Dr. Asta Kriščiūnaitė-Volbikienė: karantinas ištikęs muzikos mokyklas – daugiau galimybė ar grėsmė?

Šiauliai

https://www.pikrepo.com/ftvve/brown-acoustic-guitar-and-gray-stainless-steel-flute-on-brown-yamaha-upright-piano

Asta Kriščiūnaitė - VolbikienėŠaltinis: Etaplius.lt

129633

Ir šis pavasaris tapo palankia terpe eksperimentuoti ir artėti prie to „kitaip“. Lėtai. Nestichiškai. Prie to „kitaip“, kuris – neprimestas, o kylantis iš asmeninio mokytojo eksperimentavimo. Ir tikrai žinau, jog daugelis muzikos mokyklų administracijų ir pedagogų kūrybiškai išnaudojo šį laiką.

Šis pavasaris muzikos mokyklose kitoks. Šie mokslo metai bus užbaigti be muzikos mokykloms būdingų akademinių atsiskaitymų ir egzaminų, vertinimo komisijų. Prasidėjus karantinui buvo suabejota ar nuotolinis mokymas muzikos mokykloms yra priimtina ugdymo forma. Nes juk reikia prisiliesti, taisyti rankų poziciją, stebėti stovėseną ar sėdėseną, kvėpavimą ir t.t., o per kompiuterio ar telefono ekraną to negalėsi padaryti, negalėsi suvaldyti, negalėsi kontroliuoti. Būtent kontroliuoti. Kontrolės praradimas buvo didžiausias smūgis daugeliui muzikos mokyklų pedagogų, kuris buvo dangstomas baiminimusi, jog staiga per kelis mėnesius taip nukris „lygis“, jog vargu ar bebus galimybė į jį grįžti, todėl geriau susilaikyti nuo bet kokio nuotolinio mokymo ir jį sekančių klaidų. Ir tikrai nesakau, kad muzikos mokyklos turėtų pereiti prie nuotolinio ugdymo modelio. Ne. Šiandien aš visai ne apie tai. Gyvo kontakto niekas negali pakeisti, nei komunikacijos priemonės, nei dirbtinis intelektas.

„Kontrolės praradimas buvo didžiausias smūgis daugeliui muzikos mokyklų pedagogų“

Ši pedagoginį personalą ištikusi precedentų neturinti situacija išryškino mokytojų, iš esmės atsakingų už besimokančiųjų mokymosi visa gyvenimą įgūdžių ugdymą, pasimetimą, sutrikimą, atmetimą bet kokios kitokios judėjimo trajektorijos, prie kurios buvome taip pripratę. To aiškumo, rutiniškumo ir jo suteikiamo saugumo, jog pamiršome, kad šią sistemą ir jos dėsningumus susikūrėme patys. Visus atsiskaitymus, jų formas, vertinimą ir metai iš metų jį lydinčias neišsprendžiamas diskusijas. Todėl šių dėsnių kaita – mūsų pačių rankose. Dažnai seminarų metu, kurių tema – mano tyrinėjama sritis – mokinių formalusis vertinimas pažymiu muzikos mokyklose, sulaukiu pedagogų nuogąstavimų, jog jie labai norėtų, tačiau yra bejėgiai ką nors padaryti / keisti, nes toks „ministerijos“ nurodymas. Tada klausiu konkrečiai, „kodėl taip galvojate?“, o atsakymas turbūt nenustebins ir jūsų – „administracija taip sakė“. Ir tai, ką administracija sako dažnai yra labai stiprus tonas, nekvestionuojamas kolektyvuose, nes abejojimas administracija – blogo tono ir nepagarbos ženklas. Iki šiol ne vienos administracijos vaidmuo muzikos mokyklose yra daugiau kontroliuoti, stebėti, valdyti, nuspręsti, kuris mokytojas / mokinys tinkamas, o kuris ne, kas geras, o kuris nepakankamas, nei būti ramstis ir realia pagalba mokytojams ir mokiniams mokymo(si) procese. Bet šį kartą neišsiplėsiu apie bendradarbiavimo kultūrą, tam reikia atskiros diskusijos, kurią pažadu ateityje. Taigi, grįžkime prie klausimo išprovokavusio abejonę pedagogų veiduose seminarų metu. Šis momentas būna ypatingas, tai būna mūsų atrastas Eldoradas, nes jokia ministerija nieko nenurodė, o anaiptol, paliko galimybę rinktis, būti autentiškais, arčiau kiekvieno vaiko. Bet muzikos mokyklos kasdienybė tapo tokia artima kiekvienam iš mūsų, jog net nedrįstame suabejoti jos teisingumu ir teisėtumu, o dar labiau tuo, jog kažkas galėtų nukrypti nuo tų administracijos palaikomų iliuziškų normų ir būti kitoniškai. Kitaip mokiniui, kitaip pedagogui, kitaip besimokančiųjų tėvams ar globėjams. Kitaip visai bendruomenei. Ir „kitaip“ nereiškia blogiau, nekokybiškiau ar neprofesionaliau, ne, „kitaip“ gali turėti ir labai pozityvią pusę, tapti išeitimi iš sąstingio ir nuobodulio ištikusio šalies muzikos mokyklas.

„...muzikos mokyklos kasdienybė tapo tokia artima kiekvienam iš mūsų, jog net nedrįstame suabejoti jos teisingumu ir teisėtumu...“

Ir šis pavasaris tapo palankia terpe eksperimentuoti ir artėti prie to „kitaip“. Lėtai. Nestichiškai. Prie to „kitaip“, kuris - neprimestas, o kylantis iš asmeninio mokytojo eksperimentavimo. Ir tikrai žinau, jog daugelis muzikos mokyklų administracijų ir pedagogų kūrybiškai išnaudojo šį laiką. Eksperimentuoti nereiškia turėti tinkamiausią alternatyvą, ateiti ir būti geriausiam, ne, eksperimentuoti, tai ieškoti, bandyti, stebėti, tyrinėti, reflektuoti ir galiausiai koreguoti savo veikimo kelią. Eksperimentuoti reiškia pasitikėti savimi, savo kaip mokytojo verte, savo savarankiškais sprendimais. Eksperimentuoti, tai pripažinti savo klaidas. Eksperimentuoti reiškia nuolat abejoti keliu, kuriuo einame, nes abejonės nebuvimas, tuščias ir nepagrįstas įsitikinimas savo teisingumu, pasmerkia procesą nesėkmei, nes tai, kas įprasta, ne visada būna tinkamiausia, o jei tokią pedagogiką ištinka nesėkmė, visada atsiras aplinkui kaltas ir dažniausiai pats silpniausias – mokinys, kuris per mažai dirbo, per mažai lankė, per daug sirgo ar galiausiai buvo nepakankamai talentingas. Taip auginame dar vieną „nepakankamų“ vaikų kartą. Todėl nesistenkime būti geriausiais, stenkimės būti kitokiais, įdomiais pirmiausia sau, o galiausiai ir savo ugdytiniams.

„Eksperimentuoti, tai ieškoti, bandyti, stebėti, tyrinėti, reflektuoti ir galiausiai koreguoti savo veikimo kelią.“

Ir šis karantino laikas – tobulas laikas tam daryti, nes staiga tai prie ko buvome taip pripratę prarado prasmę. Pamatėme kaip dar sovietmečiu susiklosčiusios tradicijos tapo tolimos dabartiniam besikeičiančiam pasauliui. Pamatėme kokioje distancijoje buvome visą šį laiką su savimi kaip pedagogu, mokiniu ir mus jungiančia gija – muzika. Supratome, jog visą laiką buvome daugiau prisirišę prie technikos ugdymo, nei prie paties mokinio. Labiau buvome susirūpinę galutiniu rezultatu, bet ne malonumu muzikuoti kartu. Daugiau jaudinomės, koks bus mokinio gautas pažymys, nei jo padaryta asmeninė pažanga. Labiau rūpėjo mūsų asmeninis įvaizdis, nei mūsų ugdytinių savijauta ar besiformuojanti patirtis būnant su mumis vienoje klasėje. Ir kaip bebūtų paradoksalu, šioje situacijoje, vaikai nenustojo groti, neprarado motyvacijos, o kai kurių ji net ženkliai išaugo, nes metodai priartėjo prie jų gyvenamo pasaulio patirties, tapo labiau jiems pažįstami, laisvesni ir ne tokie konservatyvūs. Karantinas suteikė daugiau vietos pasitikėti pedagogu ir pačiu mokiniu. Galiausiai atsirado daugiau laiko matyti žmogų procese. Visumą.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt