E. Mikulionytė „Stebukle“: filmuojant pats dangaus pažėrė netikėtų dovanų

Gruodžio 8-ąją į Lietuvos kino teatrus pagaliau atkeliauja ilgai laukta jaunos režisierės Eglės Vertelytės tragikomedija „Stebuklas“.

Filmas jau buvo parodytas daugelyje užsienio kino festivalių. Jame pasakojama apie pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metus - perėjimą iš vienos epochos į kitą, kai daug kas žaibiškai keitėsi, ir žmonės tiesiog nesusigaudė, ką daryti ir kaip gyventi toliau.

Į tokį virsmą papuolė ir pagrindinė filmo herojė Irena, Biednių kaimo kiaulių fermos vedėja, vadovavimo estafetę perėmusi iš savo tėvo, buvusio kolūkio pirmininko. Skirtumas tas, kad Irena pradeda fermą valdyti jau prie kitos valdžios.

Jai tenka visaip suktis, kad išlaikytų fermą ir jos darbininkus. Tačiau greitai paaiškėja, kad Irenos „biznį“ nuo bankroto gali išgelbėti tik stebuklas. Ir jis atsiranda - tai Bernardas iš Amerikos, atvykstantis į kaimą raudonu kadilaku.

Šiuo ilgo metro filmu debiutuoja ne tik režisierė E. Vertelytė, bet ir fermos vedėją įkūnijusi žinoma aktorė Eglė Mikulionytė, sukūrusi daugybę įsimintinų vaidmenų teatre.

Kaip jai sekėsi pirmą kartą filmuotis ilgo metro juostoje, kurioje pagrindinis jos partneris - tiesiai iš Holivudo - lietuvių kilmės aktorius Vito Ruginis? Apie tai Eltos korespondentės Laimos Žemulienės pokalbis su E. Mikulionyte.

- Kiaulių fermos vedėja Irena - pirmas pagrindinis jūsų vaidmuo didžiajame ekrane. Ar sunku buvo žengti į filmavimo aikštelę, kai ant jūsų pečių - pagrindinis vaidmuo? O gerai atliktas pagrindinis vaidmuo - daugiau nei pusė filmo sėkmės.

- Negaliu sakyti, kad vaidinti Ireną buvo sunku. Tačiau buvo labai sunku atlaikyti greitą filmavimo maratoną. Laikas - pinigai - tai iš tikrųjų pajutau. Tu turi suspėti gali-negali, sunku-nesunku. Ir dar kiaulių fermos tvaiką atlaikyti reikėjo - buvau net apsinuodijusi. Pačios sudėtingiausios vietos, kiaulių ferma buvo nufilmuotos Lietuvoje - Jiezne, Anykščiuose, nes kitur tokios fermos nerasi. Taip ir lakstėme iš vieno miestelio į kitą. Sunkiausia ir buvo tas maratonas.

- Ar didelė atranka buvo į Irenos vaidmenį?

- Kai atėjau į atranką, prie kažkokių gėlių pastovėjau, truputį pasijuokiau, pakalbėjau ir užmiršau, kad tai vyko. Filmui ilgai buvo ieškoma finansų ir užmiršau apie jį. Maniau, viskas palaidota, nes kinas visada priklauso nuo finansavimo. Po metų ar pusantrų staiga išgirdau: „Gavom“. Net nesupratau, kur aš vėl esu pakviesta. Patikslino, kad „Stebuklui“ pinigų gavo. Scenarijų buvau skaičiusi, tačiau per tiek laiko buvau spėjusi pamiršti. Paprašiau, kad iš naujo duotų paskaityti.

- Kaip pati prisimenate tuos laikus, buitį, kai viskas buvo perkama už laikinuosius talonus ir brango vos ne kas savaitę? Ar pirkdavote su draugais pigesnių kontrabandinių cigarečių?

- Tada studijavau Muzikos ir teatro akademijoje. Buvome laimingi, kad esame laisvi, kad Lietuva atgavo nepriklausomybę. Kad patys sau galime būti ir ponai, ir klebonai. Ne, buitis manęs nedomino. Nieko neatsimenu nei apie eiles prie deficitų, nei apie cigaretes. Be to, tada aš nerūkiau.

- Ireną suvaidinote labai įtikinamai. Gal tokios patirties teko pasisemti kaime?

- Ne. Bet padirbėta buvo nemažai. Mudvi su režisiere metus iki filmavimo repetavome, analizavome kiekvieną sceną, apmąstėme jas. Svarbu žinoti - kas ir kaip, suprasti tos moters būtį tame laike. Juk ji iš vienos santvarkos pereina į kitą.

Tas perėjimas buvo baisiausias dalykas vyresniems Lietuvos žmonėms, o Irena peržengė tą Rubikoną. Iki tol ji net nežinojo tikrosios savo motinos istorijos, kuri mirė, kai mergaitė dar buvo maža. Viskas skendėjo mele. Jos idealas buvo tėvas - kolūkio pirmininkas. Jos idealai buvo visiškai komunistiniai, kol galų gale joje pačioje įvyko virsmas.

Atvykus amerikonui Bernardui, Irena sužino savo šeimos istoriją, sužino, kaip gyvenimą baigė jos motina. Bernardas taip pat sužino savo istoriją - į Ameriką jį išsivežė ne tikrieji tėvai, o svetimi žmonės.

- Kaip pavyko rasti bendrą kalbą su Bernardu - Vito Ruginiu, kuris yra filmavęsis su ryškiomis Holivudo žvaigždėmis? Kino juostose „Žmogus, pakeitęs viską“ jis filmavosi su Bredu Pitu (Brad Pitt), „Velnio advokatas“ - su Kynu Ryvsu (Keanu Reeves) bei Alu Pačinu (Al Pacino), „Alpinistas“ - su Silvesteriu Stalone (Sylvester Stallone), „Lūžusi strėlė“ - su Džonu Travolta (John Travolta) bei Kristianu Sleiteriu (Christian Slater), vaidino filmuose „Greiti ir įsiutę“, „Informatorius“, „Stiklo namai“ ir kituose, taip pat daugybėje žinomų serialų.

- Vito - puikus. Šalia jo jautiesi stabiliai, ant žemės. Profesionalų profesionalas. Komunikabilus žmogus, iš karto suradome bendrą kalbą. Aišku, ir jis pavargo, bet tai - natūralu, kai per tokį trumpą laiką reikėjo filmą susukti. Visi buvome pavargę.

Per paskutinį vakarėlį po filmavimų Bulgarijoje nustebino Vito rečitalis - jis nenulipo nuo scenos, vienintelis šoko plėšiant garsiai muzikai, o mes žiūrėjome.

Turiu tik džiaugtis, kad su tokiais aktoriais, kaip Vito Ruginis, Danielis Olbrychskis (Daniel Olbrychski), teko kartu filmuotis, kad režisierė net iš kelių šalių sukvietė žmones, šalia kurių aikštelėje gali jaustis puikiai.

- Filmas - labai linksmas. O kokių nuotykių ir stebuklų patyrėte filmavimo aikštelėje, kiaulių fermoje?

- Nieko linksmo kaulių fermoje nebuvo. Baisi smarvė, kad apsinuodijau. Mane prodiuserė nuvežė į artimiausią ligoninę, kur pastatė lašelinę. Per tai praradome pusę filmavimo dienos.

Tomis dienomis netikėtai iškrito sniegas, o mes jau buvome palaidoję žiemos scenas. Sniegas žemę buvo nuklojęs dvi ar tris dienas - tiek, kiek reikėjo. Paskui reikėjo filmuoti pavasarį - ir sniegas nutirpo. Visa tai mums buvo dangaus dovana.

- Gal turėjote rūpesčių su kitomis savo „partnerėmis“ - kiaulių fermos gyventojomis?

- Viena kiaulė - ta, kurią vedžiau į mašiną, buvo dresuota. Ji ūkininko buvo prijaukinta kaip šuniukas - viską suprasdavo. Aišku, visada šalia buvo jos šeimininkas.

- Filmą „Scanoramos“ festivalyje žiūrėjo buvęs jūsų gyvenimo draugas ir buvęs pantomimos aktorius Kęstutis Marčiulynas, iš žiūrovų minios išsiskyręs pilkais vienuolio drabužiais. Jau daug metų jis - budistų vienuolis Bo Haengas Sunimas, gyvena Pietų Korėjoje, netoli Seulo esančiame vienuolyne, o jūs - Lietuvoje. Ar dar palaikote ryšius?

- Taip. Jis vis atvažiuoja į Lietuvą, pažeria naujų idėjų, minčių. Mane dvasiškai palaiko. Kaip visada. Niekas nesikeičia. Aš nesu vieniša, ir tai svarbiausia. Turiu draugų, artimų žmonių.

- Ar aplankote Kęstutį vienuolyne?

- Dabar mažai laiko turiu važinėti į Korėją. Tarp mūsų - labai stiprus ryšys. Mūsų draugystė niekada nedings - kuo toliau, tuo labiau ji stiprėja.

- Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Eltos korespondentė Laima Žemulienė.