Ekspertė apie apsaugos nuo smurto sistemą moterims: ji vis dar nėra prieinama visoms

Moterų informacijos centro projektų vadovė, teisininkė, smurto artimoje aplinkoje ir lyčių lygybės ekspertė Dovilė Masalskienė sako, kad nors Lietuvoje ir egzistuoja smurtą ar jo pavojų patiriantiems asmenims skirta apsaugos sistema, ji nėra prieinama ir tinkama visiems.

„Pagalbos „kabliukų“ yra, bendrai žvelgiant, sistema egzistuoja, bet vis dėlto ji nėra visa apimanti, visiems prieinama ir tinkama, nes yra tam tikrų standartų, kuriuos turi atitikti, kad ta sistema galėtum pasinaudoti“, – interviu Eltai pažymi ji.

„Moterys, patyrusios seksualinį smurtą, vis dar neturi kur kreiptis. Džiugu, kad atsirado informacinė linija „Prabilk“ – pagalba seksualinį smurtą patyrusioms moterims. Bet tik tiek. Neturime specializuotų teisininkų, specializuotų psichologų, krizių centro, kur moterys, patyrusios seksualinį smurtą, galėtų ieškoti pagalbos“, – teigia D. Masalskienė.

Ankčiau Europoje, kaip informuoja naujienų portalas „El Confidencial“, daugiausia dėmesio buvo skiriama apsaugoti nuo smurto nukentėjusius asmenis, o kaltininkus patraukti atsakomybėn. 2014 m. Europos Sąjungoje (ES) įsigaliojus kovai su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje skirtai Stambulo konvencijai, ją ratifikavusios valstybės narės pradėjo daugiau dėmesio skirti smurto prevencijai.

D. Masalskienė primena, kad Lietuva kartu su dar penkiomis ES šalimis – Bulgarija, Čekija, Vengrija, Latvija ir Slovakija – Stambulo konvencijos nėra ratifikavusi.

„Mes vis dar bijome kalbėti apie ankstyvąją prevenciją, kuri, sakykime, numatyta Europos Tarybos konvencijoje dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos bei kovos su juo, dar vadinamoje Stambulo konvencijoje. Joje pabrėžiama, kad prevencija turėtų „eiti“ per visus švietimo, ugdymo lygmenis“, – pažymi ji.

Lapkričio 25-ąją – Tarptautinę smurto prieš moteris dieną – Eltai duotame interviu ekspertė taip pat paaiškina, kodėl veiksmingai spręsti įsisenėjusią smurto artimoje aplinkoje problemą trukdo ir visuomenės nuostatos, o mažėjantis pranešimų apie patirtą skriaudą skaičius kelia ypač didelį nerimą.

– 2020 m. užregistruoti 7 332 asmenys, nukentėję nuo smurto artimoje aplinkoje. Dauguma (5,2 tūkst. arba 79,8 proc.) suaugusių nukentėjusiųjų yra moterys. Iš jų 79,5 proc. nukentėjo nuo intymaus partnerio. Ką rodo tokia smurto artimoje aplinkoje statistika Lietuvoje? 

– Šie skaičiai atskleidžia, kad vis dėl to Lietuvoje smurtas artimoje aplinkoje, iš tiesų, yra smurtas lyties pagrindu. Deja, bijome tai pripažinti, apie tai kalbėti. Tai mus apriboja ir nuo tam tikrų prevencinių priemonių ėmimosi.

– Siekiant efektyviau kovoti su smurtu artimoje aplinkoje, 2023 m. liepos 1 d. Lietuvoje įtvirtintas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis. Ši prevencinė priemonė, nukreipta į greitą smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančių asmenų apsaugą. Ar šis orderis yra veiksmingas?

– Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis yra viena iš prevencinių priemonių. Konkrečiau, tai – ankstyvosios prevencijos priemonė. Pagal ją, smurto artimoje aplinkoje pavojų keliantis asmuo policijos pareigūno sprendimu, 15 parų įpareigojamas laikinai išsikelti iš smurtą patyrusių asmenų aplinkos. Orderis turėtų būti taikomas tik tais atvejais, kai yra rizika patirti smurtą, bet kai paties smurto epizodo – pastūmimo, sudavimo, išprievartavimo, persekiojimo ar kita – dar nebuvo. 

Vis dėlto tam, kad smurto orderis būtų taikomas, turi būti atitiktos tam tikros sąlygos – ši prevencijos priemonė yra taikoma tik smurto artimoje aplinkoje ribose. Jeigu moteris susiduria su rizika patirti smurtą arba jį jau patyrė, tačiau kartu su vyru negyvena, pagal dabartinį reglamentavimą ši prevencinė apsaugos nuo smurto priemonė jai nėra taikoma. Pagalbos procesas – šiuo atveju specializuotos kompleksinės pagalbos centrai – „įsijungia“ tada, kai galios ir kontrolės ratas yra smarkiai įsusukęs. 

Tuomet mūsų darbas – žmogui sugrąžinti pasitikėjimą, įgalinti priimti pagalbą. Tai užtrunka daug ilgiau ir yra kur kas sudėtingiau, negu pradėti nuo prevencijos – bendrauti su žmonėmis, kalbėti, kas yra sveiki ir nesveiki santykiai, kas yra ribos, kaip save apsisaugoti. To mes neturime. Pagalbos sistema kaip ir egzistuoja, bet ji nėra visiems prieinama. 

Mes vis dar bijome kalbėti apie ankstyvąją prevenciją, kuri, sakykime, numatyta Europos Tarybos konvencijoje dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos bei kovos su juo, vadinamojoje Stambulo konvencijoje. Joje pabrėžiama, kad prevencija turėtų „eiti“ per visus švietimo, ugdymo lygmenis.

– Kodėl kovojant su smurtu artimoje aplinkoje Lietuvai yra svarbu ratifikuoti Stambulo konvenciją?

– Kalbant apie bandymą kovoti su šiuo socialiniu reiškiniu, svarbus yra kompleksiškumas. Būtent Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos bei kovos su juo numato galimybę tas prevencijos priemones turėti. 

Esame viena iš nedaugelio ES šalių, neratifikavusių Stambulo konvencijos. Kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis vis dar siekiame, kad situaciją keistųsi. Su praeitos kadencijos Seimu ir buvusia suformuota koalicija tikėjome, kad ji bus ratifikuota, bet tai nebuvo padaryta.

Kad ir kaip būtų, turime bent vieną postūmį į priekį. Praėjusios kadencijos metu Seimo pirmininkė kreipėsi į Seimą su prašymu inicijuoti kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, siekiant išsiaiškinti, ar konvencijos nuostatos atitinka LR Konstituciją, kadangi vienas iš argumentų prieš dokumento ratifikavimą buvo teiginys, kad jo nuostatos prieštarauja LR Konstitucijai. 

Džiugu, kad šiuo metu turime išsamų ir aiškų Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad tiek pati Stambulo konvencija, tiek kvestionuotos jos nuostatos LR Konstitucijai neprieštarauja. Deja, net ir Konstitucinio Teismo išvados vėl buvo apipintos mitais, skleidžiant melagienas ir pamirštant pagrindinį konvencijos tikslą – teikti kompleksinę, visapusišką pagalbą, sukurti prevencijos, apsaugos sistemą nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje, nuo smurto lyties pagrindu. 

Deja, retas Stambulo konvencijos oponentas yra skaitęs pačią konvenciją, ar bent jau žino pilną jos pavadinimą, kuris aiškiai nurodo, apie ką būtent konvencija yra. Mūsų pastarųjų metų pasirinkimas yra naudoti pilną konvencijos pavadinimą (Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos bei kovos su juo), kad būtų išvengta skuboto atmetimo. Oficialus konvencijos pavadinimas, taip pat jos turinys rodo, kad yra kalbama apie kovos su smurtu priemones, apie pagalbą, apie prevenciją. 

– Kokios visuomenės nuostatos Lietuvoje labiausiai trukdo kovoti su smurtu prieš moteris? 

– Mūsų visuomenėje vis dar dažnai yra kaltinamas ne smurtautojas, o smurtą patyrusios aukos, visuomenė jų nepalaiko. Nukentėjusių nuo smurto moterų vis dar yra klausiama: kodėl tokį pasirinkai, kodėl jo nepalikai, ką padarei, kad jis nesmurtautų, kodėl leidai su savimi taip elgtis. Nėra atsižvelgiama į smurtaujantį asmenį, nėra jo klausiama, kodėl jis renkasi smurtą, kaip keisti tokį elgesį. 

Dažnai girdime: „aš atsistočiau ir išeičiau“. Vis dėlto mes nė viena nežinome, ar tikrai tai padarytume.

Kalbėdami apie smurtinius santykius, turime akcentuoti sisteminį smurtą, pamintą savivertę, atimtą sprendimų priėmimo teisę. Be to, santykiai taip paprastai nenusitraukia. Moteris jau yra pakeitusi kasdienybę, pasirinkimus, laisvalaikį, jau yra apribojusi arba visiškai nutraukusi bendravimą su artimaisiais. Jos gyvenimas priklauso nuo smurtautojo, kuris nurodo, kaip elgtis, ką sakyti ar ko nesakyti, kur išeiti, kur neiti.

Be to, smurtiniuose santykiuose moteris atsiduria tam tikrame smurto rate – yra vadinamasis smurtinis epizodas, tuomet medaus mėnesio ciklas, vėl įtampos augimas, vėl smurtinis epizodas. Vyras atsiprašo, žada, kad daugiau taip nedarys. Galiausiai moteris tame smurto rate yra tarsi įkalinta. Jai buvo žadėta, kad tai niekada nepasikartos, tad ji bando daryti viską, kad taip ir būtų, tačiau smurtinis elgesys yra ne jos, o smurtautojo pasirinkimas, o tikėti žmogumi, su kuriuo kartu planavai kurti savo gyvenimą, norisi.

Mes susiduriame su moterimis, kurios sako: „bijojau, kad šį kartą jis mane nužudys. Griebiau telefoną, bėgau pas kaimynus“. Institucijos dažnai pamato tik tą paskutinį smurtinį epizodą, tačiau smurtas neatsitinka per naktį. Jis sėlina mažais žingsneliais ir temdo gyvenimą, savivertę. Jeigu dar iš aplinkos nėra palaikymo arba vyrą visi mato kaip „pasitempusį“, tvarkingą, aplinkiniai gali ir nepatikėti, kad jis smurtauja. 

Turime ir sisteminių trūkumų, kuriuos jau minėjau – riboti specializuotos kompleksinės pagalbos centrai ir apsaugos nuo smurto orderio mechanizmas.

Matyti, kad ir institucijos nepalaiko moterų. Net jeigu pradedamas ikiteisminis tyrimas dėl smurto, institucijos siūlo nesiimti veiksmų arba susitaikyti dėl vaikų. Vaikų teisės turėti abu tėvus, bendrauti, matytis, yra sumaišomos su nukentėjusios teisėmis negyventi smurtinėje aplinkoje, vėl užkraunant atsakomybę smurtą patiriančiai moteriai. Yra vengiama identifikuoti, kad net jei vaiko niekas tiesiogiai nepapurtė ar kitaip neužgavo, jis vis tiek gyvena smurtinėje aplinkoje. 

– Specialistų teigimu, ne visos smurtą artimoje aplinkoje patyrusios moterys kreipiasi pagalbos, tad ir statistika, tikėtina, yra tik „ledkalnio viršūnę“. Vis dėlto pranešimų apie smurtą patiriančių asmenų skaičius mūsų šalyje mažėja. Kokie pavojai po tokia statistika gali slypėti? 

– Kai kalbame, kad iš visų nukentėjusiųjų nuo smurto artimoje aplinkoje 80 proc. yra moterys, kalbame tik apie tuos atvejus, kai apie smurtą yra pranešama, tačiau nekalbame apie patį smurto paplitimą. Apytiksliai vos 17 procentų nukentėjusių nuo smurto kreipiasi pagalbos. 

Dar 1996 m. buvo atliktas viktimologinis tyrimas Lietuvoje, kuris parodė, kad kas trečia vyresnė nei 15 metų moteris mūsų šalyje bent kartą per gyvenimą yra patyrusi smurtą – fizinį, psichologinį ar kt. Panašūs skaičiai matyti ir Lietuvos duomenų agentūros atlikto gyventojų saugumo tyrimo išvadose. Šiuose tyrimuose koncentruojamasi būtent į smurto paplitimą. Jų išvados tarsi patvirtina, kas moteriams nesaugiausia yra namuose, o vyrams – gatvėje.

Pranešimų apie patirtą smurtą skaičiaus mažėjimas yra labai didelis raudonas skambutis. Vadinasi, daug moterų nebesikreipia pagalbos. Galbūt moterys galvoja, kad dėl to, jog buvo pranešta apie smurtą ar kreiptasi pagalbos, reikės pereiti per sudėtingus procesus, galbūt, tarkime, vaikai bus atimti. Galbūt moteris kreipėsi pagalbos anksčiau, bet sistema nesuveikė ir jinebuvo apsaugota. Galbūt, sakykime, moteris buvo spaudžiama susitaikyti su vyru, nors buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tad ir toliau yra smurtaujama, tik moteris nebesikreipia pagalbos, nes, tikėtina, bijo susidurti su kaltinimais, kad vėl susitaikė su vyru ir kt.

Be to, smurtas artimoje aplinkoje apima įvairias smurto rūšis. Fizinis smurtas mums yra kaip ir akivaizdus, laisviau kalbame ir apie psichologinį smurtą. Ekonominio ir seksualinio smurto rūšys, deja, vis dar yra kažkur paraštėse. Vis dar kalbame apie pareigą turėti lytinius santykius, nesuvokiame sąvokos „sutikimas“.

Moterys, patyrusios seksualinį smurtą, vis dar neturi kur kreiptis. Džiugu, kad atsirado informacinė linija „Prabilk“ – pagalba seksualinį smurtą patyrusioms moterims. Bet tik tiek. Neturime specializuotų teisininkų, specializuotų psichologų, krizių centro, kur moterys, patyrusios seksualinį smurtą, galėtų ieškoti pagalbos.

Pagalbos „kabliukų“ yra, bendrai žvelgiant, sistema egzistuoja, bet vis dėlto ji nėra visa apimanti, visiems prieinama ir tinkama, nes yra tam tikrų standartų, kuriuos tu turi atitikti, kad ta sistema galėtum pasinaudoti.

Šis turinys parengtas naujienų agentūros ELTA, dalyvaujančios Europos iniciatyvoje PULSE, kuria yra palaikomas tarptautinis žurnalistų bendradarbiavimas. Prie straipsnio prisidėjo Ispanijos naujienų portalo „El Confidencial“ žurnalistė Ana Somavilla.