Doktorantūra tarp aplodismentų ir ašarų

Vilnius

Dr. Arūnas Žiedelis, psichologas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto asistentas. Arūno Žiedelio asmeninio archyvo nuotr.

Reporteris DovilėŠaltinis: Etaplius.lt

201127

2013 m. podoktorantūros stažuotoja Katia Levecque, dėliodama galutinius Belgijos doktorantų anketinės apklausos štrichus, nusprendė įterpti keletą klausimų ir apie jų psichologinę savijautą. Gauti rezultatai atskleidė daugeliui doktorantų pažįstamą, tačiau viešai neafišuojamą šio studijų etapo pusę. Doktorantūra – tai ne vien sterilios laboratorijos, freskomis numarginti bibliotekų skliautai ir kolegų plojimai konferencijose. Palyginus su kitais išsilavinusiais žmonėmis, doktorantai 1,5 karto dažniau išgyvena nuolatinę įtampą, 2 kartus dažniau jaučiasi prislėgti, nelaimingi, negebantys susikaupti ir įveikti kasdienių sunkumų bei daugiau kaip 3 kartus dažniau jaučiasi niekam tikę. Nenuostabu ir tai, kad tik maždaug kas antras, įstojęs į doktorantūrą, sugeba finišuoti laikydamas rankose daktaro diplomą.

Doktorantų sunkumų priežastys

Apie doktorantams kylančių sunkumų priežastis žinome anaiptol ne viską. Lengviausia būtų viską nurašyti individualioms doktorantų ypatybėms, piešiant trapaus ir neadaptyvaus moksliuko, kurio lūkesčiai prasilenkia su realybe, portretą. Ir nors daugeliu atveju įmanoma šiek tiek pasilengvinti gyvenimą individualiomis pastangomis, siedami problemas vien su doktorantų vidinėmis ypatybėmis, praleistume pro akis institucinius niuansus, su kuriais tenka susidurti siekiant daktaro laipsnio.

Doktorantūra jau pati savaime yra nemenkas iššūkis. Pasirašydamas III-ios studijų pakopos sutartį, įsipareigoji ketverius metus gvildenti pasirinktą tyrimo klausimą, parašyti bent kelias publikacijas apie tai, ką sužinojai, bei apginti disertaciją, kurioje turėtų atsispindėti, ką naujo pavyko išsiaiškinti. Vėlesniuose karjeros etapuose tokios apimties darbą greičiausiai dirbtų bent kelių patyrusių žmonių komanda. Bet kol šį etapą pasieki, tenka nemažai nudirbti savarankiškai.

Siekti daktaro laipsnio nėra ir neturėtų būti lengva, o intelektiniai iššūkiai yra dažniausiai nurodoma pasitenkinimo šiomis studijomis priežastis. Visgi ne visi šio etapo metu kylantys iššūkiai yra intelektinės prigimties. Be savarankiško darbo valandų sąlygotos izoliacijos doktorantų gyvenimą periodiškai apsunkina ir biurokratinės aplinkybės. Priklausomai nuo mokslo krypties, studijų užduočių įgyvendinimui reikalingi įvairūs ištekliai, nuo reagentų iki komandiruotėms skirtų lėšų. Siekiant gauti finansavimą tyrimo atlikimui ar mobilumui, tenka praleisti nemažai laiko formaliais ar mažiau formaliais būdais aiškinantis, kaip tai padaryti. Dažnam doktorantui studijos sutampa su ir taip intensyviu gyvenimo etapu, kai kuriama šeima, gimdomi vaikai ar įsigyjamas nekilnojamas turtas. Kylantis poreikis subalansuoti įsipareigojimus įvairiose gyvenimo srityse taip pat prisideda prie bendro užduočių krūvio.

Nenuostabu, kad toks krūvis skatina dirbti daugiau valandų nei yra rekomenduojama siekiant išlaikyti sveikatai palankų darbo ir gyvenimo balansą. 2019 m. žurnalo „Nature“ atlikta apklausa atskleidė, kad 76 proc. doktorantų dirba daugiau nei 40 valandų per savaitę, o beveik 40 proc. yra nepatenkinti savo darbo ir gyvenimo balansu (darbas iki išnaktų ir publikacijų rengimas atostogų metu tampa norma, galiojančia ir vėlesniais karjeros akademijoje etapais). Neskiriant pakankamai laiko poilsiui susidaro užburtas ratas, kai nuovargis ir išsekimas trukdo dirbti produktyviai, dėl to tenka aukoti daugiau valandų tam pačiam rezultatui pasiekti. O kadangi valandų skaičius paroje yra ribotas, nukenčia poilsis ir ratas užsidaro. Dėl to maždaug trečdalis doktorantų kenčia nuo lėtinio išsekimo ir jį lydinčių simptomų.

Vienas iš pagrindinių žmonių, galinčių padėti susitvarkyti su doktorantūros metu kylančiais sunkumais yra disertacijos vadovas (arba vadovė, bet taupydamas žodžius toliau praleisiu patikslinimus dėl lyties, prezumuodamas, kad būdami sveiko proto suprantame, jog vadovauti gali nebūtinai vyras). Tyrimai rodo, kad santykiai su vadovu yra vienas iš esminių dalykų, nuo kurių priklauso doktoranto savijauta ir produktyvumas (pvz., jau minėtas Levecque su kolegomis tyrimas atskleidė, kad geri santykiai su vadovu yra vienas iš pagrindinių apsauginių veiksnių, o likimo valiai savo vadovų palikti doktorantai turi didesnę psichologinių sunkumų riziką net už tuos, kurių vadovai yra autokratai). Nepaisant tokios vadovų svarbos, jų pasirengimas yra probleminis klausimas. Priešingai nei kalbant apie vadovus kitose profesinėse srityse, disertacijos vadovams vadovavimas nėra pagrindinis darbas, jie beveik arba iš viso nėra ruošiami vadovavimo iššūkiams ir dažnai turi tik ribotą tokio darbo patirtį. Taigi, vadovo pasirinkimas dažnai yra panašus į žaidimą rulete, o galimybės jį vėliau pakeisti (vėlgi, priešingai nei daugelyje sričių) yra menkos ar net neegzistuojančios.

Atskira ir plati tema yra santykiai akademijoje. 2019 m. „Nature“ apklausa atskleidė, jog 21 proc. doktorantų patiria diskriminaciją iš savo kolegų. Laikytis iliuzijos, kad akademikai yra vien nuoširdaus noro pažinti tiesą vedini idealistai, o kylančios diskusijos yra išimtinai kultūringos ir dalykinio pobūdžio, gali tik rimčiau su akademiniu pasauliu nesusidūręs žmogus. Kaip ir beveik visose organizacijose, akademinėse institucijose grįžtamasis ryšys ne visada yra konstruktyvus ir dalykinis, egzistuoja įsisenėję konfliktai, konkurencija ir pasidalinimas į frakcijas. Pastangos išbalansuoti tarp ne visada suprantamų povandeninių srovių prisideda prie tų doktorantūros iššūkių, kurių greičiausiai norėtųsi atsisakyti.

Sprendimo galimybės

Taigi ką daryti, jeigu esi su sunkumais susiduriantis doktorantas?

Pirmiausia, įsisąmoninti, kad nesi toks vienas. Socialinėje psichologijoje yra įdomus reiškinys, vadinamas pliuralistiniu nemokšiškumu. Jo esmę gražiai atskleidžia H. K. Anderseno pasaka „Nauji karaliaus drabužiai“, kurioje visi karalystės gyventojai stengiasi neišsiduoti, kad iš tikrųjų nemato apkvailinto monarcho drabužių, nes yra įsitikinę, jog jie tokie vieninteliai, taip ir toliau palaikydami iliuziją. Analogiškai ir doktorantūros studijų metu gali kilti pagunda apsimetinėti, kad jaučiuosi geriau ir dirbu produktyviau nei yra iš tiesų. Visgi tyrimai rodo, kad nuo 36 iki 56 proc. doktorantų anksčiau ar vėliau susiduria su kliniškai reiškmingais psichikos sveikatos simptomais. Tai yra pakankama priežastis perdėtai nepasitikėti kolegos, kuriam viskas iš pažiūros sklandžiai einasi, nuoširdumu.

Svarbu yra pasirūpinti savimi ir nepamiršti tokių gyvenimo malonumų kaip laisvalaikis, poilsis, hobiai ir artimi žmonės. Keliaujant automobiliu svarbu yra pastebėti, kai prietaisų skydelyje užsidega lemputė, primenanti, kad laikas ieškoti degalinės. Ir nors automobilis dar kurį laiką gali važiuoti siurbdamas dumblinus degalus nuo bako dugno, variklis už tai ilgainiui nepadėkos. Analogiškai ir laisvalaikio ignoravimas vien dėl to, kad darbai atrodo niekad nesibaigiantys, nėra racionali strategija siekiant ilgalaikėje perspektyvoje išlaikyti produktyvumą ir sveiką protą. Naudinga gali būti ir apsvarstyti profesionalios pagalbos galimybę. Juk ir automobiliui rimčiau sugedus registruojamės į autoservisą, o ne bandome viską sutvarkyti patys.

Savo būsenos priėmimas, dėmesio poilsiui skyrimas ir psichoterapija yra naudingi dalykai, tačiau jie nepaliečia institucinių žalos doktorantų savijautai ir produktyvumui priežasčių. Todėl pagrįstai galima kritikuoti, kad tai dažnai yra tarsi kvėpavimo pratimai skęstančiam žmogui. Ar galima tikėtis pokyčių akademinėse institucijose, dėl kurių doktorantų gyvenimas taptų saldesnis? Tikrai taip. Ar galima tikėtis greitų rezultatų? Greičiausiai ne. Ir taip yra ne dėl to, kad universitetus valdo despotai pilkais kostiumais, kurių pagrindinis užsiėmimas palaikyti doktorantų engimo mechanizmą. Greičiau akademinis pasaulis yra didelis ir (dėl to) inertiškas, tad nusistovėjusios praktikos ir normos keičiasi sunkiai. Negana to, ne visuomet yra aišku, nuo ko reikėtų pradėti, kokios problemos yra esminės ir reikalaujančios daugiausiai dėmesio. Dėl to jau šį rudenį Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga (LJMS) startuoja su tyrimu, kurio tikslas yra išskirti esmines kliūtis Lietuvos doktorantų gerai savijautai ir produktyvumui. Tyrimo rezultatai leis geriau suprasti, kokios institucinės aplinkybės yra aktualiausios doktorantams Lietuvoje ir kokie yra reikalingiausi pokyčiai. Jeigu esi doktorantas, gali prisijungti prie pokyčių dalyvaudamas tyrime ir (arba) kitais būdais prisijungdamas prie LJMS veiklos.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt