Feodalinis misijos supratimas miestelio fone

Tai yra skaitytojo nuomonė, už kurios turinį Etaplius.lt redakcija neatsako.

Mokslas ir veikla šiuolaikinė tačiau labai dažnas - misijos supratimas feodalinis. Kažkodėl labai ryški tendencija - vadybininko noras parodyti savo galią ir pastangas, nuolat keičiant darbuotojus. Mobingą organizuoja tie, kurie turėtų užtikrinti jo prevenciją. Šios manipuliacijos neigiamai veikia ne tik darbinę veiklą, bet ir asmeninį gyvenimą. Darbe žmogus būna nuolatinėje gynybos pozicijoje, mąstymas koncentruojamas ne ties sumanymais, kaip padaryti produkciją ar paslaugą kokybiškesnę, prieinamesnę klientui, bet, vengiant psichologinės agresijos: vieni svarsto, kaip parodyti savo gebėjimus baimės atmosferai suformuoti, kiti jaučiasi tarsi džiunglėse, net nežino, už ką gali būti žemesnio vadovo apskųsti aukštesniam ir kaip pasiaiškinti, kai svarstomi nei įstatymuose, nei standartuose nenumatyti dalykai.

Pagaliau tas aukštesnis vadybininkas dažnai imasi svarstyti, ko neturėtų svarstyti: konfliktų prie kavos, paskalų apie asmeninį gyvenimą, žemesnės grandies irzlumo raiškos. Turėtų atrankos metu būti žmonės priimami turintys reikalingą išsilavinimą, apie žmogaus veiklą sprendžiama pagal testą, vėliau pagal pasiektus rodiklius ir kuo mažiau įkyrios žemesnės grandies vadovų ar pagal pareigas nenumatytų iniciatorių kontrolės.

Naujai įsidarbinęs žmogus patiria netaktišką domėjimąsi privačiu gyvenimu, aprangos stiliumi ir kaina, yra stebimas darbe ir po darbo valandų. Regiono miestelyje anytos ar uošvės replika gali paveikti karjerą labiau negu visi pasiekti rodikliai. Intrigėlių sumažėtų, jei juodojo influencerio, formuojančio nuomonę, apie jam patikėtus darbuotojus, būtų nors kartą paklausta: „Jūs kalbate apie savo kolegą, lyg ketindamas pirštis, tokie kriterijai tinka renkantis bičiulius bendravimui po darbo. Darbe egzistuoja kiti kriterijai: darbo įstatymai, vidaus tvarkos taisyklės, pareigybių aprašymas, planas ir ataskaita. Kas pažeista? Prašyčiau negaišti ir negaišinti laiko, aptarinėjant šukuoseną, rūbų spalvą, žmogaus laisvalaikį, mokyklines išdaigas, padarytas prieš gerą dešimtmetį.“

Apranga yra tikra bėda provincijos miesteliuose. Kiekviena karta renkasi skirtingą stilių, juk egzistuoja jaunimo stilius, solidesnio amžiaus žmonių stilius ir visi jie turi būti toleruojami. Tikrai neporinga vakarykščio studento, mokančio nemažą nuomą už būstą, dar neišsimokėjusio paskolos mokslo reikmėms, reikalauti individualaus siuvimo, geros medžiagos kostiumo. Deja, provincijos kolektyvo senbuvių akis kitokios aprangos nepripažįsta ir nenori leisti užsidirbti kitokiai. Na, jei jau norima tam tikro tarnautojų aprangos stiliaus – turėtų ne žmogaus likimą žlugdyti, o įsigyti ir išdalinti uniformas bent jau stažuotojams.

Juodieji influenceriai be galo išradingi. Jei kolega randa geresnį būdą kontaktuoti su klientais, ieškoma snobų ir per juos sėjamas nepasitikėjimas. Yra lankytojų, kuriuos reklamos specialistai vadina „gyvoji reklama“. Juodasis influenceris ieško gyvosios antireklamos, mobingo brolių.

Influencerio akis lydi valgykloje, gatvėje, su fotoaparatu ten, kur karalius vaikšto pėsčias( Sic), intrigėlės kuriamos iki smegenų užkaitimo. Ruošiami siurprizai: įpareigojimas suorganizuoti diskusiją ir užrakintos durys... Jei seniau dirbantis kolega vos ne su ašaromis prašo naujoką jį (ją) pavaduoti, aprodyti įstaigą ekskursijai ar papasakoti apie įstaigą būreliui mokinių – atsargiai, yra paspęsti spąstai. Kaltas ne užkimimas, galvos skausmas, bet ruošiamas galvos skausmas. Renginio pabaigoje „ apsirgęs kolega“ išdygs su pilku vilnoniu kostiumėliu ir pareikš –„ jei aš būčiau organizavęs (organizavusi)... Prašom atvirai išreikšti kritines pastabas. Na, drąsiau, drąsiau.“... Nustebote? Tai mažiems miesteliams labai būdinga.

Regionų miestelių įstaigų vadovai paprastai būna didžiuosiuose miestuose už šimto kilometrų ir savo darbuotojus mato retai. Influenceris užpila valdžią skambučiais. Nuo jo nusiskundimų iš gėdos rausta telefonai. Bet juodasis asmuo dirba savo darbą. Įrodyti, kad priekaištai dėl darbo teisingi – sunku. Tai piešiamas nykus portretas. Į telefono ragelį sklinda žodžiai palydimi dantų protezų su valgytų pusryčiams ar pietums daržovių likučiais šypsenos , sodriai tapomas kolegos , tariamai neišmanančio higienos reikalavimų, vaizdinys...

Nors žmogus gyvena bute su patogumais, naudoja kosmetikos priemones ir tikrai neprimena Carito globotinio, o ir šie savanoriškų organizacijų dėka turi sąlygas švarai palaikyti. Pabandyk juodosiomis technologijomis kuriamo įvaizdžio atsikratyti. Sunkus uždavinys. Visada atsiranda asmenų, kurie vertina ne akimis, protu, o linkę pasikliauti svetimomis akimis, į ausis atėjusiais intrigas mėgstančiųjų žodžiais. Jei juodųjų technologijų talentai gautų atkirtį... Tačiau, tas, kas privalėtų duoti atkirtį bijo dėmesį atkreipti į save ir atlaidžiai žiūri į tokio tipo pasilinksminimus. Tegu pjaunasi – man ramiau. Tegu papramogauja žmogus, kurio prasta savivertė, daug žalos nepadarys... Tokių dalykų būna net socialinį darbą dirbančiose įstaigose, kur empatija reikalinga labiau negu išeito mokslo diplomas.

Tačiau žala padaroma ir dar kokia. Ar gali savo gebėjimus žmogus skirti savo darbo baro tobulinimui, jei kas rytą eina į darbą su mintimi - gal pavyks dar dienelę iškęsti. Bet iškentęs daugelį dienelių, pagaliau pasiryžta – eisiu, kur akys mato. Ir nueina... Ten sutinka personalo vadybininką daug valadų sėdėjusį prie knygų, bet neskatintą mąstyti. Tas bijo prisišaukti bėdų, nes jaučiasi nesugebantis vadovautis protingais kriterijais ir savo sprendimų apginti, paskalų pasiklausęs, nutaria nerizikuoti.

Paprašius paaiškinti motyvus – praranda ir iškalbą ir balsą. Tada influencerio aukai tenka bėgti toli, toli, kad galėtų kaip nors išsiversti. Tenka atsisakyti profesijos, palaidoti viltis apie karjerą pagal specialybę, nuvilti tėvus. Blogiausia, kad prapuola noras turėti šeimą, galvoje sukasi mintis, jog tikras nusikaltimas auginti vaikus pastumdėlių likimui.

Taigi, netramdomas juodasis influenceris – kodėl tokių atsiranda, turėtų pasigilinti psichologai - tai kliūtis pažangai, žmogaus gerovei ir bendruomenės atsinaujinimui. Ypač tokio tipo darbuotojas kenkia mažiems miesteliams, kur nuo juodosios įtakos pasprukti sunku, panašaus profilio įstaigų kelių ne visada būna. Deja, tai ne pavieniai atvejai, o paplitęs reiškinys.

Kiekvienas žmogus turėtų susimąstyti, kokį jis vaidmenį atlieka bendruomenėje, kokie gali būti įnorių ir ambicijų rezultatai. Kam siekti autoriteto juodosiomis technologijomis, įsivelti į palaikančią, bet dvasinių problemų turinčių žmonių grupę ir joje likti ilgus metus. Autoritetą galima įsigyti sąžiningumu, supratingumu, tolerancija. Tai sunkiau, bet įmanoma. Tikrai nesąžiningumas, įnorių nevaldymas džiaugsmo gyvenime neatneša, nes žmogus sukurtas gėriui ir dorai.