Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
(Asmeninio archyvo nuotr.)
Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt
Dviračiu po pasaulį keliaujantis Davidas Travellis ilgai atidėliojo svajonę aplankyti Pietų Ameriką. Galų gale suprato – dabar arba niekada. Juokiasi, kad kelionė yra užkoduota jo pavardėje – per penkerius metus aplankė 50 šalių, nukeliavo 67 tūkst. kilometrų. Praėjusią savaitę keliauninkas susitiko su Stasio Šalkauskio gimnazijos jaunuoliais. Šiauliuose vyras užtruko ilgiau, nei planavo, dėl vienos rimtos priežasties.
– Papasakokite apie save.
– Esu nuotykių ieškotojas iš Italijos, keliauju dviračiu po pasaulį nuo 2015 m. Pradėjau kelionę Aliaskoje ir kirtau abu Amerikos kontinentus, baigdamas kelionę Patagonijoje (regionas Pietų Amerikos pietuose, – aut. past.). Tada leidausi per Afriką nuo Keiptauno Pietų Afrikoje, į Kairą Egipte, tada per Turkiją, Balkanus, Italiją, Šiaurės Europą, kol pasiekiau šiauriausią tašką Europoje, Norvegijoje. Iš ten į Suomiją ir į Baltijos šalis.
– Moksleiviams pasakojote, kad keliavimas tarsi užkoduotas jūsų pavardėje?
– Italijoje gyveno romėnai, kurie kalbėjo lotyniškai, yra posakis: „Nomen est omen.“ Tai reiškia, kad žmogaus likimas yra jo pavardėje. Mano pavardė Travelli, pridėjus -ng, turime anglišką žodį „keliavimas“. Galbūt italų kalboje tai nelabai ką reiškia, bet anglų kalboje reiškia. Aš – nuotykių ieškotojas, keliauju aplink pasaulį, todėl, manau, romėnai buvo teisūs (šypsosi).
20643785229-d060f0487e-o.jpg
– Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl leidotės į kelią?
– Nuo vaikystės svajojau apie Amerikos žemynus, skaičiau komiksus apie vesternus, tada atradau Amerikos rašytojus. Šis žemynas visada buvo kažkas gryno, norėjau jį pamatyti savo akimis, todėl pradėjau kelionę nuo ten. Mano pagrindinis tikslas buvo nuvažiuoti nuo Aliaskos į Patagoniją. Bet kai pasiekiau Kolumbiją, sutikau žmonių, kurie keliauja po pasaulį daugybę metų be nieko, neturėdami pinigų. Pasakiau sau – jeigu jie gali, galiu ir aš. Tuomet ėmiau spausdinti nuotraukas iš savo kelionių, pardavinėti jas turguose, skveruose, ėmiau tapyti akvarele atvirlaiškius, pardavinėju juos socialiniuose tinkluose, pritraukiau daug sekėjų, jie parėmė. Kas penkiais eurais, kas daugiau, esu jiems be galo dėkingas.
– Kaip kelionėje sumažinti išlaidas?
– Neinu į vakarėlius, barus ar prabangius restoranus, maitinuosi kukliai – ryžiais, makaronais, visada miegu palapinėje arba pas vietinius, kurie priima keliautojus. Yra puslapių internete, kuriuose galima užsiregistruoti ir rasti nakvynę pas vietos gyventojus. Man nereikia viešbučių. Visada turiu palapinę, net jeigu lyja ar sninga, sustoju pas ką nors ir klausiu, gal galėčiau pastatyti palapinę po stogine. Daugelis žmonių leidžia pernakvoti garaže ar kitur. Labai retai atsisako priimti.
47942135237-895be0224d-o.jpg
– Neturėjote jokios patirties. Kaip sugalvojote leistis į kelionę ir kodėl būtent dviračiu?
– Perskaičiau apie keliautoją, kuris dviračiu grįžo namo į Angliją iš Sibiro. Skaičiau ir kažkas dingtelėjo, kad galėčiau pervažiuoti Ameriką dviračiu. Tai būtų pigu, pamatyčiau viską. Pagalvojau: dviratis yra paprastas, nereikia daug patirties. Žinoma, niekada neteko iškylauti, bet pagalvojau, kad pastatyti palapinę neturėtų būti sunku. Yra keletas gudrybių, kurias reikia išmokti, bet kai nežinai, keliaujant į tokią valstybę kaip Aliaska, išmoksti labai greitai. Pradžia nebuvo labai maloni, oro sąlygos buvo siaubingos, bet taip išmoksti prisitaikyti.
– Tokia kelionė pareikalauja daug fizinės, psichologinės ištvermės. Kaip pavyksta išlaikyti formą? Užsiminėte, kad kilo problemų dėl kojos, todėl praleidote beveik savaitę Šiauliuose.
– Tai nėra lenktynės, treniruojiesi kelionėje. Nuvažiuoji daugiau arba mažiau. Bet daug laisvės, gali sustoti kur nori, pastatyti palapinę. Nereikia iš anksto pasiruošti. Man labai pasisekė, kad neturėjau didesnių fizinių problemų. Kelionėje gyveni sveiką gyvenimą: keliesi su aušra, užmiegi su tamsa, nuolat gryname ore. Bet dabar, prieš išvykstant į Rygą, turėjau problemų: įdėjau striukę į laikiklį, jis išsiplėtė, todėl mano koja pedalus mynė šiek tiek kitaip. Nuvažiavau daugiau kaip šimtą kilometrų, pajutau skausmą, tęsiau toliau, bet skausmas tapo nepakeliamas, tad apsistojau Šiauliuose. Penkias dienas ilsiuosi, vartoju vaistų, kad uždegimas sumažėtų ir galėčiau keliauti toliau.
rtk07191-italas-keliautojas.JPG
– Sakėte, kad kelionę reikia planuoti iš anksto. Bet realybė yra visiškai kitokia, nei aprašyta brošiūrose ar knygose?
– Yra naudinga planuoti, perskaityti apie valstybes, į kurias vykstama, bet visada esu atviras. Galbūt suplanuosi nukeliauti 150 km, bet pajėgsi įveikti tik pusę. Naudinga turėti tik apytikrį planą, kelionės tikslą, nes kartais gali sutikti žmones, kurie pakvies arbatos, po to ir paviešėti jų namuose. Jeigu visada būsi susikoncentravęs tik į planą ir atsisakysi pasiūlymų, neteksi galimybių. Todėl siūlau žmonėms planuoti, bet neprisirišti prie plano. Reikia klausytis kitų keliautojų, tikrinti informaciją internete apie vizas, galbūt sudėtingą politinę situaciją, konfliktus, kitas bėdas, kurios gali būti ištikusios tą regioną, bet ne daugiau.
– Kažkas galbūt pasakys: keliausiu kada nors, kai sulauksiu tam tikro amžiaus. Jūs padarėte tai dabar.
– Aš taip pat padariau klaidų. Turėjau nusistatymą, kad kada nors iškeliausiu, galvojau apie tai nuo paauglystės, bet visada atidėliojau – kai turėsiu namą, pinigų, kai padarysiu karjerą. Bet niekada nėra tinkamesnės akimirkos kaip dabar. Apsispręsti padėjo tai, kad nebejaunėju, skauda nugarą. Taip pat mačiau savo tėvus, kurie nuolat atidėliojo savo kelionę, planavo iškeliauti, kai išeis į pensiją. Bet kai sulaukė pensijos, suprato, kad organizmas neatlaikytų kelionės. Tad pasakiau sau, kad dabar arba niekada. Pradėjau būdamas 36-erių. Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, būčiau iškeliavęs, kai buvau dvidešimties.
48557806541-8b2476be7a-o.jpg
– Skaitėte paskaitą gimnazijos moksleiviams. Ar dažnai taip darote?
– Dėl pandemijos – mažiau. Kai buvau Lotynų Amerikoje, Italijos kultūros institutas organizavo didžiulį renginį Limoje, Peru. Šis institutas turi kultūros atašė skirtingose šalyse. Jeigu turiu galimybę, per šį institutą dalijuosi pasakojimu, dažnai vakarais. Taip pat einu į mokyklas, kaip ir šiuo atveju. Džiaugiuosi, pasakodamas savo istoriją jaunuoliams. Dažnai galvoju, kaip mano gyvenimas būtų pasikeitęs, kai buvau tokio amžiaus kaip jie, jeigu kas nors būtų atėjęs į mokyklą ir parodęs, kad be didelių resursų ar įgūdžių galima keliauti aplink pasaulį, daryti daugybę dalykų. Todėl tikiuosi, kad mano pasakojimas galbūt įkvėpė jaunimą siekti savo tikslų. Mano tikslas – keliauti po pasaulį, šių jaunuolių tikslai gal kitokie, bet štai kodėl visuomet džiaugiuosi, gavęs progą pakalbėti su moksleiviais.
– Koks brangiausias prisiminimas iš kelionės?
– Žmonės, kuriuos sutinku. Ar tai būtų nepasiturintys, ar diplomatai, bet visi jie nuostabūs, jų pagalba, bendrystės džiaugsmas, kai gali dalytis su kitais. Liūdna, kad medijose dažnai pateikiamos tik blogos naujienos. Bet kelionėje atradau, kad daugybė žmonių, nepriklausomai nuo religijos, politikos, odos spalvos, yra geri žmonės. Ir jeigu jie gali padėti, jie visada padės. Tad nebijokite leistis į kelią (šypsosi).
25060443587-808d0c4b65-o.jpg
– Apkeliavote daug valstybių, miestų. Ką pasakytumėte apie Šiaulius?
– Atvykau čia tamsoje, lyjant lietui, ir ši šeima (S. Šalkauskio gimnazijos direktorės Loretos Tamulaitienės, – aut. past.) priėmė mane, pasirūpino, nes atvykau paliegęs. Atvirai sakant, negalėjau daug pamatyti, nes buvau sužeistas, ilsėjausi, bet žmonės čia labai šilti. Net moksleiviai, kurie atėjo į paskaitą, labai mieli. Manau, kad tai nuostabi vieta, pirmą kartą esu šiuose kraštuose, tad laukiu, kada galėsiu leistis į kelią, patyrinėti šią šalį.
Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis“ dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva“. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.
ES vėliava