Draudiko-durnelio dilema

Beveik praėjusį savaitgalį, liepos 22 d., buvo pasirašytos svarbios sutartys tarp Jungtinių Tautų (JT), Turkijos ir atskirai Ukrainos bei Rusijos. Jos leido lengviau atsipūsti toms šalims, kuriose stinga maisto ir kurios neįstengia maisto kultūrų žemės ūkyje užsiauginti pačios. Pirmiausia turiu galvoje Artimųjų Rytų, taip pat Šiaurės Afrikos šalis, kuriose vietoje derlingų žemių, nepaisant klimato sąlygų, vyrauja smėlynai ir dykumos.

Dviejose Stambule (Turkija) pasirašytose sutartyse numatytos sąlygos, kurios artimiausiu metu turėtų leisti į pasaulio rinkas laivais išplukdyti maždaug 13–15 mln. tonų grūdų, neįvardytą kiekį saulėgrąžų aliejaus ir kitų žemės ūkio kultūrų, kurias augina šiuo metu karo apimtos Ukrainos žemdirbiai.

Kodėl šis ilgai rengtas susitarimas toks svarbus? Dėl kelių priežasčių. Viena vertus, Ukrainą užpuolusi Rusija užblokavo šios šalies uostus ir neleido krovininiams laivams pasiekti pietinių Ukrainos uostų prie pagrindinio uostamiesčio – Odesos. Maskva, kariniu būdu užėmusi maždaug penktadalį Ukrainos teritorijos, iki sutarties pasirašymo visaip mėgino privesti Kyjivą sėsti prie derybų stalo, kad išsaugotų tai, ką jau laiko karo grobiu. Ukrainiečiams nesutinkant, rusai iš esmės ėmė šantažuoti sutrikusią pasaulio bendruomenę ir Vakarus dėl tariamai gresiančio bado tuose pasaulio regionuose, kuriuose tradiciškai trūksta maisto.

Kita vertus, Maskva nė kiek nesibodėdama gąsdino Vakarų šalis, esą jeigu bado grėsmė nebus panaikinta, Europą bei kitas išsivysčiusias šalis plūste užplūs išbadėję emigrantai. Panašiai, kaip jau buvę 2014–2015 metais.

Mojuodama gresiančio bado korta, beje, Rusija mėgino išvengti griežtų ES sankcijų jos žemės ūkio produkcijai bei chemiškai pagamintoms trąšoms.

Tačiau vos apdžiūvo po sutartimi padėto Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu parašas, nepraėjus nė parai po susitarimo, Rusijos laivynas raketomis „Kalibr“ apšaudė Odesos uostą, nors pasirašė susitarimą, kurios garantais sutiko būti JT bei Turkija. Į taikinius buvo paleistos keturios raketos, kurių dvi, ukrainiečių kariškių tvirtinimu, buvo numuštos, dvi likusios pasiekė tikslą.

Ukrainos atstovai iškart po to sakė, kad viena iš dviejų raketų pataikė į siurblinę. Visai netoli sandėlio, kuriame laikomi kviečiai. Rusai tuo pačiu metu tylėjo. Tik Turkijos gynybos ministerija išplatino pranešimą, esą Maskva jiems, kaip susitarimo garantams, tvirtino, kad „tai – ne mes“.

Tik kitą dieną po išpuolio Rusijos UR atstovė žiniasklaidai Marija Zacharova savo tviterio paskyroje pripažino, kad tai buvo Rusijos ginkluotųjų pajėgų darbas, siekiant sunaikinti karinius objektus Odesos uoste. Šiek tiek vėliau prabilo ir p. Zacharovos bosas – Rusijos UR ministras Sergejus Lavrovas, kuris pareiškė, esą taikiniu uoste buvo ne grūdų saugojimo ir krovos infrastruktūra, o karinė bazė, kurioje ukrainiečiai saugo iš Vakarų perduotas priešlaivines raketas „Harpoon“.

Regis, bent jau kol kas rusų pamėtėtą piliulę ukrainiečiai prarijo, paskelbę, kad, nepaisant neprognozuojamo Maskvos elgesio, dar šią savaitę išplukdys grūdų krovinį į pasaulio rinkas. Tačiau visiškai nėra aišku, kiek ilgai liepos 22 d. susitarimai galios.

Daugelis ekspertų atkreipia dėmesį, kad rusų laivyno smūgis Odesos uostui gali būti Vladimiro Putino kerštas už Rusijai nepalankų susitarimą (prieš derybas Maskva visomis išgalėmis siekė, kad grūdų iš Ukrainos uostų išgabenimas būtų susietas su paliaubomis mūšio lauke – žinia, užimtose pietinėse Ukrainos teritorijose rusų kariuomenė šiuo metu nesijaučia labai tvirtai).

Tačiau gali būti ir kitų raketų antskrydžio Odesos uoste priežasčių. Tarkime – ne kariniai veiksmai, o konkurencija. Ukraina ir Rusija yra labai svarbios žemės ūkio produkcijos eksportuotojos. 2020 m. JT Maisto organizacijos (FAO) duomenimis, Rusija globalioms eksporto rinkoms patiekė daugiau nei 37 mln. tonų grūdų ir pagal šį rodiklį užėmė pirmąją vietą. Ukraina – atitinkamai
18 mln. tonų ir buvo penktoji eksportuotoja dar po JAV, Kanados bei Prancūzijos.

„Išjungti“ konkurentą rinkose gali būti visai suprantama Maskvos veiksmų priežastis. Nes eksporto operacijoms didžiausią reikšmę turi ne politinės deklaracijos ar susitarimai, o kur kas labiau žemiški dalykai. Tokie, kaip laivų ir gabenamų krovinių draudimas.

Visas pasaulis, giliai įkvėpęs, laukia pirmojo draudiko-durnelio, kuris sutiks apdrausti jūrinių minų laukais į raketomis apšaudomą uostą plaukiantį sausakrūvį laivą.