Endometriozė – sunkiai nustatoma moterų liga

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 1 iš 10 reprodukcinio amžiaus moterų, t. y. 190 mln. pasaulio gyventojų, serga endometrioze. Lietuvoje ši lėtinė ir nepagydoma liga diagnozuota 14,5 tūkst. pacienčių, tačiau realūs skaičiai gali būti dar didesni.

Endometriozę nustatyti sudėtinga, todėl pasitaiko atvejų, kai ji diagnozuojama tik praėjus 7–12 metų nuo pirmojo vizito pas medikus. Kai kurios moterys į gydytojus net nesikreipia, nes liga pasireiškia be jokių simptomų, dėl to gali išsivystyti rimtesnių sveikatos sutrikimų, tokių kaip nevaisingumas.

Endometriozė – tai liga, kuriai būdingas gimdos gleivinės – endometriumo – išplitimas už gimdos ribų. Ji gali būti aptinkama pačioje gimdoje, šlapimo pūslėje, šlapimtakiuose, kiaušidėse, kiaušintakiuose, tiesiojoje žarnoje, labai retai – net ir plaučiuose.

Ligos simptomai priklauso nuo to, kur yra endometriozės židinys, tačiau neretai galima išgirsti endometriozę vadinant liga „beždžione“, galinčia pamėgdžioti įvairių ligų simptomus.

Apie endometriozę gali signalizuoti dismenorėja (skausmingos mėnesinės), dispareunija (skausmas lytinių santykių metu), lėtiniai dubens skausmai, skausmas ovuliacijos metu, šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimai, tepliojimas rudomis („šokoladinėmis“) išskyromis, nevaisingumas bei lėtinis nuovargis.

Galimi ir tokie simptomai kaip cikliniai kojų ar sėdimojo nervo skausmai, pilvo pūtimas, viduriavimas ar skausminga žarnyno peristaltika (žarnyno judesiai) mėnesinių metu, pykinimas ar diskomfortas epigastriumo srityje, galvos svaigimas ir skausmas mėnesinių metu, alergijos.

Deja, neretai diagnozę tenka patikslinti ar nustatyti atmetimo keliu, ją ne visada galima nustatyti, padarius tyrimą ultragarsu. Tiksliausias metodas šiai ligai nustatyti yra operacinis – laparoskopija. Tai yra invazinė diagnostinė procedūra, kurios metu apžiūrimi pilvo ir dubens organai bei matomi ir patvirtinami endometriozės židiniai.

Endometrioze sergančių moterų amžius – 15–49 m., kitaip sakant – tai vaisingo amžiaus moterys, turinčios mėnesines. Moterims, operuotoms dėl nevaisingumo ar neaiškios kilmės dubens skausmų, endometriozė randama 20–50 proc. atvejų.

Yra keletas endometriozės atsiradimo hipotezių. Manoma, kad įtakos turi įvairūs genetiniai, imunologiniai ir hormoniniai veiksniai. Pastaruoju metu vyrauja nuomonė, kad endometriozę reikėtų priskirti prie autoimuninių ligų grupės. Vis daugiau kalbama ir apie sąsajas su aplinkos užterštumu, hormonais šertų paukščių bei galvijų mėsos vartojimu.

Rizikos veiksniai, didinantys tikimybę susirgti endometrioze, yra žemas kūno masės indeksas, kilmė (dažniau serga europietės), ankstyva menstruacijų pradžia, trumpas mėnesinių ciklas, gausios mėnesinės, lytinių organų anomalijos su sutrikusiu mėnesinių kraujo nutekėjimu, nepalanki šeimos anamnezė (endometrioze sergančių moterų pirmos eilės giminaitėms ligos rizika yra 3–10 kartų didesnė). Taip pat į rizikos grupę patenka ir negimdžiusios moterys.

Sergant šia liga, gydymas parenkamas individualiai, priklausomai nuo moters nusiskundimų, amžiaus, ligos stadijos, pastojimo planų, lytinio aktyvumo bei gyvenimo kokybės. Endometriozė gali būti gydoma tiek medikamentiniu, tiek chirurginiu būdu.

Medikamentinis gydymas hormoniniais preparatais gali būti pasirenkamas kaip vienintelis gydymo metodas ir (arba) derinamas kartu su chirurginiu gydymu. Hormoniniai preparatai neleidžia arba pristabdo endometriumo ląstelių vešėjimą, o operacijos metu pašalinami endometriozės židiniai.

Pranešimas spaudai