Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
„Nebegali dirbti, nebenori dirbti, bet kažkuo reikia užsiimti, nesinori būti sofos verslininku. Tai taip ir užsiėmimą turime, ir skaniai bei sveikai valgome“, – sako Antanas Mikaitis. Audronio Rutkausko nuotr.
Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Etaplius.LT
Atsargos ilgam ir lengvam vartojimui
„Braškės, vyšnios, mėlynės, topinambai, pomidorai, paprika, česnakų viršūnėlės, pomidorai, svogūnų laiškai, morkytės su visais lapais – įsidedi, ką reikia, ir sriubytė kvepia, – kilnodamas lengvus šaldytų atsargų indelius, rodo Antanas. – Neturime ką veikti, tai ir prisigalvojame su žmona.
Va, žmona verda košę ir cukraus visai nededa, tik šaukštas maltų topinambų ir moliūgų miltelių – ir manų košė saldi. Prisidarome visokių miltelių, o kai reikia – šaukštą tokių, šaukštą tokių į kefyrą įsidedame ir jogurto pasigaminame. Šaukštą burokėlių miltelių ir žalumynų į kefyrą – ir šaltibarščiai per 5 minutes. Valgyti ilgai ruošti nereikia.“
Tokiomis atsargų ruošimo gudrybėmis dalijasi Antanas Mikaitis, atradęs liofilizaciją. To verslininkas su žmona ėmėsi, kai išėjo į pensiją ir įsigijo namuką Gergždelių kaime, Šiaulių rajone. Kiek ir kokių atsargų prisiruošia, Antanas sako neskaičiuojąs – tiesiog prisideda visą spintą. O ir suskaičiuoti sunku, nes, šalčiu džiovinant, žemoje temperatūroje iš vaisių ir uogų pašalinamas visas vanduo, tūris nesikeičia, o svoris sumažėja dešimt kartų. Iš 1 kilogramo išeina 100 gramų produktų.
„Jūs dabar braškes sudedate į savo šaldiklį, deginate elektrą per visą žiemą. Ir ką išsiimate? Nieko gero – buzę. O čia aš vieną kartą išdeginau elektrą, pasidedu ir galiu 20 metų laikyti, svarbu, kad drėgmės ir saulės negautų. O tik įdedi į vandenį – ir braškė vėl tokia pati“, – žavėdamasis gudria technologija, pasakoja Antanas.
Lauktuvių – maistingas „oras“
Tiesa, taip paruoštos atsargos nors ilgai laikosi, bet ilgai lentynose neužsilieka. Kol kas šeima gaminasi jų tik savo reikmėms ir ilgai laikyti liofilizuotų atsargų netenka – esą, kai suvažiuoja vaikai, tai greitai išeina. Bet jei ir užsistovėtų, jokia problema – juk nėra jokios rizikos, kad perrūgs, nušaudys, susicukruos ar šaldiklis atitirps.
„Visą spintą sau prisidedame. Ir vaikams duodame. Vienas jų Anglijoje gyvena, tai kai siunčiame, jiems perduodamas, kurjeris sako: „Jums čia oro atsiuntė.“ Toks lengvas būna tas lauktuvių siuntinys“, – juokiasi Antanas.
Šaltyje išdžiovintus vaisius ir daržoves senjorai suberia į stiklainius. Svarbu žinoti, kad, priruošus liofilizuotų atsargų, negalima laikyti atidarytų indelių, kad produktai negautų drėgmės ir saulės.
Jei reikia kam nors dovanų – užsako ir pakuoja į sandarius maišelius. „Nunešk dovanų saldainių dėžutę ir tokį maišelį, tai žmogus visada ima maišelį, nors jame, rodos, vos sauja“, – sako vyras.
Maistinės medžiagos išlieka
Techninį išsilavinimą turintis Antanas sako, kad jam toks atsargų ruošimo būdas buvo įdomus ir dėl technologijos, kuri nėra nauja, bet ilgus metus buvusi slapta.
„Tai nėra naujovė. Šiam išradimui jau beveik 100 metų. Tokiu būdu buvo gaminamas penicilinas. Tik ši technologija buvo slapta. O prieš kokį 14 metų leido paviešinti. Tik aparatų kinai dar negamina, iš Amerikos turėjau siųstis, o elektrą perdarė Danijoje“, – liofilizacijos aparato įsigijimo kelią pasakoja vyras.
Kai jis sumanė kaime tuo užsiimti, iš pradžių daug kas keistai žiūrėjo. Net žmona buvo skeptikė, bet, paragavę produktų, visi sutinka, kad skanu, o svarbiausia – sveika, nes ruošiama be jokių konservantų ar pridėtinių medžiagų. Liofilizavimas – tai džiovinimas šaltyje nuo 45 iki 80 laipsnių, kai pašalinamas visas vanduo, o visos maistinės ir mineralinės medžiagos, spalvos ir kvapas išlieka.
„Kai džioviname braškes ar burokėlius, išpilame tik baltą vandenį, kuris neturi jokio skonio ir jokio kvapo. Tai rodo, kad aparatas paima tik distiliuotą vandenį, o viskas lieka. Kompiuteris viską pats atlieka. Tik jam taip paprastai vaisiaus neįmesi – jis nepriima.
Jie turi būti atšaldyti iki 45 laipsnių šalčio, tik tada jis priima ir pradeda džiovinti“, – pasakoja Antanas, rodydamas į šaldiklius, kuriuose jau iki –41 laipsnio atšaldytos uogos.
Kai jos pasieks reikiamą temperatūrą, bus subertos į liofilizacijos aparatą, kuris šaltyje išdistiliuos visą skystį ir išdžiovins uogas per kelias dienas.
Liofilizuoti vaisiai ir daržovės, džiovinant šalčiu, netenka vandens ir tampa lengvi kaip oras. (A. Rutkausko nuotr.)
Nepigus atsargų ruošimas
Tiesa, džiovinimas šalčiu – nepigus dalykas, nes pats aparatas kainuoja brangiai, džiovinimo procesas aparate užtrunka 2–4 paras, prieš tai produktus dar būtina atšaldyti.
„Aparatas ima apie 30 kilovatų elektros per parą, užtrunka 3–4 paras, priklausomai, kiek vaisius ar daržovė savy turi vandens. Pvz., svogūnų laiškai, petražolės – tokiems prieskoniams užtenka pusantros paros. Tikrai brangus šitas dalykas. Bet kai laikai šaldiklyje braškes Kalėdoms, tai sumoki už elektrą antra tiek. O čia vieną kartą sumoki ir viskas. Ir sveiką maistą valgai“, – skaičiuoja Antanas.
Atsargas galima ruošti bet kada, bet senjoras skaičiuoja sąnaudas ir karštomis dienomis stengiasi neliofilizuoti.
„Kai karšta, nešaldome tomis dienomis. Kadangi džioviname šaldymo būdu, tai, prie +30 bandydami išgauti ir palaikyti šaltį, sunaudotume labai daug elektros“, – kaip tik prieš orams atvėstant, paaiškino A. Mikaitis.
Dabar jam pats atsargų ruošimo darbymetis: skinamos slyvos, kriaušės, obuoliai. Patiems ruošti ne tik pigiau, bet ir sveikiau, nes pačių auginami produktai – ekologiški.
„Parduotuvėse liofilizuotų vaisių yra. Mačiau 11 gramų liofilizuotų aviečių kainuoja 3 Eur. Tai kas gali mokėti už 100 gramų 3 Eur? Tas, kas neskaičiuoja arba nemoka skaičiuoti. Ir dar nežinai, kaip tie vaisiai buvo auginti“, – sako A. Mikaitis.
„Nesinori būti sofos verslininku“
Kad tokiomis inovatyviomis technologijomis naudotųsi jauna namų šeimininkė, retas dalykas, o kad senjorai – išvis retenybė. Kad tokia idėja į galvą šovė Antanui –
nieko nuostabaus, nes jis visuomet buvo verslus žmogus: 1988 metais įkūrė pirmąją savo įmonę – statybos kooperatyvą, paskui turėjo ir siuvyklą, išbandė ir ūkininkavimą, niekada nebijojo naujovių ir keisti veiklų.
„Mano techninis išsilavinimas – tai viena. O antra, atėjo tokia amžiaus riba, kai nebegali dirbti, nebenori dirbti, bet kažkuo reikia užsiimti, nesinori būti sofos verslininku. Taip ir sugalvojome, kol klumpes panešime. Ir užsiėmimą turime, ir skaniai valgome, ir sveikai“, – apie susidomėjimą liofilizacija prieš dvejus metus sako A. Mikaitis.
Senjorų šeima – ne kaimiečiai, o buvę miestiečiai, kurie, pardavę būstą mieste, nusipirko namuką Gergždelių kaime. „Ne vienus metus buvau Pramonės, prekybos ir amatų rūmų narys ir kartą a. a. Algirdas Gluodas, „Rūtos“ direktorius, parodė aparatą, kurį įsigijo, kai pradėjo šokoladą su liofilizuotais vaisiais gaminti. Pagalvojau, kad ir aš galiu tokį įsigyti“, – sako A. Mikaitis.
Sugalvojo – padarė. Aparatas atvažiavo, o paaiškėjo, kad naujakuriai kaimiečiai neturi pakankamai savų produktų. Sau užtenka, o apie pardavimą dar negalvoja.
„Mintys priekyje bėga, o pats atsilieki. Nusipirkome aparatą, o paskui tik užsisodinome sodą. Kai prisiauginsime pakankamai savo – tada gal ir apie pardavimą pagalvosime“, – apie liofilizaciją, kaip verslo galimybę, svarsto Antanas.
Dabar Gergždeliuose ūkį įsigiję senjorai yra užsisodinę sau jau apie hektarą žemės: ir lysvių, ir vaismedžių sodą, kuriame auga kriaušių, slyvų, lazdynų, cidonijų.
Ekologiški Vaisiai ir Daržovės Internetu | Dry Sweets