Dra­ma­tiš­kas le­gen­dinės ak­torės Jūratės Onai­tytės vaid­muo

Lietuva

Jūratė Onai­tytė: „Šia­me fil­me mo­ti­nos ir duk­ters san­ty­kiai bu­vo rim­tes­ni, rei­ka­lau­jan­tys di­des­nio pro­fe­si­nio iš­ma­ny­mo. Šei­ma yra at­sva­ra, ta­vo prie­globs­tis. Bet daž­nai mes per daug iš ar­timųjų rei­ka­lau­ja­me ta pra­sme, kad pri­me­ta­me sa­vo po­žiūrį, įsi­ti­ki­ni­mus.“ (Lu­ko Šal­nos nuo­tr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

144520

Filmas „Pilis“ – antrasis jaunos režisierės L. Lužytės ilgametražis vaidybinis filmas. Jis pasakoja jaudinančią iš Lietuvos į Airiją emigravusios šeimos istoriją. Nors „Pilyje“ kalbama apie emigraciją, ji tarsi lieka antraplanė. Daug svarbesnė yra paties žmogaus – ambicingo, drįstančio svajoti, siekti to, ko nori, o ne imti tik tai, ką jam duoda gyvenimas, – idėja.

Įsikūnijo į sergančios demencija močiutės pasaulį

Jūratė Onaitytė, aktorė, kuri už darbą Gyčio Lukšo filme „Duburys“ Lietuvos kino apdovanojimui „Sidabrinė gervė“ nominuota kaip geriausia antraplanio vaidmens atlikėja, per daugiau kaip 40 metų trunkančią karjerą sukūrė daugybę reikšmingų vaidmenų teatre, televizijoje, kine.

– Esate viena iš sėkmingiausių savo kartos aktorių. Kaip atsidūrėte „Pilies“ filmavimo aikštelėje?

– Sulaukiau skambučio, susitikome su režisiere. Mums, aktoriams, vadinamosios baisiosios atrankos praeiti nereikėjo. Dabar jau man tenka tokia laimė ne kartą... Tuo labai džiaugiuosi.

– Kinas į jūsų gyvenimą atėjo vėliau nei teatras. Esate sakiusi, kad tai akimirkos menas, mokėjimas ištirpti toje aplinkoje. Kaip kine kuriate santykį su žiūrovu, jeigu jis išvis yra įmanomas?

– Kažkada jaunystėje abejojau, ar per ekraną gali būti perduodamos visos emocijos, vidinis nusiteikimas, noras tiksliai išsakyti mintį... Po pirmojo bandymo televizijoje tokių klausimų nebeliko. Kine yra specifinių momentų, kuriuos mokiausi įvaldyti visą savo gyvenimą. Apie žiūrovus galvoju ta prasme, kad jie suprastų mano idėją, mintį, tą, ką aš savo vaidmeniu noriu pasakyti. Jeigu žiūrovas tai perskaito, tada ir atsiranda ryšys. Visada lauki, kaip supras, įvertins. Teatre ryšį pajauti tą patį vakarą, o kine – tik po kurio laiko. Tiek televizijoje, tiek kine, teatre – daug skirtingų prisitaikymų. Profesionalumas ateina su praktika. Mano karjeroje ji gana ilga. Filmuotis pradėjau dar neturėdama trisdešimties...

– Emigracijoje jūsų herojė atsidūrė perkopusi šešiasdešimtmetį. Ar jūs esate prisirišusi prie savo šalies, miesto, ar, pavyzdžiui, negalėtumėte gyventi be kokios nors vietos?

– Niekada nebuvau susiviliojusi išvykti iš savo šalies. Ir teatre esu vaidinusi emigrantę, todėl ši tema man pažįstama ir skaudi, o filmo „Pilis“ scenarijus – itin artimas. Kai prasidėjo masinis emigravimas, aš, galima sakyti, net fizinį skausmą jutau. Kai matai, kaip ištuštėja miestų gatvės, mažėja jaunų, gražių veidų... Ir mano vaidinamai močiutei nebuvo jokių abejonių, ji norėjo grįžti atgal į Lietuvą. Kalbant apie vietas: gimiau ir ilgą laiką gyvenau Vilniuje, o brendau profesinėje srityje ir šeimą sukūriau Kaune. Todėl abu miestai vienodai brangūs. Apskritai, man patinka visa Lietuvos gamta: miškai, jūra, patinka žmonės... Man gera čia gyventi. O jeigu būna sunku, norisi būti šalia, kitam padėti, o ne pabėgti.

– Kuo šis vaidmuo skyrėsi nuo kitų, kokius iššūkius teko įveikti?

– Buvo tikrai nelengva, nors, viskam pasibaigus, išlieka tik geri prisiminimai. Teko plaukti ne tik jūroje. Dėl saugumo privalėjome vilkėti nardymo kostiumus, o jie labai riboja judesius, nepatogu. Prieš filmavimą treniravausi duše, pildavau šaltą vandenį, galvojau, kad bus labai šaltas vanduo Airijoje. Vis dėlto vasara pasitaikė gana šilta. Taip pat įveikiau savo baimę plaukti atviroje jūroje, nors turiu baimę, kai kojomis nesiekiu dugno. O pati sunkiausia užduotis buvo mano vaidmuo, kai, perskaičiusi scenarijų, supratau, kad man teks labai daug domėtis ir įsikūnyti į sergančios demencija močiutės pasaulį.

„Pyktyje tiesos nėra“

– Jūsų įkūnijama močiutė serga liga, kuri ištrina atsiminimus, pomėgius, įpročius, ji pamažu ardo žmogaus asmenybę. Ar esate savo gyvenime susidūrusi su senatvine demencija sergančiais ligoniais?

– Laimei, iki filmavimo kol kas artimai neteko susidurti. Tačiau, ruošiantis vaidmeniui, daug domėjausi, žiūrėjau dokumentinių filmų, apie ligą skaičiau iš medicininės pusės. O po to teko įsijausti. Prisipažinsiu, buvo nelengva išlaikyti kitą vidinę būklę, kartu bendrauti ir vėl grįžti į vaidmenį. Tai man buvo iššūkis, todėl ruošdavausi, jaudindavausi prieš filmavimus.

– Ar sutiktumėte su teiginiu, kad mūsų visuomenėje apie protinę negalią turinčius žmones kabama puse lūpų?

– Ko gero, taip. Sužinojau, kad tai ne tik gilios senatvės liga, bet ir užklumpanti jaunesniame amžiuje. Tai labai klastinga liga. Nėra tiksliai aišku, dėl kokios priežasties ji atsiranda. Medicina dar neišrado vaistų jai pagydyti, situacija tik palengvinama medikamentais. Manau, apie tai reikia kalbėti daugiau, nes dažnai į pirmuosius ligos simptomus žiūrima pro pirštus, viskas nurašoma „senatviniam marazmui“. Pirmasis ligos periodas yra labai svarbus, nes paskui, kai liga įsibėgėja, būna sunku ir ligoniams, ir artimiesiems...

– Kaip apibūdintumėte orią senatvę?

– Ir jaunystėje, ir dabar žaviuosi senais žmonėmis, kurie sugeba nuoširdžiai šypsotis. Tada ir jų veidai šviečia! Ką galiu pasakyti apie burbančius sau po nosimi ir gyvenimu nepatenkintus senolius? Negana to, kad jau estetikos nebėra veide, o dar tos rupūžės iš burnos šokinėja... Manau, kad reikia kiek įmanoma atviriau žiūrėti į pasaulį. Man patinka stebėti jaunus žmones, jie man įdomūs. Žinoma, yra visokių aplinkybių ir atvejų, senukams reikia atskiro dėmesio, tuomet jie atsilieps savo patirtimi, išmintimi. Svarbu vengti didaktikos, nes kiekvienas norime mokytis iš savo klaidų. Jeigu kartais norisi paburbėti, mokausi susivaldyti, nes pyktyje tiesos nėra.

Vienatvės dienos būtinos

– Iš konteksto galima suprasti, kad filme vaizduojami motinos ir dukters santykiai įtempti ne tik dėl senolės ligos. Beje, su aktore Gabija Jaraminaite tai jau ne pirmas motinos ir dukters vaidmuo. Pati turite dukrą. Ką jums reiškia šeima?

– Šiame filme motinos ir dukters santykiai buvo rimtesni, reikalaujantys didesnio profesinio išmanymo. Šeima yra atsvara, tavo prieglobstis. Bet dažnai mes per daug iš artimųjų reikalaujame ta prasme, kad primetame savo požiūrį, įsitikinimus. Norime artumo, bet dažnai kankiname vienas kitą, ribodami laisvę. Norisi pagelbėti, patarti, tačiau ar visada būtina? Reikia stebėti save, kad netaptum per dideliu egoistu, pririšančiu prie savęs.

– Močiutės likimas – dramatiškas. Trauka prie vandens lyg magnetas... Ji niūniuoja lietuviškas dainas, savo mintimis tarytum grįždama į gimtinę. Kiek dramos jūsų pačios gyvenime?

– Aš siekiu ramybės ir vidinės harmonijos, tačiau nuo pat jaunystės beveik visi mano vaidmenys buvo dramatiški. Galiu teigti, kad viskas nuo manęs ir manyje – drama. Todėl, būdama jautrios prigimties, kasdienybėje stengiuosi elgtis priešingai: taikau svarstyklių principą. Man padeda knygos, o būdama gamtoje randu nusiraminimą. Jeigu negaliu ištrūkti iš namų, mano žvilgsnis pro buto balkoną visada ieško dangaus platybių... Mano profesijos žmogui vienatvės dienos būtinos, padedančios išsivalyti mintis, išsiravėti piktžoles, atsakyti į klausimus, apie kuriuos lėkdamas tiesiog nespėtum permąstyti.

– Bendrąja prasme filmas apie svajojantį ir nepaisant nepalankių aplinkybių drįstantį eiti savo svajonės link žmogų. Apie ką svajojate jūs?

– Gyvenimas – ne visada pasaka su laiminga pabaiga. Tad svajonėmis negyvenu. Tiesiog turiu tikslą, kuriam pasiekti reikia didelio pasiruošimo ir darbo. Suprantu, kad labiau nuo manęs priklauso ateitis (kažkiek palieku likimui, aplinkybėms, Aukščiausiajam), todėl savo pasaką kuriu veikdama, o ne svajodama. Tai, kas priklauso nuo mūsų, galime bandyti pakeisti, o ko negalime – belieka pozityvus mąstymas. Ko gero, aš esu iš tų realistų... (Juokiasi.)

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt