Emigracija – kelias į (ne)sėkmę?

Išvykstančių lietuvių skaičius kiekvienais metais išlieka vidutiniškai toks pat ir beveik nekinta. Kyla klausimas, kodėl tiek daug tautiečių renkasi emigracijos kelią ir išvyksta iš Lietuvos į kitas Europos šalis.

Remiantis oficialiais Lietuvos statistikos departamento pateiktais duomenimis, per šiuos 2017 metus iš Lietuvos išvyko net 47 tūkstančiai tautiečių, turinčių skirtingų siekių ir tikslų. Pakalbinus emigracijos ,,duonos“ ragavusius asmenis galima pastebėti, jog pašnekovus emigruoti paskatino smalsumas, noras užsidirbti daugiau pinigų ir taip susikurti jaukią bei malonią gyvenimo aplinką sau.

Šiaulietis Darius, kuriam nesvetima emigracija siekiant užsidirbti, sako: ,,Lietuvoje gyventi gera – sava kultūra, savi papročiai, toks pat žmonių mentalitetas, bet maži atlyginimai ir žemas viduriniosios klasės pragyvenimo lygis neleidžia žmogui gyventi oriai ir patenkinti bent minimalius poreikius.“

- Kokios priežastys Jus paskatino palikti savo gimtąjį kraštą ir emigruoti iš Lietuvos į Airiją, kur nežinia kas Jūsų laukia?

- Noras įsigyti nuosavą būstą Lietuvoje ir nebūti priklausomam nuo bankinių paskolų. Būnant Airijoje visada ilgėjausi Lietuvos, ten likusios šeimos, bet žinojimas, kad ateityje turėsiu nuosavą būstą, suteikdavo jėgų ištverti ilgesį.

Iš emigracijos grįžęs pašnekovas prisimindamas praeityje pasirinktą iššūkį tikina – šiandien pasielgtų taip pat, bet gyventi ir sulaukti senatvės norėtų tik čia, Lietuvoje, kur jam viskas pažįstama ir artima širdžiai.

Lina ir jos širdies draugas jau penkerius metus gyvena Anglijoje.

- Kada pirmą kartą kilo mintis emigruoti svetur?

- Visada norėjau gyventi vakarų pasaulyje, nes jų kultūra suformuota didelių augimo kančių, yra daug labiau pažengusi nei rytų Europos. Laikui bėgant pradėjo rūpėti ir ekonomikos klausimai, ypač po to, kai mečiau studijas ir reikėjo galvoti kaip užsidirbti. Kultūra ir geresnis pragyvenimo lygis nusvėrė šeimą ir draugus.

- Didžiausi sunkumai, su kuriais susiduriate gyvendami čia?

- Didžiausi sunkumai, su kuriais susiduriame gyvendami čia – kalbos barjeras, nes užsienyje gyvena skirtingų tautybių žmonės, skiriasi kalbos suvokimo lygis, todėl dažnai būna sudėtinga susikalbėti. Taip pat ir kamščiai, nes kai kuriuose miesteliuose išlikusios siauros gatvės, todėl sudėtingos vairavimo sąlygos.

Vilnietis Jonas savo emigracijos istoriją Londone apibūdina kaip laikotarpį, kurio nesapnavo net baisiausiame sapne. Pašnekovas prisimena: ,,Išvažiavau į Londoną tikėdamasis kaip ir visi, kad greit pavyks užsidirbti kalną pinigų ir juos parsivežti į Lietuvą“. Deja, vyro lūkesčiai ir norai anaiptol nebuvo tokie, kokių jis tikėjosi.

- Kokie buvo pirmieji įspūdžiai, atvykus į Londoną, kaip emigrantui?

- Pirmąją dieną atvykus į Londoną darbdavio pralaukėme penkias valandas lauke šaldami, nors mums buvo pažadėta, kad mus pasitiks iš karto ir nuveš į darbovietę įsidarbinti. Tai natūralu, kad įspūdžiai nebuvo patys geriausi. Mano lūkesčiai, įsitikinimai po truputį blėso ir ėmiau svarstyti ar man tikrai to reikia, ką aš čia veikiu? Na, šiaip ne taip išgyvenus pirmąją dieną Londone, su viltimi tikėjausi, kad greit galėsiu pradėti dirbti, tačiau viskas nebuvo taip, kaip tikėjausi. Pralaukus savaitę laiko, kol būsime įdarbinti, trūko kantrybė ir nusprendžiau darbo ieškotis savo rankomis. Įsidarbinau fabrike. Tą dieną prisimenu labai puikiai, tarsi tai būtų įvykę vakar. Į darbą atėjome vienuolika naujų žmonių, tačiau po dviejų dienų darbo likau vienas.

- Kokiomis sąlygomis dirbai fabrike?

- Sąlygos nebuvo pačios geriausios, kaip jau supratai. Vis dėlto, jei per dvi dienas darbą palieka daugiau nei dešimt žmonių, tai jau galima suprasti, kad ne visi gali dirbti tokioje vietoje. Dirbau naktinėje pamainoje, po dvylika valandų. 3-4 valandas trukdavo kelionė iš namų į darbą ir atgal. Reikėdavo grįžus ir maistą pasigaminti, ir nusiprausti, drabužius išsiskalbti. Miegodavau gal kokias keturias valandas per parą ir uždirbau vos minimumą, 5 svarus per valandą. Jau tada svarsčiau apie galimybę grįžti atgal į Lietuvą, bet negalėjau, nes į visą šį reikalą, tai yra darbo paiešką, keliones iš namų į darbą ir atgal, maistą, nuomą, depozitą, draudimus ir visą kitą, buvau išleidęs 1100 svarų. Nenorėjau namo grįžti su skola, norėjosi užsidirbti bent tiek, kiek pats viskam išleidau. Apskritai kalbant, ten nuvažiavę lietuvaičiai ne dirba, o vergauja. Žmonės dirba nežmoniškas valandas ir uždirba kapeikas, tai ar čia gyvenimas?

- Kalbant apie tavo gyvenimą ten, kur gyvenai?

- Gyvenau 15 kvadratinių metrų kambaryje, kuriuo teko dalintis dar su trimis suaugusiais vyrais. Nemanau, kad apskritai tai būtų galima pavadinti gyvenimu. Per savaitę uždirbdavau 328 svarus už šešias naktis, eurais tai būtų kažkur apie 370€. Nuoma ir internetas 100 svarų, kelionė apie 45 svarus, maistui išleisdavau apie 60 svarų, tai nelabai kas likdavo.

- Šiandien, kai jau esi Lietuvoje, kokie kyla prisiminimai apie patirtą emigracijos laikotarpį?

- Grįžus į Lietuvą, išlipus iš lėktuvo, supratau, kad pradirbęs 16 mėnesių ten palikau tiek sveikatos, kiek Lietuvoje per šešerius metus nebūčiau palikęs. Prisimenu tik tai, kad mačiau daug žmonių, kurių gyvenimas sukosi ties darbu, maistu, miegu ir vėl ta pati karuselė. Šiandien džiaugiuosi tuo, kad esu Lietuvoje, kur yra mylinti šeima, pažįstama kultūra, sava kalba. Šiai dienai, kai dirbu po 10 valandų per parą, uždirbu virš 1000€, kas svarais siektų kažkur 900, kelionė iš namų į darbą trunka vieną valandą, per parą galiu sau leisti miegoti 8 valandas ir nereikia visko daryti kaip robotui, galiu mėgautis gyvenimu ir tuo, ką darau. Manau, jeigu lietuvaičiai čia dirbtų taip pat, kaip dirba nuvykę į kitas šalis, nereikėtų skųstis, jog per maži atlyginimai, kad prastas pragyvenimo lygis, nes viskas Lietuvoje gerai, tik nereikia bijoti darbo. Visi, kurie nori dirbti, tie darbo gali rasti ir Lietuvoje, nebūtina dairytis į kitas šalis ir laukti, kol atsiras kokia nors galimybė, pradėti reikia nuo savęs.

Emigracijos kelias nėra lengvas, tai įrodo realūs kalbintų pašnekovų pasakojimai, istorijos. Kiekvienas lietuvis turi teisę į sėkmę, į gyvenimą, galintį patenkinti visus poreikius, ne tik egzistencinius, tačiau vienareikšmiškai aišku tai, kad kiekvienas individualiai kloja savo gyvenimo pamatus ir tik nuo pačių mūsų priklauso tai, kokius juos turime. Pradėkime nuo savęs, nuo savo gimtojo krašto ir nereikės dairytis svetur.