Etnologė Gražina Kadžytė apie artėjančias Vėlines: paprotys lankyti ne tik kapus, bet ir giminaičius – išliko

Lietuva

Vėlinės. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Etaplius.ltŠaltinis: Pranešimas spaudai

325937

Per Vėlines lankysime artimųjų ir bičiulių kapus, degsime žvakes, susitiksime su seniai matytais giminėmis. Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, per šimtmečius išliko šios šventės turinys ir esmė, kai ne tik pagerbiami ir geru žodžiu prisimenami mirusieji, bet ir susitinkama su skirtinguose Lietuvos kampeliuose gyvenančiais giminaičiais.

Kiek kito tik šventės forma, nes žvakutes degti ant kapų pradėta tik XIX amžiaus pabaigoje, iki tol kapinėse liepsnodavo Vėlinių laužai – ši tradicija iki šių laiko išliko kai kuriuose Dzūkijos kaimuose.

Per Vėlines lankomi dar ir seniai matyti giminės

Jei anksčiau mūsų sėsliau gyvenę protėviai traukdavo tik į šalia kaimo esančias kapinaites, tai dabar nereta šeima per kelias dienas lankydama artimųjų kapus, apvažiuoja kone visą Lietuvą. Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, tai gražus Visų Šventųjų ir Vėlinių paprotys – savotiška piligrimystė.

„Anksčiau Vėlinių metas buvo labiau susietas su bažnyčios, kur buvo meldžiamasi už mirusius artimuosius, lankymu, dabar, kai visuomenė labiau sekuliarizuota, o artimieji palaidoti ne vienose kapinėse, dalis žmonių į bažnyčią nebeužsuka. Kaip yra liudijęs etnografas Mikalojus Katkus, jau XIX amžiuje, aplankę kapus, žmonės dažnai susirinkdavo pas kurį nors giminaitį, kukliai pasivaišindavo, pagiedodavo, paminėdavo mirusiuosius. Tai laikais Vėlinių laikotarpis apimdavo visą lapkričio mėnesį, tad tekdavo pasisvečiuoti ne vienuose namuose. Į tokius susibūrimus vesdavosi ir vaikus, jiems senoliai papasakodavo ir apie gimines, ir apie gimtąsiais vietas – taip būdavo gražiai perduodama gyvoji istorija“, – teigia etnologė.

Pasak G. Kadžytės, svečiavimosi pas gimines, aplankius kapus, tradicija yra išlikusi iki šiol – iš toliau atvykstantys giminaičiai jau iš anksto susitaria, pas kurį pusbrolį, pusseserę ar dėdę užsuks kavos išgerti. „Per Kūčias prie stalo susėda tik šeima, o per Vėlines yra galimybė aplankyti seniai matytus tolimesnius gimines. Žinau, kad negalėdami atvykti į gimtinę pirmosiomis lapkričio dienomis, kartais kremtasi mūsų emigrantai, bet jiems patarčiau Vėlinių vakarą bent peržiūrėti mirusių artimųjų nuotraukas, prisiminti šviesius jų gyvenimo momentus. Labai sveikintinas yra giminės istorijos rašymas: kartais atsiminimus surašo patys giminės senoliai arba juos pakalbinę jaunesnieji“, – pastebi G. Kadžytė.

Tamsoje liepsnelėmis nušvitusios kapinės stebina užsieniečius

Pasak etnologės, iki šiol kai kuriuose Dzūkijos kaimų kapinėse dar deginami Vėlinių laužai – tai itin sena mūsų tradicija. „Ji tikrai verta išlikimo ir atgaivinimo, nes laužuose buvo sudeginamos nukritusios medžių šakos, kankorėžiai, seni nebenaudojami mediniai kryžiai. Be to, laužą reikėdavo prižiūrėti, tad prie jo ilgiau pabūdavo, pasimelsdavo, pagiedodavo, pasikalbėdavo tos bendruomenės žmonės. Dzūkai ant savo smiltynėlių visuomet gyveno vargingiau, bet turbūt sutelkčiau, nes išlaikė Vėlinių laužų tradiciją, taip kaip žemaičiai mums išsaugojo Užgavėnes, o aukštaičiai – Jonines“, – pasakoja ekspertė.

Anot G. Kadžytės, žvakučių kapinėse mada atėjo ne taip seniai – XIX a. pabaigoje. Ji, aišku, šiek tiek pasikeitė, nes anksčiau žvakės buvo paprastos, vaškinės, namų darbo, tad žmonės prie kapų, rūpindamiesi, kad jos neužgestų ir visai sudegtų, pabūdavo ilgiau.

„Kai sutemus važiuoji pro kapines Vėlinių vakarą, ta liepsnelių jūra tiesiog užburia. Ypač jei jos, didelės, senos, kaip Rasų kapinės Vilniuje. Pastebiu, kad praeityje kapines žmonės labiau lankydavo šeimomis, dabar vyresnieji dažniau ateina į jas dieną, jaunimas – jau sutemus. Žinau, kad daugelis studentų nusiveda į žiburiuojančias liepsnelėmis kapines Lietuvoje studijuojančius bičiulius užsieniečius, kuriems tas vaizdas, sako, palieka neišdildomą įspūdį“, – pažymi G. Kadžytė.

Pasak etnologės, kalbėdami apie Vėlines, mūsų protėviai atskleisdavo savo poetinę prigimtį. „Vyresnieji dažnai norėdavo vaikams pateikti pasaulį kaip pasaką, todėl pasakodavo, kad žvaigždės danguje – tai vėlių langeliai, per kuriuos jos žiūri į Žemę. Kita vertus, tai būdavo ir edukacinė priemonė atgrasyti jaunimą nesišlaistyti naktimis, kad nepakliūtų į bėdą: jie būdavo perspėjami, kad sutemus nėra ko klaidžioti tiek tamsoje, tiek po kapines, nes tai vėlių laikas“, – sako senųjų papročių ir tradicijų žinovė.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt