Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Širvintų ŠirvisŠaltinis: Etaplius.lt
Draugystė – tai nuostabus reiškinys, kuris mums suteikia džiaugsmo ir pilnavertiškumo. Todėl „Širvis“ praėjusių metų projektą „Mes mylim Širvintas“ nusprendė užbaigti pasakojimu apie daugiau nei du dešimtmečius besitęsiančią draugystę tarp dviejų moterų, kuri užgimė būtent čia – Širvintų rajone. Pasakosime apie dvi veterinarijos gydytojas, kurios, baigusios mokslus, iš kitų rajonų atsikėlė į Širvintas dirbti Širvintų veterinarijoje.
Vilnietė Lina Petrylienė į Širvintas atvyko 1988 metais po Veterinarijos akademijos baigimo. Širvintas ji pasirinko, nes Širvintų kaime esančiame tvarte, kurį vėliau Petrylų šeima privatizavo, buvo įsteigta žirgų jojimo sekcija. Tai ir lėmė jaunos specialistės paskyrimo dirbti pasirinkimą. Darbo buvo pakankamai. Širvintose veterinarija tuo metu atlikdavo galvijų leukozės, bruceliozės tyrimus, cheminiame skyriuje tirdavo maisto gaminius su mėsa. Šiuos tyrimus dabar atlieka Nacionalinė veterinarijos laboratorija. Tuo metu rajone buvo nemažai fermų, o ir smulkiųjų ūkininkų tvartuose buvo gausu naminių gyvūnų, todėl veterinarijos gydytojų poreikis buvo didelis.
1992 metais ištekėjusi už širvintiškio į mūsų rajoną dirbti atvyko jauna specialistė iš Panevėžio Rūta Glumbakienė. Savo gydytojos karjerą ji pradėjo Vileikiškių ūkyje. Tuo metu Veterinarijos viršininku dirbo Vidas Petryla, Linos vyras, todėl pirmiausia Rūta susipažino būtent su juo, o tik vėliau su Lina bendruose veterinarijos pobūviuose bei šventėse. Tais laikais buvo įprasta didžiausias šventes švęsti bendradarbių apsuptyje. Bendrų švenčių bei susirinkimų metu Rūta susipažino su Lina ir ši pažintis netruko peraugti į tvirtą ir ilgalaikę draugystę. Netrukus Veterinarijoje buvo steigiami nauji etatai gyvūnų ženklinimui, todėl Rūta iš Vileikiškių buvo perkelta į naujas pareigas Širvintose. Taip Lina ir Rūta tapo artimomis kolegėmis.
Dažniau susitikdamos, jaunos, jau po du vaikus susilaukusios, moterys atrado bendrą pomėgį – jodinėjimą. Tais laikais Lina savo namų tvarte augino du arklius – Princą ir Izaurą. Todėl kiekvieną dieną tamsiuoju metų laikotarpiu jodinėdavo per pietų pertrauką, o vasaromis net du kartus per dieną, išjodavo laukų ar miškelių takais. Kasdieniai susitikimai darbe ir bendras laisvo laiko leidimas suteikė sąlygas sukurti ir bendrą verslą. Kadangi valstybinis atlyginimas tuo metu buvo nedidelis, teko pagalvoti apie papildomą uždarbį. Linos ir Rūtos šeimos pradėjo bendrai auginti kiaules. Linos šeima įsipareigojo nemažą mėsinių ir paršavedžių kiaulių bandą kasdieną šerti, o Rūtos šeima buvo atsakinga už tvarkos palaikymą tvarte. Bendras verslas truko neilgai, netrukus paršelių kaina krito ir paršavedžių verslas tapo nuostolingas. Bet bendra veikla su kiaulių auginimu nenutrūko. Moterys ėmėsi naujos – veislinių šunų auginimo – veiklos. Veislinių šunų auginimą verslu pavadinti nebūtų tikslinga. Tai labiau hobis, kuris reikalauja iš juo užsiimančio žmogaus daug laiko, kelionių į šunų parodas bei išlaidų. Kartais pasisekdavo ir veislinės išpuoselėtos ir numylėtos kerry blue terjerų, Berno zenenhundų bei mopsų veislių kalytės laimingai susilaukdavo mažylių vadų. Jauniklius sėkmingai pardavus, atsipirkdavo visos išlaidos ir dar likdavo naujai užgimusiai bendrai draugių aistrai – kelionėms po svečias šalis.
Pirmoji kelionė buvo į Egiptą. Ši kelionė labai patiko ir užkrėtė moteris kelionių liga. Degant šia aistra per keliolika metų buvo aplankyti Indija, Balio sala bei Tailandas. Būta ir nesutikimų. Kai keliauja, draugės gyvena viename kambaryje, o užmigimo įpročiai skirtingi. Viena užmiega prie veikiančio televizoriaus, o kita visiškoje tyloje ir tamsoje. „Buvome susitarusios, kad televizorius veikia tik iki dvyliktos nakties. Vieną vakarą atsigulėm, aš jau žvalgausi į laikrodį, kada gi ta dvylikta ateis. Girdžiu jau Rūta snaudžia. Pagalvojau, užmigo jau. Slenku aš tyliai prie televizoriaus distancinio pultelio, jau galvoju, išjungsiu televizorių pagaliau. O ji tik staiga akis pramerkia ir klausia: ką aš čia dabar darysiu, juk dvylikos dar nėra…“ – besijuokdama bendro gyvenimo įspūdžius pasakojo Lina.
Labiausiai draugėms įstrigo atsitikimas iš Tailando. Pirmą dieną atvykusios į Bankoką užsigeidė abi draugės pasidovanoti sau savarankišką ekskursiją po įžymiąją Patajos pėsčiųjų gatvę (Walking Street). Prieš dešimtmetį dar ne itin gerai mokančios anglų kalbą, baltaodės, dar nespėjusios įdegti, moterys įsėdo į Tailando tuktuką, taip vadinamą motorinę transporto priemonę panašią į motorolerius su budelėmis, ir nukako numatyton vieton. Pagrindinė turistų lankoma vieta joms tuo metu panašėjo į pas mus vykstančias muges. Visur gatvės šonuose pristatyta mažų palapinių su prekeiviais, prekių gausybė, o žmonių toje gatvėje – minia, nebuvo momento, kad su kuo nors nesusiliestum pečiais. Aplink daugybę įdegusių žmonių, o jos abi baltos baltutėlės.
Draugės sumanė pavakarieniauti, bet rasti tinkamą vietą panašią į kavinę nepavyko. Aplink tiesiog gatvėje kepama žuvis, prekiaujama sveriamais ar vienetais maisto produktais, kaip turguje, ir daugiau akys nieko tinkamo ramiai vakarienei taip ir neužmatė. Staiga iš kažkur netikėtai šalia besižvalgančių turisčių atsirado apie dešimties metų berniukas, kuris, rodydamas lankstinuką panašų į kavinės meniu, siūlė sekti paskui jį.
Nieko neįtardamos jaunos moterys drąsiai nusekė berniukui įkandin. Įėjimas į menamą kavinę jau iš karto sukėlė įtarimų. Durys įprastos kaip daugiabučio gyvenamojo namo, jokios reklamos ar darbo laiko ant jų nebuvo. Bet smalsumas nugalėjo ir draugės užlipa į antrą aukštą, kuriame įrengtos tamsios patalpos, panašios į slaptą striptizo barą nė kiek nepateisino jų lūkesčių. Vidury tų patalpų aplink metalinį stulpą su auliniais batais vaikščiojo pagyvenusi nuoga tailandietė. Jos slankiojimą striptizu nepavadinsi, nebent kokia šio šokio parodija. Moterys jau kiek sutrikusios atsisėdo į didžiulius šonuose pastatytus krėslus ir laukė meniu. Sulaukusios jo, nustebo dar labiau, meniu šio neva baro siūlė tik gėrimus, o kokakolos dviejų šimtų gramų skardinė ten kainavo dešimt dolerių. Rūta tuomet atnešusiai graži aukštai išsidažiusiai bei išsipusčiusiai tailandietei pareiškė norą užsisakyti ką nors iš maisto. Meniu atnešusi moteris tik nusišypsojo ir pareiškė, kad šioje įstaigoje valgyti nėra. Tuomet, užsisakiusios vieną kokakolos, keliautojos nusprendė eiti ir ieškoti normalios kavinės. Iš tolimiausio kampo prisistačiusi ta pati graži moteris pateikė sąskaitą, kuri tiesiog šokiravo keliautojas. Ji siekė net šimtą dolerių. Merginos susižvalgė ir suglumusios paklausė už ką gi tokia didžiulė suma, juk jos per abi visai kelionei tebuvo atsivežusios vos šimtą dolerių, o tądien buvo jų kelionės pirmoji diena. Tuomet gražuolė tailandietė pareiškė, kad moterys privalo susimokėti už programą. Lina ir Rūta, žinoma, su tuo nesutiko ir, kišdamos dešimtinę už kokakolos skardinukę, bandė ramiu žingsniu išeiti pro duris. Tik staiga Lina ant riešo pajuto stiprios vyriškos rankos suspaudimą. Pakėlusi galvą, pamatė, kad tai ta gražuolė. Tuomet ji suprato, kad padavėja visai ne moteris, o puikiai moteriškais drabužiais ir makiažu užsimaskavęs stiprus vyras.
Rodės, padėtis beviltiška. Juk tuomet jos net nežinojo, kaip išsikviest tailandietišką policiją. Merginos susižvalgė ir suprato, kad delsti nebėra ko. Rūta tuomet stipriai treptelėjusi koja garsiai bei ryžtingai šūktelėjo „no“ ir transvestitas, akimirkai sutrikęs, paleido Linos ranką. Tų akimirkų keliautojoms iš Širvintų pakako pasprukti. Tas ryžtingas „no“ skamba moterims ausyse visą gyvenimą, juk galėjo baigtis kur kas liūdniau.
Įspūdžių iš kelionių yra įvairių, daug malonesnių. Bet po šio įvykio keliautojos yra daug atsargesnės ir jokiais berniukais gatvėje nebepasitiki.
Draugės Rūta ir Lina ne tik keliauja, jos kartu uogauja, grybauja, lanko spektaklius bei koncertus. Ši draugystė kitais metais jau švęs dvidešimtpenkmetį. Jos viena kitą palaiko bėdoje bei kartu džiaugiasi sėkmėmis. „Pagrindinis dalykas mūsų draugystėje yra tai, kad, kai man reikia pagalbos, aš žinau, kad drąsiai galiu kreiptis į Liną, o Lina – į mane, ir niekada nesulauksiu neigiamo atsakymo,“ – pokalbį baigia Rūta. Draugystė yra puikus mus gyvenime lydintis reiškinys. Tad ateinančiais kiaulės metais linkime neprikiaulinti savo esamiems draugams, o kas jų dar neturi, linkime juos sutikti pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis.