E. A. Poe – siaubo literatūros klasika novelių rinkinyje „Auksinis vabalas“

E. A. Poe – siaubo literatūros klasika novelių rinkinyje „Auksinis vabalas“
Lietuva
Etaplius.lt Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  VAGA

Kalbėdami apie siaubo istorijų ištakas, neabejotinai turėtume prisiminti Amerikos gotikinių siaubo istorijų meistrą Edgar Allan Poe. Būtent šis rašytojas yra siaubo, detektyvo ir mokslinės fantastikos literatūros pradininkas. Leidykla VAGA skaitytojus kviečia iš naujo atrasti novelių rinkinį „Auksinis vabalas“.

Auksinis vabalas“ – tai populiariausių novelių rinkinys, kuriam pavadinimą suteikė dar autoriaus laikais skaitomiausia tapusi novelė. Greta žymiojo kūrinio rikiuojasi tokie kaip „Žmogžudystė Morgo gatvėje“, „Amontiljado statinaitė“, „Malstremo gelmėse“ „Varliūkštis“, „Ašerių namų žlugimas“ ir kiti.

Rašytojas puikiai geba sukurti ir išlaikyti psichologinę įtampą viso kūrinio metu. O pasakojimai apie blogį, mirtį, šiurpius košmarus, persmelktus paslaptingų jėgų, bei sunkiai įsivaizduojamų haliucinacijų yra tapę siaubo literatūros klasika.

Kviečiame skaityti kūrinio ištrauką:

Visą šią rūškaną, tamsią ir tykią rudens dieną aš jojau vienui vienas neregėtai nykia vietove, virš kurios kabojo žemi sunkūs debesys, ir vakaro prieblandai atslenkant pagaliau išvydau melancholišką Ašerių namą. Nežinau kodėl, bet vos tik žvilgtelėjus į jį nenumaldomas liūdesys suspaudė man širdį. Aš sakau „nenumaldomas“, nes šio jausmo nešvelnino nė tasai poetiškas ir todėl gana malonus įspūdis, kurį daro žmogui netgi patys rūsčiausi ir šiurpiausi gūdžios gamtos vaizdai. Žiūrėjau į atsivėrusį prieš mane reginį – į paprastą apylinkės peizažą – į vienišą namą, niūrias jo sienas – langus, panašius į užgesusias akis – į viksvų kuokštus ir baltus išpuvusių medžių kamienus – apimtas neapsakomai slegiančio jausmo, kurio aš negalėčiau palyginti su jokiu kitu žemišku pojūčiu, kaip tik su narkomano nubudimu – su tuo karčiu sugrįžimu į gyvenimo kasdienybę – su baisiu uždangos kritimu. Tai buvo šaltis, maudulys širdyje – beviltiškai liūdnos mintys, ir veltui vaizduotė stengėsi pažadinti jas kilnesniems dalykams. Kodėl, – stabtelėjau susimąstęs, – kodėl jaučiuosi kaip nesavas žiūrėdamas į Ašerių namą? Tai buvo paslaptis, kurios negalėjau atskleisti; veltui bandžiau įveikti ir miglotus vaizdinius, apnikusius mano protą. Gavau pasitenkinti mažai ką tepaaiškinančia išvada: nors, be abejo, tam tikri visai paprastų daiktų deriniai gamtoje gali veikti mus kaip tik šitaip, ištirti šią galią mūsų protas neįstengia. Galimas daiktas, – mąsčiau sau, – kad užtektų tik kažką perstatyti, sumainyti paveikslo detales, ir pasikeistų arba visai išnyktų jo gebėjimas kelti liūdesį. Tos minties skatinamas aš pasukau į statų krantą virš juodo niūraus tvenkinio, kuris, lygus it veidrodis, tvyrojo prie pat namų, ir pažvelgiau žemyn – bet tik dar labiau nukrėtė drebulys – į pilkas nendres, kraupius medžių kamienus, langus, tarsi užgesusias akis atbulai suvirtusius į vandenį.

Ir vis dėlto šioje liūdesio buveinėje aš ketinau praleisti keletą savaičių. Jų savininkas, Roderikas Ašeris, buvo geras mano vaikystės draugas, bet jau daug metų buvo praėję nuo mūsų paskutinio susitikimo. Ir štai neseniai, kai aš pats buvau toli nuo čia, gavau laišką, – laišką iš jo, – kuriame nepaprastai atkakliai buvo reikalaujama pasimatymo. Braižas rodė nervinį susijaudinimą. Ašeris rašė sunkiai sergąs, – sutrikusi psichika, – ir todėl norįs būtinai pamatyti mane, savo geriausią ir vienintelį draugą, tikėdamasis, jog mano giedra nuotaika gal kiek palengvins jo kančias. Pats laiško tonas, kuriuo jis pasakojo apie šiuos ir dar kitus dalykus – maldaujančios širdies prašymas – neleido man delsti; aš tuoj pat priėmiau jo kvietimą, nors jis man ir atrodė keistas.

Vaikystėje mus siejo artima bičiulystė, bet iš tikrųjų aš nedaug ką žinojau apie savo draugą. Iš prigimties jis buvo perdėtai užsidaręs. Tačiau girdėjau, kad jis buvo kilęs iš labai senos giminės, nuo neatmenamų laikų pasižyminčios ypatingu charakterio jautrumu, kuris daugelį amžių reiškėsi įvairiais egzaltuoto meno kūriniais, o pastaraisiais metais – dosnia, tačiau visai neįkyria labdara ir taip pat karšta meile muzikai – veikiau dėl jos komplikuotumo, o ne dėl visiems žinomo ir lengvai suvokiamo grožio. Aš taip pat žinojau dar vieną įsidėmėtiną faktą. Ašerių giminės kamienas, kad ir labai senas, nebuvo išauginęs nė vienos kiek patvaresnės šakos; kitaip tariant, visi jos nariai, be vieno kito atsitiktinio nukrypimo, buvo susiję giminyste tiesiąja linija. Šis šalutinių linijų nebu- vimas, galvojau aš, svarstydamas tą nuostabų atitikimą tarp aplinkos ir visiems žinomų Ašerių giminės savitumų bei samprotaudamas, kokią įtaką toji aplinka per daugelį šimtmečių galėjo turėti šiai giminei, – šis šalutinių linijų nebuvimas ir nuolat besikartojąs tėvo perdavimas sūnui tiek pavardės, tiek tėvonijos, taip sutapatino vieną su kitu, jog pirmykštį dvaro vietovardį tenykščiai kaimiečiai pakeitė keistu ir dviprasmišku pavadinimu „Ašerių namas“, kuris jiems reiškė tiek pačią giminę, tiek ir jos buveinę.

<…> Man įėjus, Ašeris atsikėlė nuo sofos, ant kurios išsitiesęs gulėjo, ir labai nuoširdžiai pasisveikino, bet iš pradžių man pasirodė, jog šis nuoširdumas buvo perdėtas ir dirbtinis, bū- dingas nuobodžiaujančiam aristokratui. Tačiau pažvelgęs jam į akis įsitikinau, jog jis buvo visiškai nuoširdus. Mes atsisėdome; valandėlę jis tylėjo, aš žiūrėjau į jį su gailesčiu ir baime. Iš tikrųjų dar nematyta, kad žmogus per tokį trumpą laiką taip baisiai pasikeistų kaip Roderikas Ašeris! Sunku buvo patikėti, kad ši išblyškusi būtybė yra mano vaikystės draugas. O jo veido bruožai juk visada buvo raiškūs. Mirtinai išblyškęs veidas; akys didelės, drėgnos ir neapsakomai spinduliuojančios; lūpos plonokos ir labai blyškios, tačiau nuostabiai gražiai išlenktos; nosis grakšti, žydiška, tik gal per plačiomis šiam tipui šnervėmis; smakras dailus, tačiau neatsikišęs, o tai liudijo dvasinį silpnumą; plaukai it voratinklis, retučiai ir minkšti, – visi šie bruožai ir dar nepaprastai iškila kakta darė jo veidą neužmirštamą. Bet tie charakteringi požymiai ir išraiškos savitumas, šiaip jau per ilga dar labiau sustiprėję, jį taip neatpažįstamai pakeitė, jog aš ėmiau abejoti, ar tai tas pats žmogus. Labiausiai mane nustebino ir netgi išgąsdino vaiduokliškai išblyškę jo skruostai ir paslaptingas akių spindesys. Šilkiniai plaukai augo nematydami žirklių ir ne krito žemyn, o tarsi koks arabeskiškas voratinklinis audinys pleveno aplink veidą, kuris dėl to atrodė visiškai nežemiškas.

Pirmiausia man krito į akis tam tikras nenuoseklumas – mano draugo elgsenos nepastovumas, – kurio priežastis, kaip aš netrukus suvokiau, buvo nuolatinės ir beviltiškos pastangos įveikti nesiliaujantį virpulį, pernelyg didelį nervinį jaudrumą. Kažko panašaus aš ir tikėjausi perskaitęs laišką, juolab prisimindamas kai kuriuos jo bruožus, pasireiškusius vaikystėje, ir apskritai žinodamas apie keistą jo savijautą ir temperamentą. Jis buvo čia žvalus, čia vangus. Kalbėjo čia neryžtingu, drebančiu balsu (kai jėgos, atrodė, visiškai išsekdavo), čia įsakmiai energingu – kapotai, svariai, oriai ir dusliai, čia gomuriniu balsu, vos apversdamas liežuvį, bet vykusiai išskiemenuodamas ir išvingiuodamas, tarsi užkietėjęs girtuoklis ar nepataisomas narkomanas, kai smarkiai susijaudina.

Tokiu balsu jis kalbėjo apie mano apsilankymo tikslą, apie tai, kaip karštai troškęs mane pamatyti, tikėdamasis sulaukti iš manęs paguodos. Po to ėmė smulkiai aiškinti savo ligos pobūdį. Tai buvo įgimta ir paveldėta yda, nuo kurios, jo žodžiais tariant, nėra vaistų – „paprasčiausias nervinis pakrikimas, – skubiai pridūrė jis, – ir tikriausiai greitai praeis“. Ji pasireiškianti įvairiais liguistais pojūčiais. Kai kurie jų mane sudomino ir kartu išgąsdino, nors galbūt tą mano išgąstį stiprino jo pasakojimo maniera ir posakiai. Jį smarkiai kankinąs liguistas jautrumas: galįs valgyti tik visiškai beskonį maistą; vilkėti drabužius tik iš tam tikros medžiagos; nepakenčiąs jokių gėlių kvapo; netgi silpniausia šviesa erzinanti akis; visi garsai, išskyrus styginių instrumentų skambesį, kelią jam siaubą. Supratau, kad jį yra užvaldęs savotiškas baimės jausmas.

Mane pražudys, – kalbėjo jis, – mane tikrai pražudys ši niekinga beprotystė. Taip, tik taip, o ne kitaip, man lemta mirti. Aš bijau to, kas bus ateityje, ir ne tiek pačių įvykių, kiek jų rezultatų. Aš visas suvirpu vien tik pagalvojęs apie pačius paprasčiausius nutikimus, nes jie gali dar labiau paveikti nepakeliamai įsijaudrinusią mano dvasią. Manęs negąsdina pavojus, o tik neišvengiamas jo rezultatas – siaubas. Ir apimtas tokios nevilties – toksai bejėgis – aš jaučiu, kad anksčiau ar vėliau ateis valanda, kada prarasiu protą ir gyvybę kovoje su šiurpia šmėkla – BAIME.

Edgar Allan Poe Auksinis vabalas, iš anglų kalbos vertė Antanas Paragys, leidykla VAGA, 2022.


Reklama