Fotografė: „Tikiu, kad po fotosesijos pasitikėjimo atsiranda daugiau“

Lietuva

Enrika ValančiūtėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

264959

Pavasaris, vasara – tobulas laikas fotosesijoms. Gražu, net šiek tiek pavydu, žiūrint į nuotraukas, bet atsiverti prieš fotoobjektyvą išdrįsta ne kiekvienas… Iš tiesų, sako šiaulietė fotografė Gabrielė Kutkevičiūtė. Visgi pamatyti save kito akimis, anot jos, yra labai svarbu. Kartais atsiskleisti padeda muzika. „Buvo tokių, kurie šoko, buvo tokių, kurie verkė“, – apie vieną savo projektą pasakoja fotografė.

Vertina natūralumą

Skirtingu metų laiku socialiniuose tinkluose pasipila jūra nuotraukų, kur vyrai ir moterys – tarp sakurų žiedų, vėliau – geltonų rapsų laukuose, dar vėliau – tarp rudeninių lapų, galiausiai – sniego pusnyse. Jau net galime nuspėti, kokių nuotraukų išvysime telefonų ekranuose. Visi nori būti populiarūs, „pataikyti“ į madą. Visi nori būti gražūs, kaip kiti. Bet kartu tai reiškia – ir vienodi… O gal visgi gražiau unikalumas? Taip, bet portretų fotosesijos kitokios – ten svarbiausias pats žmogus, nėra, su kuo dalytis dėmesiu, kam patraukti akį, tad galbūt ir jaučiamus kompleksus paslėpti sunkiau. Gal dėl to būti pagrindiniu dėmesio centru nuotraukoje nori ne kiekvienas.

„Lietuvoje labai dažnai girdžiu: aš labai nemėgstu fotografuotis. Žmonėms tikrai trūksta pasitikėjimo savimi, bet tikiu, kad po fotosesijos jo atsiranda daugiau. Labai sveika pamatyti save kito akimis“, – sako Gabrielė.

Pašnekovė pripažįsta, kad būtent portretai jai artimiausi, o dar svarbiau – natūralumas. Tikrumu spindi ir jos darytos nuotraukos, kur fotošopo įsikišimo mažai… „Vertinu tikrumą, nemėgstu nublizginti savo nuotraukų. Džiaugiuosi, kad tai pastebėjote mano darbuose. Manau, kad klientas tai lygiai taip pat mato ir pasirenka mane intuityviai. Esu apdovanota nuostabiais žmonėmis, su kuriais gera ir lengva dirbti“, – savo braižą akcentuoja Gabrielė.

Šiau­lie­tės Gab­rie­lės Kut­ke­vi­čiū­tės fo­tog­ra­fės kar­je­ra pra­si­dė­jo ne Lie­tu­vo­je – Lon­do­ne. Ten ji stu­di­ja­vo fo­tog­ra­fi­ją. (Gabrielės Kutkevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.)

Kai susijungia muzika ir fotografija

Mergina tikina niekaip savęs neribojanti ir stengiasi neužsisėdėti vienoje vietoje. „Norint tobulėti, reikia išbandyti viską ir dažnu atveju – išeiti iš komforto zonos“, – įsitikinusi ji. Tad visai neseniai Gabrielė kvietė žmones ateiti nusifotografuoti, grojant pasirinktai muzikai. Nesvarbu, ar mėgstamiausiai, kuri verčia šypsotis, šokti, ar tokiai, kuri sujaudina iki ašarų, primena tam tikrus įvykius.

Daugiau nei 50 žmonių atsiliepė į kvietimą ir kartu su Gabriele leidosi į naują patirtį – skambant tai vienai pasirinktai dainai, būti fotografuojamam (-ai).

„Buvau nustebinta, kaip skirtingai muzika veikia kiekvieną ir kokią skirtingą žinutę kiekvienas atsinešė. Nufotografavau daugiau nei 50 žmonių. Nebuvo nė vienos dainos, kuri pasikartotų. Buvo tokių, kurie šoko, ir tokių, kurie verkė. Nesistebiu, kad daug kam buvo nejauku. Man pačiai tokia patirtis buvo nauja, bet buvo labai įdomu žmones pažinti per muziką. Tai buvo kur kas giliau nei tiesiog fotosesija, grojant mėgstamai dainai“, – įspūdžiais dalijasi fotografė.

„Ver­ti­nu tik­ru­mą, ne­mėgs­tu nu­bliz­gin­ti sa­vo nuo­trau­kų“, – sa­ko fo­tog­ra­fė. (Gabrielės Kutkevičiūtės nuotr.)

Nors neketino, bet grįžo į Lietuvą

G. Kutkevičiūtės fotografės karjera prasidėjo ne Lietuvoje – Londone. Didžiosios Britanijos sostinėje mergina dirbo su modeliais, tačiau žmonių laisvumas jautėsi visur. „Ten žmonės žymiai laisvesni ir atviresni. Pradžioje stebėjausi, kad, tiesiog einant gatvėje, gavau komplimentą iš nepažįstamos moters. Paskui supratau, kad tai visiškai normalu. Žmonės nebijo praeiviui pasakyti gero žodžio“, – pasakoja pašnekovė.

O į užsienį Šiaulių Juliaus Janonio gimnaziją baigusi mergina išvyko po abitūros. Tiesa, fotografijos studijas pasirinko beveik paskutinėmis akimirkomis.

„Fotografija susidomėjau tada, kai tėtis nupirko profesionalų fotoaparatą, bet tuomet tai buvo tik hobis, laisvalaikio praleidimas. Mėgome pasifotografuoti su draugėmis. Svajonės būti fotografe neturėjau ir nepasakyčiau, kad labai gilinausi į fotografijos meną, nesimokiau fotografuoti. Tiesiog dariau taip, kaip išeina. Viskas pasikeitė, kai 12 klasės pradžioje supratau, kad nenoriu stoti į kineziterapiją. Kitų opcijų neturėjau, niekad negalvojau apie planą B, bet tąkart po papildomos biologijos pamokos atsisėdau pas mamą į mašiną ir pasakiau, kad nenoriu ateities sieti su šia profesija. Mama paklausė, ką norėčiau studijuoti. Žinojau, kad apmąstymams ir savęs ieškojimui laiko neturiu. Baigiau muzikos mokyklą, bet nebenorėjau muzikuoti, mėgau gaminti ir fotografuoti. Pasirinkau fotografiją. Stojimams turėjau lygiai dvi savaites“, – sunkų apsisprendimo laikotarpį mena mergina.

Ateinančios dvi savaitės ir buvo skirtos išsiaiškinti, kur nori studijuoti, ir susidaryti portfolio (darbų aplankas, rinkinys, – aut. past.). „Tuo metu net nežinojau, ką šitas žodis reiškia. Dėkoju tėvų palaikymui ir savo jaunatviškam maksimalizmui. Įstojau į Middlesex universitetą Londone, ten, kur ir norėjau. Kaip šiandien pamenu, sėdžiu chemijos pamokoje ir gaunu žinutę, kad įstojau. Labai džiaugiausi. Taip ir prasidėjo mano kelionė į fotografiją. Nežinojau, ko tikėtis, bet labai norėjau mokytis“, – pasakoja Gabrielė.

Būtent studijų laikais būsima fotografė suvokė, kas jai arčiau širdies. „Pamenu, universitete turėjome daug skirtingų projektų. Vienas iš jų buvo fotografuoti architektūrą. Parodžius darbus, dėstytojas sakė, kad aš net iš pastatų sugebu padaryti portretą. Tai buvo pati studijų pradžia, tad manau, jog viskas vyko organiškai. Buvo mados fotografija, portretai, produktų fotografija…“ – apie studijų patirtį pasakoja ji.

Daugiatautis miestas šiaulietei patiko, ji visiems net kartodavo, kad gyventi į gimtinę neketina grįžti… „Buvau iš tų, kuri sakė, kad niekada negrįš gyventi į Lietuvą. Labai myliu Londoną, tai yra nuostabus miestas, pilnas įvairių kultūrų, meno, gyvenimo – tokio gryno ir tikro. Ten žmonės atviresni. Bet dar labiau myliu savo vyrą Tadą, kuris ir buvo mano grįžimo į Lietuvą priežastis, – nusišypso ir priduria: – Meilė Londonui niekur nedingo, stengiuosi grįžti ten bent dukart per metus.“

Į Gab­rie­lės fo­toa­pa­ra­tą žiū­ri ir ži­no­mi Lie­tu­vos žmo­nės, ta­čiau ji to ne­su­reikš­mi­na – kiek­vie­nas žmo­gus jai svar­bus. (Gabrielės Kutkevičiūtės nuotr.)

Lyg lipimas į sceną

Ir štai dabar Gabrielė jau Vilniuje tęsia savo fotografės kelią. Į jos fotoaparatą žiūri ir žinomi Lietuvos žmonės, tačiau Gabrielė to nesureikšmina – kiekvienas žmogus jai svarbus, nė vieno nenori išskirti. Juolab kad kiekviena fotosesija jai pačiai atneša malonaus jaudulio.

„Žinoma, visuomet yra šiokio tokio jaudulio, bet man jis patinka. Net nežinau, ar galėčiau tiksliai pasakyti, dėl ko jaudinuosi, bet čia, matyt, kaip savotiškas lipimas į sceną. Visuomet stengiuosi, kad viskas vyktų sklandžiai ir be streso. Kad taip būtų, reikia kruopščiai suplanuoti fotosesijos eigą. Jeigu fotosesija didelė – mėgstu viską pasiruošti iš vakaro, kad ryte nereikėtų eikvoti laiko ir galėtumėme iškart fotografuoti“, – atvirauja pašnekovė.

O ar baimių atėjusiems žmonėms nebūna? Kaip ji įkvepia juos atsiskleisti ir nebijoti fotoaparato? Kaip juos nuraminti ir išvaikyti baimes? Būna nejaukių akimirkų pradžioje, sako Gabrielė, bet patikina, kad tik trumpam: „Žinoma, pradžioje gali būti nejauku, vis dėlto esu jiems nepažįstamas žmogus, bet bendraujame ir nejaukumas dingsta. Neturiu stebuklingų metodų ar žodžių. Tiesiog nuoširdžiai bendrauju. Daug planavimo ir susirašinėjimo vyksta ir prieš fotosesiją. Manau, tai savotiškai apšildo.“

Foto galerija:

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt