Dominyka pasaulyje pasigenda tolerancijos (vaizdo įrašas)

Šiauliai

Dominyka Svilytė: „Sugalvojome kurti biografinį spektaklį, vykome į kitus miestus pas LGBT žmones, klausinėjome apie patirtį, sunkumus, lydinčius nuo vaikystės iki šiol. Jų patirtis įkvėpė nepasiduoti.“ (J. Urbono / A. Lesauskienės nuotraukos).

Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.lt

214483

Aštuoniolikmetė Dominyka Svilytė – jaunoji Šiaulių menų mokyklos teatro studijos „Kompanija šauni“ aktorė, save išbandanti ir režisierės amplua. Šiuo metu kūrėja dega nekantrumu visuomenei pristatyti spektaklį apie LGBT bendruomenės narių džiaugsmus ir skausmus. „Žmonių istorijas pateiksime taip, kad tie, kurie pasaulį mato siaurai, tikrai pradės žiūrėti plačiau“, – sako Dominyka.

– Kodėl nusprendei lankyti studiją „Kompanija šauni“?

– Teatro menas buvo sena mano svajonė. Ilgai nedrįsau, nes labai visko bijojau. Ateiti į studiją pakvietė draugė. Man atrodo, kad teatras yra tokia vieta, kur save gali atrasti visiškai kitokią, jaustis 100 proc. savimi. Tai kartais labai baisu. Man teatras tą ir davė – leido išreikšti save taip, kaip niekada negalvojau galėsianti. Tai mane sužavėjo: jautiesi kaip namuose, savo vietoje.

– Kuo tavo vaidyba išsiskiria iš kitų?

– Mėgstu gilintis į žmogaus, personažų vidinį pasaulį. Bandau veikėją išjausti, ieškau jo savyje. Tai man labai patinka. Kai vaidini, parodai tas savo savybes, kurių gal niekada gyvenime neparodytum. Kai kuri vaidmenį, nesi tu, bet gali įdėti spalvų, kurių savyje turi.

– Kokį vaidmenį kurdama jauteisi geriausiai?

– „Stoglangyje“ vaidinu kaimynę iš viršaus. Yra tokia priešistorė: „Stoglangyje“ vaidinau dar pernai, vadovai pakvietė kurti mamos dvasios vaidmenį. Gera patirtis buvo, nes dirbau su vyresniųjų grupe. Kai jie išėjo, mūsų grupė tapo vyriausia, o aš gavau kitą vaidmenį. Kaimynės iš viršaus vaidmuo man padarė didžiausią įspūdį. Personažas labai skiriasi nuo manęs, kaimynė yra pasitempusi, pasipūtusi, pasitikinti savimi, ko man kartais trūksta. Vaidmuo mane išlaisvino, galėjau pažinti save iš kitų pusių.

– Kokia nauja kūryba užsiimi?

– Mano gyvenime visada atsiranda naujų veiklų, manau, kad vaidyba labiausiai padėjo jų atrasti. Pastaruoju metu domiuosi renginių organizavimu, priklausau Lietuvos liberaliam jaunimui, surinkome daug pinigų ukrainiečių vaikams. Šiuo metu kuriame naują spektaklį. Vadovai mumis pasitiki, suteikia laisvės kurti patiems.

– O kas tave žavi režisūroje?

– Man tai nauja patirtis, bet labai smagu pamatyti įvairius dalykus kitaip. Gali tartis su vadovais, matyti mažus dalykus kūrybos procese, kurti personažus, kaip tu tai suvoki.

– Kam žmogui reikalingas menas?

– Kad išmoktų pažinti save, rastų ramybę ir atrastų savyje pusių, kurių nežinojo esant. Menas gydo, visi turime prie jo prisiliesti ir atrasti tą rūšį, kuri tinka. Teatre gali surasti save. Tai labai svarbu.

– Kokį spektaklį dabar kuri? Kuo jis ypatingas, kitoks, nei buvo iki šiol?

– Jis yra biografinis, o tai nėra įprasta jaunimo teatrui. Labai gaila, jo tema vis dar opi Lietuvoje, nes yra apie LGBT žmones. Nors LGBT nariai yra kitokie, jie yra savimi ir gyvena taip, kaip nori. Idėja kilo man ir teatro bendraminčiams Jonui ir Viliui. Pradėjome gilintis, kodėl tai svarbu, kaip norėtume idėją pateikti, vadovams tai patiko. Sugalvojome kurti biografinį spektaklį, vykome į kitus miestus, klausinėjome dešimties žmonių apie jų patirtį, sunkumus, lydinčius nuo vaikystės, ir geras patirtis. Jų patirtis įkvėpė nepasiduoti. Nenoriu atskleisti, bet greit išvysime premjerą. Daug dirbame, pakalbintų žmonių istorijas perteiksime taip, kad tie, kurie pasaulį mato siaurai, pradėtų žiūrėti plačiau. Tai sunki užduotis, bet, manau, mums pavyks.

– Ko jaunimui dabar trūksta? Kokių temų neliečia teatras?

– Mėgstame su draugais ir vadovais pasikalbėti apie viską. Tų temų yra labai daug, bet pagrindinės – LGBT ir neįgalieji, nepakankamai įtraukti į visuomenės gyvenimą. Moterų teisės – taip pat opi tema, kaip ir lygybė, meilė sau. Man pačiai būtų labai įdomu sukurti spektaklį apie meilę sau.

Nepakantumą, netoleranciją žmonėms tenka patirti kasdien, bet situacija keičiasi. Mano amžiaus asmenys mąsto plačiau, tolerantiškiau nei vyresni. Kartais tėvai, seneliai nepritaria žmogaus esybei, mokykloje jaunimas patiria patyčių dėl orientacijos, negalios, išvaizdos – dalykų, kurių negali pakeisti.

– Kas tau įdiegė tolerancijos vertybę?

– Mano šeima. Jie visada stengėsi, kad būčiau geras žmogus, siekčiau svajonių. Daug įtakos turėjo draugai, geriausia draugė, su kuria labiau susipažinau fotografijos būrelyje. Bet didžiausias lūžis įvyko teatre. Iki tol buvau geras vaikas, bet labai nedrąsi, o ten išmokau pasakyti „ne“. Sutikau žmonių, panašių į mane, vadovus, kurie tapo antraisiais tėvais, skatino dar labiau domėtis vidiniu pasauliu, tyrinėti aplinką, išreikšti save, būti savimi, nebijoti.

Entuziastinga ir smalsi

Studijos „Kompanija šauni“ vadovai Dalė ir Virginijus Dargiai apie Dominyką:

– Dominyka atrodo labai mergaitiška ir švelni, tačiau toks pirmas įspūdis yra labai paviršutiniškas. Ji gali ir geba atkakliai siekti tikslo, bet tai daro švelniai ir kantriai, nesumenkindama kitų nuomonės. Bendrauti su ja labai malonu, nes ji dėmesinga ir tolerantiška. Ji taip pat labai entuziastinga ir smalsi. Dominyka kartu su keliais studijos draugais pasiūlė temą naujam spektakliui – ne tik pasiūlė, bet ir surinko medžiagą interviu būdu iš jaunų žmonių, kurie bus naujojo spektaklio herojai. Vienas malonumas bendrauti ir kurti kartu su tokiu jaunu žmogumi, kuris neabejingas kitiems bei aplinkai.

Kalbino Asta Lesauskienė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt