Dovana Meteliams – Roberto Šarknicko apsilankymas

Neeilinis žmogus. Ir ne todėl, kad šiandien jis – Seimo narys. Pirmiausia todėl, jog drąsus, išdrįsęs papasakoti apie tai, ką dabar jau galėtų nutylėti, o gal tiesiog bandyti užmiršti, ištrinti iš atminties ir prisiminimų. Juolab kad šiandien jis apsuptas mylinčių žmonių – žmonos Agnės, dukterų Patricijos ir Julijos, o ir savo kelią atrado. Jam pavyko ištrūkti iš užburto nemeilės rato, įveikti vingiuotus gyvenimo labirintus. Tačiau teatro ir kino aktorius, pedagogas, Seimo narys Robertas Šarknickas kalba jautriai, vaizdžiai ir nuoširdžiai. Tai ne tipiškas, ne valdiškomis frazėmis kalbantis politikas. Tai politikas be grimo.

Apie randų išvagotą vaikystę vaikų globos namuose, troškimą meilės, apsikabinimų, nuolatinį alkį, patirtą smurtą jis ne tik kalba – jis parašė knygą „Šarkos sielos šauksmas“. Knyga itin skaitoma, sulaukusi didelio visuomenės dėmesio, skaitytojų vertinama ir mėgstama tiek didmiesčiuose, tiek mažuose kaimeliuose. Tai sukrečianti istorija. Menininkas dalijasi išgyvenimais, kad visuomenė sužinotų, kokį meilės stygių ir smurtą patiria likimo valiai palikti vaikai. Apie tai pasikalbėti jis atvyko ir į Metelių biblioteką.

Nuo mažens be tėvų augęs kūdikių namuose, vėliau gyvenęs ir mokęsis vaikų globos namuose Šiauliuose, Rokiškio rajone, Obeliuose, keturiolikos metų pirmąkart pamatęs savo mamą. Vargu ar mes galime įsivaizduoti tokį savo gyvenimo scenarijų. Ko gero, nesuklysiu pasakiusi, jog tai istorija, labiau tinkanti kino filmui. Alkis, smurtas, vienatvė, kančia, ilgesio, nesaugumo jausmai – nuolatiniai mažo berniuko, vėliau paauglio, palydovai. Mažam vaikui, kuriam reikėjo meilės, švelnumo, o labiausiai – apkabinimų, trūko to, ką mes tiesiog turėdami, apsupti mylinčių artimųjų, kartais net neįvertiname ir neįsivaizduojame, jog gali būti ir kitaip. Juk taip natūralu, atrodo, mylėti savo vaikus, jais rūpintis. O kai kuriems žmonėms – tai neišsipildžiusi svajonė būti mylimiems, mylėti. Ir net šiandien jau suaugusiam to pamiršti neįmanoma. Tas tuštumos, nereikalingumo jausmas, meilės stoka, alkis – nuolatinė būsena. Net jau palikus globos namus, sotumo jausmą dar sunku pajusti. Ir tai dar ne blogiausia. Reikia tiesiog „perlaužti“ save, kad galėtum gyventi pilnavertį gyvenimą, būti visuomenės dalimi.

Robertas Šarknickas prisipažino, kad kažkuria prasme ir šiandien save vis dar „laužantis“. Anot jo paties, vis pagaunantis, kad dar kažkur tarsi užsisklendžiantis. „Yra dar nedrąsos – taip jaučiu dūšioje“,– sakė jis. Jam pačiam reikėjo mokytis suvokti gyvenimą, kovoti už išlikimą, formuotis kaip asmenybei, kad šiandien jis, R. Šarknickas, galėtų atsistoti ir kalbėti žmonėms apie tai, kas svarbu, pasirodo, ne tik jam. „Nuoširdžiai dėkoju savo ir čia susirinkusiųjų vardu už didelę dovaną mūsų kaimui – apsilankymą mūsų bibliotekoje“,– sakė Metelių bibliotekos bibliotekininkė Gina Ramanauskienė, linkėdama svečiui Dievo palaimos. Ir dar nesiskirstė susirinkusieji, o kalbėjosi, pasakojo savo istorijas, išgyvenimus, žinoma, turėjo ir rimtų klausimų Seimo nariui. O tokioje jaukioje aplinkoje, atrodo, ir bendrauti kažkaip paprasčiau. „Tokių akimirkų mums labai trūksta“,– prisipažino bibliotekininkė.

Jausmingas susitikimas kupinas nuoširdumo ir ašarų, bet buvo ir šypsenų. Viena ponia vis šluostė ašaras, prisipažinusi, kad jos gyvenimas – toks pat kaip rašytojo. Matyt, patirtų išgyvenimų neįmanoma nei pamiršti, nei ištrinti iš atminties ir kartais jie prasiveržia visai netikėtai. O ir šį susitikimą per paprasta būtų pavadinti vien tik knygos pristatymu. Tai savotiškas mūsų jausmų patikrinimas, žmogiškumo pamoka kiekvienam. Susirinkusieji nieko nelaukdami skubėjo įsigyti knygų su autoriaus autografu. Ir kiekvienas buvo šiltai apkabintas. Juk kartais mums reikia tiek mažai – tik šilto apkabinimo, ir mūsų siela sušils, visada bus viltis net blogiausioje situacijoje. Anot paties R. Šarknicko, kai jam būdavo labai sunku, lietus bėgdavo per blakstienas ir dar ašaros, kurių lietus nenugalėdavo, iš akių tiesiog lašėdavo, bet įsižiūrėjęs vis tiek matydavo, kad, po šimts, pasaulis yra gražus ir tikrai yra viltis.