Leidykla VAGA kviečia skaityti psichoterapeutės Florence Falk knygą „Viena pati“ ir į moters gyvenimą be partnerio pažvelgti kaip į galimybę keliauti neatskleistos savasties link.

 

„Kaip primena skaitytojams Simone de Beauvoir savo knygoje „Antroji lytis“, nuo pat rašytinės istorijos pradžios moterys visada būdavo apibūdinamos per savo santykį su vyrais. Kaip teigia autorė, savo baimių ir troškimų draskomas vyras moterį dievindavo ir žemindavo, garbindavo ir niekindavo vien todėl, kad ji „kitokia“. Šia pirmykšte neigiama prasme vyras laikė moterį paprasčiausiu objektu, o ji ilgainiui imdavo žiūrėti į save jo akimis. Baimindamasi netekti arba niekada neįgyti padėties visuomenėje, moteris ima vertinti savo pačios troškimus pagal jo standartus. Užuot klaususi „Kas aš?“, ji klausia „Kokios manęs norėtų?“ Užuot svarsčiusi: „Ko aš norėčiau sau?“, ji kelia klausimą „Ko iš manęs nori jis?“ Todėl nenuostabu, kad vienatvė taip gąsdina moteris. Vienatvė moteriai atrodo ne kaip galimybė pabūti laisvai, patirti būseną, kurią Simone de Beauvoir laiko „Pačia didžiausia laisve“. Vienatvę moteris išgyvena kaip atstūmimą, nesuvokdama, jog iš tiesų labiausiai ji tolsta nuo pačios savęs,“ – kalba knygos „Viena pati“ autorė.

 

Tam, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių likusi viena moteris galėtų gyventi kokybišką gyvenimą ir atsigręžtų į save, Florence Falk savo knygoje pateikia išlaisvinančių įžvalgų ir istorijų, kurias jai papasakojo gausybė moterų, dalyvavusių asmeninėse psichoterapijos konsultacijose, o taip pat dalijasi patirtimi ir išgyvenimais apie tai, kaip jai pačiai pavyko priimti ir sutarti vieną dieną į gyvenimą atkeliavusią vienumą.

 

„Vieną dieną – po savo antrųjų skyrybų – kaip niekada aiškiai suvokiau, kad niekas manęs niekada neruošė vienatvei. Dukra, sesuo, mylimoji, žmona, mama, mokytoja, šito komiteto ar anos organizacijos narė – visada prašom, bet pati savaime visapusiška asmenybė, o ne vien tik kažkieno kito antroji pusė – niekada. Dar vaikystėje iš mamos išmokau, kad moterys rūpinasi kitais – vyrais, vaikais, šeima ar draugais – bet ne pačios savimi. Mano mama kadaise pasiaukojo šeimai – ištikimai rūpinosi manimi ir dviem mano broliais, bei tenkino mūsų despotiško, reiklaus tėvo užgaidas. Tačiau kaip pirmos kartos imigrantė, persikėlusi į Valstijas tiesiai iš ūkio Ukrainoje, ji taip ir nebaigė mokyklos, jau nekalbant apie koledžą. Šešiolikos susipažino su mano tėvu, dvidešimties už jo ištekėjo, o po metų jau vežiojo mane vežimėlyje po parką. Ji net neįsivaizdavo, kokia būtų buvusi viena pati. <...> Laimė, man gyvenime labiau pasisekė: įgijau gerą išsilavinimą, galėjau dalyvauti pirmųjų moteriškų judėjimų veikloje. Bet nors ir galėjau pasinaudoti išaugusiomis galimybėmis moterims, visgi net nenutuokiau, kas aš tokia, ko noriu ar kaip man to pasiekti. <...> Ar kada nors aš, kaip ir Liza, bijojau likti viena? Daugybę kartų. Vienatvė niekada nedingsta iš mūsų gyvenimo, ji visada šalia, lūkuriuoja. Kartais jos ieškome ir trokštame, kai norisi nusukti sau kelias valandėles tylos ir ramybės, paskaityti, megzti ar pietauti su drauge, kartais ji mus užgriūva lyg žaibas iš giedro dangaus, kai, pavyzdžiui, netikėtai miršta mylimas žmogus, o kartais ji atsėlina taip tyliai, vos pastebimai, kai, tarkim, pirmą kartą suvokiame esančios mirtingos. Vienaip ar kitaip, vienatvės neįmanoma nepažinti,“ – samprotauja Florence Falk.

 

Florence Falk analizuoja priežastis, kurios lemia neigiamų stereotipų atsiradimą vienišų moterų atžvilgiu, analizuoja, kodėl, likusios vienos, dažniausiai jaučiame gėdą, kaltę ir nepilnavertiškumo jausmą. Dalijasi patarimais, kaip minusus paversti pliusais ir puoselėti savastį.

 

„Gėda ir kaltė, ko gero, bus tos dvi dominuojančios emocijos, kamuojančios mūsų kultūros moteris. Mano nuomone, tokie jausmai išsirutulioja iš esminės moterų socialinės baimės: kad kiti jų nepamėgs ir nepriims tokių, kokios jos yra. Juk moters savivertę labiausiai gniuždo jausmas, kad kiti tave vertina, o būti „kokia esi“ reiškia, kad esi viena, automatiškai tikiesi pasmerkimo. Ir kaipgi kitaip, jei moters supančioje socialinėje aplinkoje vis primenama, kad būtina siekti santuokos ir motinystės, nes be jų profesinis pasitenkinimas ir sėkmė yra visiškai beverčiai? Siekdamos šio tikslo moterys turi įrodyti vyrams, kokios jos žavios – jei jos vienišos, belieka tik improvizuoti; jei joms virš trisdešimt penkerių, tuomet reikia atrasti būdą, kaip visada išlikti jaunoms. „Duok man viską, ko noriu ir nieko, ko reikia“, – skelbiama apatinio trikotažo Victoria Secret reklamoje, kurios veidu tapo geidulinga blondinė, juoda nėriniuota liemenėle. Akivaizdu, šios vilioklės žavesys leidžia jai prašyti to vienintelio visko, ko tik geidžia jos širdis. O mums, visoms likusioms nelaimėlėms nemažiau aišku, ką reikia daryti, kad suviliotume vyrą: tereikia nusipirkti ką nors permatomo ir nėriniuoto ir viskas,“ – ironizuoja autorė.

 

Knyga „Viena pati“ – tai atviras, šmaikštus ir drąsus bandymas stoti į akistatą su vienatve. Tai kvietimas kiekvienai moteriai susidraugauti su savo vidumi, išore ir socialine padėtimi. „Viena pati“ – tai paskatinimas priimti, pamilti save ir rūpintis savo gyvenimu. Tai knyga, kuri į daugelį dalykų padės pažvelgti teigiamai, džiaugtis vienumos teikiamais malonumais ir neužmiršti, kad gyvenimas bet kada gali pateikti netikėčiausių staigmenų.

 

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

 

Moteriai, kuri liko viena pati, ypač sunku peržiūrėti savo istoriją. Juo daugiau stengsimės pakeisti savo gyvenimą, juo garsiau pasigirsta gėdos ir baimės balsai, kurie mus bando sugrąžinti į inertišką neveiksnumo būseną. Jei jų klausysimės, mūsų istorijas kuriančios vaizduotės bėgiai nuves į begalinę vienišumo dykumą. Jie yra mūsų senojo gyvenimo balsai, bandę mus įtikinti, kad viskas ne taip blogai kaip atrodo, mums į ausį šnabždėję: tau niekada pačiai nepavyks; tau trisdešimt, jau turėjai būti susituokusi ir sukūrusi šeimą; savanaudiška vienai auginti vaiką; skyrybos yra nesėkmė; tu negali jo palikti, geriau būti su kuo nors – bet kuo – nei vienai; niekas tavęs nenori, kokia nevykėlė; ir, galiausiai, esminis argumentas – be vyro tu esi niekas.

 

Vienišoms moterims reikia išgirsti balsą, paneigiantį šias prielaidas, skatinantį mus gerbti save, užtikrinantį, kad pokyčiai įmanomi, teigiantį, kad visiškai sugebame pačios priimti sprendimus. Šis balsas slypi kiekvienoje iš mūsų. Tai balsas, priklausantis jaunai mergaitei, kurią kadaise pažinojome, kuria džiaugėmės, bet paskui pametėme iš akių – arba, kaip Sharon, palaidojome, – geriausiai mūsų draugei, kurios nematėme jau trisdešimt metų ar net daugiau. Šis balsas drįsta pasisakyti. Kai mylimės su savo partneriu, jis nesigėdija pasakyti, kas mums patinka. Jis leidžia mums pasakyti savo vaikams: „Aš jus labai myliu, bet šis laikas skirtas tik man.“ Jis prašo pagalbos, kai mes pervargusios ir įsitempusios. Jis nedvejodamas prašo viršininko didesnės algos, kurios, kaip žinome, nusipelnėme. Mokomės atpažinti šį balsą, nes jis priklauso mums. Jo žodžiai nebeatskiria mūsų nuo pačių savęs, bet įgalina pajusti pilnatvę. Tai mūsų autentiškos savasties balsas, ir daugeliui mūsų jis taip ilgai buvo prislopintas, kad kai jį galiausiai išgirstame, jis gali pasirodyti pernelyg garsus ar šiurkštus: jis sako tai, ko nepasakytų gera mergaitė, net jeigu raustame ir bandome jį kiek pritildyti.

 

Florence Falk „Viena pati“, iš anglų kalbos vertė Rita Bakanienė, leidykla VAGA, 2022.

 

Remiamas turinys