Dukrelės gimimas atvėrė tėvystės slėpinį

Ką reiškia būti geru tėčiu? Kaip juo tapti? Kaip kasdien būti geresniam? Ar to galima išmokti? O gal atsakymai į šiuos klausimus ateina savaime, gimus kūdikiui? Tačiau vėžaitiškis Valdas DUMAŠIUS nepasikliovė „gal“ ir dar prieš gimstant jo ir Linos dukrelei Agotai informacijos apie vaiko auklėjimą skirtingose kultūrose, pagalbą žmonai ieškojo internete, skaitė specialią literatūrą.

Pagalba žmonai

Linos ir Valdo Dumašių duk­relei Agotai netrukus bus treji. Tie keli mėnesiai iki 3-iojo gimtadienio šeimai dar padovanos daug džiaugsmingo atradimų ir artumo akimirkų, pateiks naujų klausimų, skatins vėl ieškoti atsakymų. „Dukrelės gimimas mane tarsi išvedė į kosmosą“, – prisiminęs šeimos gyvenimą iš esmės pakeitusį stebuklą degančiomis akimis pasakojo Valdas. Gimdyme dalyvavęs vyras įsitikino, kad jausmas pamačius ką tik gimusį savo kūdikį nepalyginamas su niekuo. Valdas mano, kad padėti žmonai šią ypatingą valandą yra kiekvieno vyro pareiga. „Kūdikio gimimas – sudėtingas procesas. Jis sukelia ir streso, ir nežinomybės kasdien abiem tėvams. Ir po tėvystės atostogų mėnesio būtina megzti ryšį su kūdikiu, žmonai reikia pagalbos ne tik kada ne kada. Moteris, auginanti kūdikį, nemiega naktimis, todėl jai trūksta poilsio, išvargsta ir fiziškai. Informacijos, kaip tėčiui elgtis augant kūdikiui, kaip psichologiškai padėti žmonai, nėra daug“, – pastebėjo Valdas.

Aistringas keliautojas dviračiu (apie Valdo keliones, beje, esame rašę ne kartą), prisiminė, kaip vienoje kelionėje sutiko austrą, kuris paklausė apie tėvo pavyzdį. „Jam atsakiau, kad mano tėvai išsiskyrę, tačiau ne aš vienas juk toks. Jis neatlyžo ir klausinėjo, kokį turiu tėvo paveikslą, koks būsiu tėvas savo vaikui. Sakiau, kad bandysiu ieškoti idėjos, koks galiu būti geras šiandien, koks galiu būti dar geresnis rytoj“, – pasakojo Valdas, metus, gimus Agotai, nedirbęs ir turėjęs galimybę kartu su žmona Lina stebėti kiekvieną dukrelės krustelėjimą. O ieškodamas geriausių ugdymo metodų jis gilinosi į įvairių šalių – Amerikos, Vokietijos, Olandijos, Prancūzijos, Japonijos ir kt. – patirtį: kai kuriuos modelius atmetė, kai kurie pasirodė tinkami.

Ryšys – nuo gimimo

„Vakarų šalių praktika man nepriimtina, kai nuo 3 mėn. mamos turi eiti į darbą ar po pusės metų atiduoti kūdikius pakaitiniams tėvams. Lietuvoje turime unikalią galimybę vaikus auginti namuose iki 2–3 metų“, – džiaugiasi Agotos tėtis. Taip sudaroma galimybė ilgiau mamai maitinti kūdikį savo pienu, o tai, pasak Valdo, ne tik sveika, bet ir stiprina abipusį kūdikio ir mamos ryšį.

„Gal tai, kad esame kartu, turės įtakos po 5, gal tik po 10 ar 50 metų, bet artimas ryšys tikrai vertingas“, – mano Valdas ir pastebi, kad kartais žmonės, pamatę, jog jie dar nešioja beveik trejų metukų dukrytę, stebisi. Tačiau, jo nuomone, vaikas nori būti tėvų akių aukštyje, matyti kaip tėvai, ką nors paliesti, o nešioti iki metų yra būtina. Ateis laikas, paaugs ir nebesiverš į glėbį, tačiau kasdien reikia kurti tarpusavio ryšį, pasitikėjimą žaidžiant su vaiku, jam skaitant, dainuojant, mokant raidžių ar skaičių, būnant gamtoje.

Kiekviena sekundė su vaiku, pasak Valdo, – prabėgęs laikas. Jei neišnaudosi jo dabar, tai praleisi daugybę džiaugsmų: pirmus žingsnius, pirmus žodžius, raidžių pažinimą. Kiekvieną dieną vaikas žengia po mažutį žingsnį į priekį. Jei savaitę nepabūsi su juo, daug prarasi. Tas laikas nebegrįš. „Kartais vyrai sako, kad dalyvaus antro ar trečio vaiko gimdyme. Bet juk nesi tikras, ar tas antras, ar tas trečias bus, todėl reikia naudotis kiekviena galimybe“, – pataria Valdas.

Kiekviena diena – galimybė

Nepaisydami ar lyja, ar saulė žeme ridinėjasi, kasdien su dukrele tėvai išsiruošia į lauką. Jei reikia, Agotai paima skėtį, apauna guminius batus, tačiau grynas oras – viena iš sąlygų augti sveikai, galimybė tiesiogiai pažinti gamtą. Valdas, kurio darbas susijęs su augalais, dukrai paaiškina, kas ją supa. „Jei rodai sidabrinę eglę, tai ir reikia sakyti, kad sidabrinė. Ir kalbėti su vaiku reikia normalia kalba, nevaikiškai. Leidžiame prisiliesti ir prie slieko, ir prie sraigės. Esu girdėjęs, kaip mama sakė savo vaikui: „Neimk, čia sraigė.“ Kitiems tėvams negali replikuoti, nes visi turi savo įsitikinimus“, – pastebi Valdas. Kiekvienos šeimos reikalas, kiek leisti vaikui išsipurvinti ar sušlapti – iki kelių ar iki pažastų, o įsikišti aplinkiniai turėtų tik tada, jei pamato tėvus ar kitus asmenis, naudojančius prieš vaiką fizinę jėgą. „Jei vaikas voliojasi ant žemės, tegu, tačiau vyresni žmonės mėgsta komentuoti: koks neklaužada. Reikia paisyti tėvų sprendimo leisti vaikui išsilieti. Gal vaikas užsispyrė, kad nori saldainio, o tėvai nusprendė, kad nepirks, ir tai jų teisė. Ribas nustato tėvai“, – pabrėžia Valdas.

Pažindinimas su supančiu pasauliu iš tėvų reikalauja ir atidumo, ir kūrybiškumo, ypač, kai tai pažintis su pavojingais daiktais. „Jei visur bus „ne“: nenugriūk, nepaslysk, peilio neliesk, degtukų neimk, jei stengsiesi nuo visko apsaugoti, iš kur vaikas suvoks, kas yra aštru, kas yra karšta, kas šalta. Leidžiu pajusti kontaktą, tačiau esu šalia ir stengiuosi atskleisti tų daiktų savybes“, – patirtimi dalijasi Valdas.

Išimčių nėra

Nevadinti vaiko nevykėliu, ištižėliu, jei apvirto, ką nors išpylė, sudaužė, ir jokių fizinių bausmių – Linos ir Valdo taisyklės, iš kurių nėra išimčių. „Žinau, kad menkinimas ir fizinės bausmės neveda ateityje prie gerų santykių. Jokia bausme vaiko negalima bausti, kai jis nesupranta, ką blogo padarė, – sako Valdas ir pateikia pavyzdį: – Suplėšytas paveikslas, sudaužytas indas jam yra tik daiktas. Jis nesuvokia ir įmesto į klozetą auksinės grandinėlės ar žiedo vertės. Tad kaip jį bausti už tai, ko nesuvokia?“

Supykti, susierzinti, grįžti į namus blogai nusiteikus pasitaiko kiekvienam, tačiau peržengti namų slenkstį, vyriškio nuomone, reikėtų visas negatyvias nuotaikas palikus anapus durų. Valdas atviras, kad pamačius dukrytę iškart pasimiršta dienos nuovargis ir problemos. Tada ji – dėmesio centre.

„Nesu už kraštutinumus. Duodame dukrytei ir telefoną, bet saikingai. Jei leisi žaisti per daug, o pats užsiimsi savo reikalais, telefonas taps jos draugu. Tas pats ir su žaislais: jei vaikas dieną naktį nepaleidžia pliušinio meškiuko ar šuniuko, galbūt jam trūksta tėvų meilės ir dėmesio? Žaislas tampa draugu, su kuriuo galima pasikalbėti“, – svarsto Valdas, su žmona Lina ieškantys kompromisų auklėdami savo pirmagimę.

P. S. Apie sąmoningą tėvystę su Valdu kalbėjomės „Bangos“ redakcijoje, kai dar Lietuvoje nejautėme koronaviruso grėsmės, o karantiną suvokėme tik kaip draudimą lankyti ligonius. Gyvas pokalbis, kai matai pašnekovo akis, girdi kiekvieną balso virptelėjimą, žurnalistui yra dovana.

• „Kai kada nors kreipsies į savo vaiką, bet nebūsi jam davęs meilės, gal jis sakys: „Tu su manim nebuvai, kai man to reikėjo, kodėl aš turiu?“ Manau, kad tėvų bendravimas su vaikais vaikystėje nulemia, ar jie bus su mumis, kai mums to labiausiai reikės“, – apie vaikų ir tėvų santykius svarsto V. Dumašius.