Eduardas ir Lina Bivainiai: Šiaulių į Vilnių išmainyti neketiname

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

12332

Pastarieji metai Eduardo ir Linos Bivainių šeimai buvo kupini pokyčių: sūnus Erikas grįžo į namus, savanoriškai atlikęs privalomąją karinę tarnybą, Eduardas paliko Savivaldybės administracijos direktoriaus postą ir mero patarėjo kėdę, o Lina, beveik 20 metų dirbusi Šiaulių universitete, džiaugiasi naujomis pareigomis Vilniuje. Nuo pirmadienio iki penktadienio ji gyvena sostinėje, o savaitgaliais sugrįžta į namus Šiauliuose, kuriuose jos laukia vyras.

– Lina, kodėl Šiaulius iškeitėte į Vilnių, o solidžias ŠU Komunikacijos, rinkodaros ir neakademinių reikalų tarnybos direktorės pareigas – į rinkodaros projektų koordinatorės vietą Vilniaus universitete?

– Nesijaučiu Šiaulių iškeitusi į Vilnių, netgi nesijaučiu išvažiavusi iš Šiaulių. Tiesiog pradėjau dirbti kitame mieste.

Į VU manęs niekas nekvietė ir neviliojo. Pati pamačiau skelbimą ir nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą. Po savaitės sulaukiau skambučio. Gan ilgai bendravome, nes klausimų kilo ir man, ir būsimiesiems darbdaviams – juk ŠU turėjau statusą, poziciją. Bet man svarbiausias ne statusas ir netgi ne finansiniai dalykai. Aš noriu mėgautis tuo, ką darau, darbas turi mane „vežti“, žavėti. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl sutikau keisti gyvenimo būdą, darbo specifiką, nors iš esmės ji nėra tokia skirtinga.

Dirbti VU pradėjau nuo liepos 24 d. Pirmosios savaitės yra smagios ir įdomios. Dabar, prieš atsidurdama darbe, kas rytą pražingsniuoju pro Prezidentūrą, Vilniaus senamiesčio kiemelius.

– Eduardai, ar žmona tarėsi su jumis dėl savo sprendimo?

Eduardas: Kaip čia pasakius... Pranešė, kad išsiuntė gyvenimo aprašymą, tada pranešė, kad ją atrinko. Šokas neištiko, nes apie panašius pokyčius jau buvome kalbėję. Baisiausias dalykas gyvenime – monotonija. Todėl jeigu jauti, kad atėjo laikas kažką keisti, vadinasi, tai ir reikia daryti.

Mudu su Lina esame lygiaverčiai partneriai, o ne vienas kito nuosavybė. Ir jeigu vienas ko nors nori, kitas stengiasi padėti. Aš pats skatinau Liną bandyti – vienoje vietoje ji dirbo beveik 20 metų.

Lina: Taip, tai buvo pirmas kartas, kai išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą (šypsosi).

bivainiai.jpg

– Sutuoktinių per atstumą statusas negąsdina?

Eduardas: Man atrodo, kad tokios smulkmenos kaip atstumas šiais, naujųjų technologijų laikais nebėra problema. Be to, mes ir anksčiau ne ką daugiau matydavomės.

Lina: Eduardas turi dvi meiles – mane ir kariuomenę. Visus tuos metus, kuriuos jį pažįstu, jis yra savanoris. Kai būna mokymai, nematau jo savaitę. Pati irgi esu užsiėmusi. Todėl tas ritmas – penkios dienos atskirai, savaitgalis kartu – mums didelio streso nesukelia.

– O iš tiesų, kaip gi judu susipažinote?

Eduardas: Susipažinome traukinyje kelionės į Taliną metu. Vykome su grupe, Liną prisijungti pakvietė vienas iš mano draugų – dabartinis svainis. Prisimenu, kad pusę kelio žaidėme kortomis karą ir vis likdavome su Lina dviese: ilgai užtrukdavome, kol kuris nors laimėdavo. Paskui pusę metų nebendravome, o tada Lina nusprendė pakviesti mane į savo vardadienį. Beje, jos vardadienis – rugsėjo 23-oji, bet pakvietė ji mane kažkodėl lapkričio mėnesį. Matyt, turėjo savų kėslų (šypsosi).

Lina: Vardadienių gali būti daug – priklauso nuo to, į kurį kalendorių žiūri (juokiasi).

Eduardas: Aš tuo metu buvau Radviliškyje, daviau savanorio priesaiką. Sužinojęs apie vardadienį, nupirkau gvazdiką ir išvažiavau atgal į Šiaulius. Autobuse buvo pilna žmonių – paprašiau draugų, kad pasaugotų tą mano vargšą gvazdiką. Jie aplink gvazdiką sustojo rateliu, kad niekas nenulaužtų. Atšventėme vardadienį, bet po to kurį laiką ir vėl nebendravome, kol svainis ir ją, ir mane pakvietė į savo gimtadienį. Buvo gruodžio 5 d. Nuo to laiko pradėjome rimtai draugauti. Po trejų metų draugystės susituokėme, dar po dvejų gimė sūnus.

– Šiandien, kai kalbamės, minite 22-ąsias vestuvių metines. Banalus klausimas, bet kokia yra gražios santuokos paslaptis?

Lina: Nuo seno esame susitarę, kad turime būti vienas kitam atviri. Nemeluoti, neveidmainiauti ir daug kalbėtis. Aišku, santuokos pradžioje buvo toks laikas, kai galvojome, kad turime atspėti vienas kito mintis.

Eduardas: Kitaip sakant, „atspėk, kodėl aš pykstu“ arba „atspėk, ko aš noriu“ (juokiasi). Natūralu, kad santuokoje būna visko. Aš neįsivaizduoju, kaip žmonės gali nesipykti. Mano seneliai, drauge nugyvenę beveik 70 metų, iki paskutinės dienos vienas kitą mylėjo, bet vienas su kitu ir pasipykdavo. Tik niekada nesu matęs, kad tai darytų pakeltu tonu. Kad ir kokie būtų pykčiai, barniai, tai negali pereiti į asmeniškumus ir įžeidinėjimus. Geriau jau patylėti porą valandų, nes „ant karštųjų“ gali prišnekėti labai daug ir po to gailėtis.

Lina: Mūsų gyvenimo pradžia nebuvo lengva, turėjome patys stotis ant kojų. Per išbandymus pamatai, ar tu gali su žmogumi toliau keliauti per gyvenimą, ar ne. Vien romantika gyvas nebūsi.

bivainiai-vestuves.jpg

– Lina, ką romantiškiausio Eduardas yra dėl jūsų padaręs?

Eduardas: Turbūt atvežęs tą gvazdiką (juokiasi). Iš tiesų nesu didelis romantikas, net ir pasipiršau labai paprastai, namuose.

Lina: Romantika – labai subjektyvi sąvoka. Man atrodė romantiška, kai praėjusią žiemą Eduardas grįžo po darbo ir netikėtai išsivežė mane į mišką kepti dešrelių. Buvome dviese, pasijutome tarsi vieninteliai žmonės pasaulyje. Mane džiugina nuolatinis vyro noras patirti ką nors naujo. Aš pati daug ko neišbandyčiau, jeigu ne jis. Pavyzdžiui, plaukti baidarėmis arba ekspromtu atostogauti, nesirenkant turistų pamėgtų vietų.

– Vis tik laikas, kai Eduardas sukosi politikoje ir dirbo Savivaldybėje, greičiausiai nebuvo labai romantiškas?

Lina: Kai Eduardui pasiūlė tapti administracijos direktoriumi, buvau nusiteikusi labai optimistiškai. Aš apskritai esu optimistė, o mano vyras realistas: jis sakė, kad nebus lengva. Kai prasidėjo negatyvas, kai komentatoriams labiausiai kliuvo mano vyro barzdos spalva, o ne jo kompetencija, reaguodavau emocingai. Pykdavau: kaip taip gali būti?! O jis išliko ramus.

Eduardas: Nesu įžeidi asmenybė. Nuoskaudų neliko – tik patirtis. Visada sakau, kad jeigu žmogus eina vedinas ambicijų įgyti statusą, pripažinimą, tuomet išeis su nuoskaudomis. Mano atveju to nebuvo.

– Lina, dabar gyvenate tarp Šiaulių ir Vilnius – ar labai skiriasi šie du miestai?

Lina: Kol kas esminių skirtumų nepajutau – galbūt per trumpai esu „vilnietė“ (šypsosi). Tai, kas man patinka Šiauliuose, randu Vilniuje, ir atvirkščiai.

Tiesa, galbūt į akis labiau krenta šiauliečių negatyvumas, pesimizmas. Kartais atrodo, kad mes per daug bijome pasidžiaugti paprastais, kasdieniais dalykais, jie tampa savaime suprantami. Mes arba tikimės grandiozinės sėkmės, arba...

Eduardas: Nebedirbu administracijos direktoriumi, todėl galiu drąsiau pasisakyti: man susidaro toks įspūdis, kad turime nerealius, netgi perdėtus lūkesčius. Žmonės užmiršta, kad gyvename mieste, kuriame yra 100 tūkst. gyventojų. Nepaisant to, bandome lygintis su Vilniumi, Londonu ir paskui patys pykstame, kad esame ne tokie. O palyginkime Šiaulius su kitu, tiek pat gyventojų turinčiu miestu Lietuvoje ar užsienyje – didžiulių skirtumų tikrai nebus.

– Ar turite planų įsikurti sostinėje?

Eduardas: Kol kas tokių planų nėra. Aš dirbu Šiauliuose, nuo rugsėjo čia studijuos sūnus su drauge. Bet stengiamės gyvenime niekada nesakyti niekada.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt