Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Filmo kadras
Monika ViliušytėŠaltinis: Etaplius.lt
„Vienas namuose“ suaugusiems – taip galima pavadinti naujausią „Rembo“ dalį „Paskutinis kraujas“. Nesupraskite neteisingai – filmą žiūrėti tikrai smagu, kad ir koks žiaurus jis bebūtų.
Nors tam tikros scenos vertė dūsauti dėl logikos trūkumo arba prajuokino tose vietose, kuriose neturėjo to daryti, nė minutei nebuvo nuobodu. Sylvesteris Stalone ir vėl įkūnija stoišką ir emocijų nerodantį karo veteraną Džoną Rembo. Būtent jo veikėjo patirtys Vietnamo kare, apie kurias sukosi pirmosios „Rembo“ dalys, labai svarbios ir šioje juostoje.
Vyras, kuriam smurtas kažkada buvo vienintelis problemų sprendimo būdas, dabar yra ramus, susitupėjęs seneliukas. Gyvenimas jį privertė bent kuriam laikui pamiršti žiaurumus, mat tėviškos meilės reikėjo jo senos draugės Marijos anūkei Gabrielai, Džono augintai nuo vaikystės. Viskas pasikeičia, kai pilnametystės sulaukusi mergina pareiškia išvykstanti ieškoti savo tikrojo tėvo į Meksiką. Kiek lėtoką pirmąjį filmo trečdalį keičia staigūs įvykiai Meksikoje, po kurių Džonas atgal į namus sugrįžta varomas tik vieno – keršto troškimo, o jam ant kulnų mina gauja pačių pavojingiausių meksikiečių.
Čia ir prieiname prie „Vienas namuose“ scenarijaus. Laukdamas žudikų, Rembo savo namus paverčia tiesioginiu minų lauku. O čia jau kūrėjų fantazija atsiskleidė visu šimtu procentų. Prisiminęs geriausius Vietnamo karo triukus, Rembo negailestingai spąstais žudo vieną užpuoliką po kito. Kiekviena mirtis vis kitokia, vis žiauresnė.
Ar reikia tokių „Rembo“ filmų moderniame pasaulyje, jau atskiras klausimas. Kažkada tokias juostas kino studijos kepė vieną po kito. Kuo žiauresnės kovų scenos, kraujas, sprogimai – pamenu, ir mano vaikystėje testosteronas tiesiog liedavosi iš televizijos ekranų. Dabar gi tėvai nebeleidžia savo vaikams žiūrėti tokių filmų, nebe dažnai jų pamatysi ir ekranuose. Vis dėlto, meluočiau jei sakyčiau, kad tokią smurto fiestą žiūrėti buvo neįdomu. Tokie jau mes žmonės esame – galime smurtu garsiai baisėtis, bet bent akies krašteliu įdomu išvysti žiaurybes ekrane.
Daugiau lietuviškų kino recenzijų rasite čia: Kas gero ekranuose?