Eglė Narbutaitė: „Tais žodžiais aš toliau piešiu“

Šiauliai – miestas, kuriame gimsta crazy asmenybės. Menininkei Eglei Narbutaitei tinka šis apibūdinimas. Primityvūs, egocentriški, ironiški, savikritiški, juokingai liūdni jos kūriniai ne tik puošia ne vieno Lietuvos miesto pastatus, bet ir randa nemažai gerbėjų. Eglės kuriami alter ego yra mums pažįstami, sutikti – tai mūsų draugai, motinos, vidiniai balsai. Tai mes.

Šiandien Eglė kviečia apsilankyti Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus galerijoje „SIN“ (Aušros al. 41), kur 17 val. bus atidaroma jos grafikos paroda.

– Paskutinį kartą Šiauliuose buvai matyta 2019 m., kai Dailės galerijoje atlikai muzikinį performansą „Bliuvė“. Nuo to laiko prabėgo ne tik daug laiko, bet ir vandens nutekėjo. Tapai mama. Kokių naujų spalvų į kasdienybę (ir kūrybinius procesus) įnešė šie pokyčiai?

– Šis pokytis leido legaliai sustoti ir nedirbti. Visiškai. Kai nuo visko atitrūkau, suvokiau, kaip man smarkiai reikėjo pertraukos tiek darbuose, tiek kūryboje. Tai jutau, bet kitomis aplinkybėmis niekada nebūčiau drįsusi sustoti. Spalvų, žinoma, atsirado daug ir įvairių. Žmonės nemelavo – nėr labai lengva. Labai aiškiai dabar suvokiu pačią meilę.

– Šiandien atidaroma tavo grafikos darbų paroda „Labai liuks paroda“. Ką pamatysime atėję? Kokios buvo tavo užmačios?

– Parodoje bus beveik niekada nerodyti darbai ir tekstai. Mano mėgiama tema – žmogaus silpnumas, pasimetimas vertybėse ir bandymas funkcionuoti šiuolaikinėje visuomenėje. Bendražmogiškos iliustracijos, kuriose daugelis atpažins save ar išgirs savo vidinį balsą. Parodos pavadinimas byloja, kad ji bus beprotiškai rimta.

– Tavo kūryba neapsiriboja viena forma ar technika – kuri ir performansus, ir grafiką, ir gatvės meną… Ar teiki kuriai nors formai pirmenybę? Kaip prasideda ir vyksta kūrybos procesas? Kaip jis įgauna vieną ar kitą formą ar yra jai pritaikomas?

– Kūrybinių formų gausa kyla iš kūrybos paieškų ir noro save išbandyti skirtingose srityse. Manau, kad aš vis dar savęs ieškau. Visgi pagrindinės formos lieka piešimas ir tekstai. Kūrybiniai procesai man būna kelių tipų. Pirma, išsiliejimas: tiesiog sekti teptuko galvutę, keisti popierių vieną po kito, kol ant grindų nebesimato laisvo ploto. Kartais tai tekstai, kartais piešiniai, kartais tiesiog raštai. Tai savotiška transo būsena, mano mėgstamiausias kūrybinis garo nuleidimas.

Antrasis – idėjų gaudymas: turiu užrašines, kurias pildau kaip dienoraščius ir dažnai užfiksuoju eskizus – būsimų piešinių, dainų ar kitas idėjas. Paskui galiu jas realizuoti, išbaigti. Kartais tai tiesiog lieka kaip sugautas pasąmonės srautas. Dokumentacija. Trečia, juodas darbas. Dažniausiai visgi naudoju šį. Kadangi tenka dirbti su klientais, jiems nepasakysi, kad nebuvo vakar įkvėpimo. Reikia sėsti prie stalo ir ieškoti idėjų, koncepto, sprendimų. Dažnai tikrai būna sunku, bet suveikia visada. Na, o kai vienokiu ar kitokiu būdu atsiranda kūriniai, pritaikymas ateina savaime.

– Nepaisant to, kokią formą pasirenki idėjai realizuoti, dažnai vizualus papildo tekstai. Kodėl? Kokia tų tekstų funkcija? Ar jauti norą žiūrintiesiems paaiškinti, papildyti turinį? Ar juos provokuoji? Gal tai visiškai nesusiję nė su vienu iš išvardytų faktų?

– Kažkuria prasme, matyt, noriu papildyti turinį. Kartais piešinyje pavaizduota viena, o tekstas sako priešingai. Jis man padeda išryškinti ironiją. O kartais tai tiesiog tėra tekstas. Man patinka žodžiai, jų žaismas ir prasmė tarp jų. Kartais man atrodo, kad tais žodžiais aš toliau piešiu. Tekstai mano darbuose turi ne vieną funkciją. Beje, šioje parodoje jų bus daug.

– Visi menininkai patiria tą stadiją, kai jiems klijuojamas jaunojo kūrėjo statusas. Manau, esi tai patyrusi ir tu. Ką pati apie tą skirstymą manai? Ar jis naudingas?

– Labai geras klausimas. Manau, jis yra vertas platesnės diskusijos. Šiauliuose jaunojo kūrėjo statusas atveria galimybę gauti stipendiją ir įgyvendinti kūrybos projektus, bet tai yra amžiaus kategorija, o ne patirties. Jaunystės bilietas atveria galimybę gauti finansavimą kūrybiniam projektui (Šiauliuose). Paskatinamosios stipendijos tikrai galėtų likti, bet amžiaus cenzą galėtų pakeisti kiti kriterijai. Man pačiai sunku vertinti, nes esu gavusi tokią stipendiją du kartus ir man tai buvo labai reikšmingas paskatinimas.

Visgi, manau, Lietuvoje ir taip labai gajus yra jaunystės kultas, o meno pasaulyje amžiaus cenzo išvis neturėtų būti.

– Jei dabar mūsų pokalbį skaito tie jaunieji kūrėjai, ar turi jiems kokių rekomendacijų? Gal gali pasidalyti įkvėpimais, kurie tave motyvuoja? Ką verta išbandyti, pamatyti?

– Galvoju, ką čia tokio pasakyti, kad atrodyčiau protinga, bet visgi liksiu tiesiog vidutiniška. Rekomendacijų neturiu, tikrai. Tiesiog labai linkiu tikėjimo savimi. Aišku, su sąlyga, kad trečiasis punktas bus nuolat aktyvuotas. Jei kalbant apie įkvėpimą, daugiausia jo šiuo metu gaunu iš skaitymo. Šio meto mano sielos kūriniai – Olgos Tokarczuk „Dienos namai. Nakties namai“ ir Lucios Berlin „Namų tvarkytojos vadovas“.

Kalbino Roberta Stonkutė