievų stebėjimo objektu, dabar stebi pati save. Jos susvetimėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad ji gali išgyventi savo pačios susinaikinimą kaip aukščiausios rūšies estetinį malonumą.“

Pasak lektoriaus, antropoceno vaizdai kelia dvilypį jausmą ir nebūtinai skatina žmogų imtis aktyvaus veiksmo. K. Sabolius, remdamasis prancūzų filosofų Mišelio Sero ir Bruno Laturo mintimis, svarstė, kad norint veikti svarbu sugrįžti prie veikimo mūsų terpėje, o vizualines strategijas sieti ne su visuminiu žvilgsniu. Anot filosofo, žvilgsnis, nukreiptas į artimiausią aplinką, galėtų būti atsakymas iš šiek tiek beprasmiškos antropoceno diskusijos ir būtent jis leistų sugrįžti prie tokio juslumo, kuris leistų mums veikti, elgtis kitaip.

Agnės Narušytės paskaita (E. Tamošiūno nuotr.).

Laiko patirtys fotografijoje

Garsus prancūzų fotografas Henri Cartier-Bressonas iškėlė lemiamo momento idėją: fotografija fiksuoja trumpalaikį, spontanišką įvykį ir atspindi tik jo esmę. Menotyrininkė, Nacionalinės premijos laureatė Agnė Narušytė pristatė paskaitą, paremtą naujausia jos knyga „Chronometrai: įsivaizduoti laiką, arba chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene“, ir apmąstė laiko patirtis fotografijoje.

Menotyrininkė pastebi, kad nuo pat fotografijos išradimo kadro momentiškumas nebuvo momentiškas: pirmoji fotografija, kurią padarė Niceforas Niepsas 1826 m., buvo fotografuojama aštuonias valandas. A. Narušytė paskaitoje tyrinėjo, kaip menininkai išreiškia laiką fotografijoje – jo buvimą ir nebuvimą, skirtingų laiko tarpsnių susidūrimus, kaip apmąstoma praeitis, kaip ji perkonstruojama, atkuriama istorinė atmintis, analizavo, kokias naujas formas fotografija įgauna, jungdamasi su kitais menais: kinu, performansu, instaliacija.

„Kvantai“, 2013 m. (Mikko Waltario nuotr.).

Į menotyrininkės akiratį pateko daugybės menininkų kūriniai: Hiroshi Sugimoto, Jurgitos Remeikytės, Algirdo Šeškaus, Mikko Waltario, Remigijaus Treigio, Arūno Kulikausko, Gintauto Trimako, Dovilės Dagienės, Aurelijos Maknytės, Kęstučio Grigaliūno, Reginos Šulskytės, Aleksandro Ostašenkovo, Valentyno Odnoviuno, Rūtos Spelskytės, Arturo Valiaugos, Dariaus Žiūros, Violetos Bubelytės, Beno Šarkos, Akvilės Anglickaitės ir kt. Menotyrininkės laiko paieškos skverbėsi gilyn: buvo ieškoma sąmonės laiko apraiškų, keliamas klausimas, kaip fotografijose galime jį pamatyti, jeigu laikas yra matematinė dimensija – neapčiuopiamas, neturintis materialumo ir dėl to nenufotografuojamas. Paskaitoje menotyrininkė sugriauna fotografijos momentiškumo mitą ir parodo, kad fotografijoje galima išreikšti ir išgyventi daug skirtingų laiko patirčių.

Zanele Muholi „Ntozakhe II, (Parktown)“, 2016 m.

Fotografija kaip aktyvizmas

„Check your privilege“ – visada pasitikrink, kur stovi. Tokią frazę paskaitoje apie garsią fotografę, vizualinę aktyvistę Zanelę Muholi pabrėžė dailėtyrininkė, poetė, LGBT aktyvistė Laima Kreivytė, akcentuodama, kaip svarbu yra apmąstyti savo identitetą, vietą, aplinką, kurioje esame.

Vizualiaisiais aktyvistais save vadina menininkai, kurie meninėmis formomis siekia sukelti socialinį, politinį pokytį. Iš Pietų Afrikos Respublikos kilusios fotografės, vizualiosios aktyvistės Z. Muholi darbai eksponuojami žymiausiose pasaulio galerijose, bienalėse. Ji, reaguodama į fizinį ir psichologinį smurtą, diskriminaciją, su kuria susiduria LGBT bendruomenės nariai, pradėjo juos dokumentuoti portretų serijoje „Veidai ir fazės“. Fotografės misija – atsikratyti stigmų ir perrašyti LGBT žmonių vizualinę istoriją, parodant pasauliui jų gyvenimo realybę. L. Kreivytė atkreipia dėmesį, kad autorei fotografijose svarbu atskleisti tikrumą, autentiškumą, atsisakant idealizuotos išdailintų kūnų estetikos, kurios mus moko reklama.

„Somnyama Ngonyama“ („Pašlovinkite tamsią liūtę“) – tai kita Z. Muholi vystoma fotografijų serija, kurią analizavo dailėtyrininkė. Joje fotografė portretuoja save, kuria skirtingus charakterius, panaudodama įvairius buities daiktus. Autoportretais referuojama į tam tikrus šalies politikos įvykius.

Įdomu tai, kad Z. Muholi fotografijose specialiai tamsiną savo odą, taip tarsi atsiimdama juodumą, kurį savinasi dominuojantys tamsiaodžių moterų įvaizdžiai medijose. L. Kreivytė pastebi, kad išryškindama tamsumą Z. Muholi ardo rasistines klišes, savo juodumą švenčia kaip grožį ir estetiką. Lektorė pabrėžė, kad „kiekvienam menininkui svarbu tvirtai remtis į tai, kas pačiam / pačiai yra svarbu, į savo šaknis, tai, kas yra tavo identitetas, ir nebijoti kvestionuoti kultūrinių normų.“

Fotopasakojimas „Dumblių rinkėjai šienauja Ramųjį vandenyną“ (B. Tilmantaitės nuotr.).

Ar mes pasakojame istorijas, ar jos pasakoja mus?

Tokį klausimą iškėlė fotografė, multimedijų žurnalistė, keliautoja, atsakingos žiniasklaidos platformos „Nara“ viena iš įkūrėjų Berta Tilmantaitė. „Istorijos dažnai pasako, kaip jos nori būti papasakotos: ar joms užteks vienos fotografijos, ar reikės daugybės. Gal tos istorijos netilps į fotografiją ir joms reikės vaizdo ar garso formato. Turi klausytis, ką istorijos sako“, – dalijasi lektorė.

Penkis žemynus, virš 60 šalių aplankiusi fotožurnalistė nuotraukas ir istorijas yra publikavusi garsiausiuose tarptautiniuose žurnaluose. Paskaitoje ji dalijosi asmeninėmis patirtimis ir sukauptomis žiniomis, aptarė fotografijos vietą žurnalistikoje, dokumentalisto darbo ir etikos principus, kuriant dokumentinius pasakojimus. Pasak B. Tilmantaitės, kaip istorijos bus papasakotos, nulemia mūsų asmeninis santykis su tam tikru įvykiu, reiškiniu, žmogumi, todėl jokia istorija negali būti traktuojama kaip besąlygiška tiesa. Paskaitoje plačiau aptartos šiandien Lietuvai aktualios temos, į kurias fotožurnalistė gilinosi pastaruosius metus, – tai COVID-19 pandemija, pabėgėlių krizė, karas Ukrainoje.

Bertos Tilmantaitės paskaita (E. Tamošiūno nuotr.).

Anot B. Tilmantaitės, dažnai viena istorija užgožia kitą, todėl labai svarbu jas priminti, kad nesusidarytų klaidingas įspūdis, jog viskas išsisprendė ir problemos nebėra. Lektorė atkreipė dėmesį į tai, kad sukurti pasakojimai, juose naudojama retorika ir įvaizdžiai yra mūsų visuomenės atspindys, kuris bus matomas bei vertinamas ir ateities perspektyvoje.

Fotožurnalistė pasidalijo gerosiomis patirtimis, kaip jos ir kolegų kurti pasakojimai apie parolimpiečius ir Panevėžio įkalinimo įstaigoje kalinčias moteris su vaikais susilaukė rezonanso ir sukėlė teigiamų pokyčių.

Klausytojai iš paskaitos išsinešė ne tik intriguojančių istorijų apie gamtos ir žmogaus ryšį, socialinius iššūkius įvairiuose pasaulio kraštuose, istorinę atmintį žadinančius projektus, pažvelgė į šiandien aktualias temas, papasakotas kitu kampu, tačiau išgirdo ir priminimą nepamiršti kvestionuoti žodžių ir matomų įvaizdžių. „Kiekviena istorija, apie ką ji bebūtų, yra ir apie kiekvieną iš mūsų“, – sako B. Tilmantaitė.

Fotografijos muziejaus organizuotų paskaitų įrašus galima peržiūrėti muziejaus „Facebook“ paskyroje bei „YouTube“ kanale.

Paskaitų projektą „Fotografijos rakursai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.

Sigita Kupscytė

Agnės Narušytės paskaita (E. Tamošiūno nuotr.).

Laimos Kreivytės paskaita (E. Tamošiūno nuotr.).

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt