Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt
Rugsėjo 3-iąją visų šalies mokyklų vaikai subėgs į klases, o Šiaulių jėzuitų mokyklos direktorės pavaduotojai Sandrai Lukošiūtei mokslo metai jau prasidėjo rugpjūčio pradžioje. Ir ne bet kur, o Indijoje, tvoskiant 40 laipsnių karščiui, sėdint tiesiai ant grindinio atstumtųjų kaimų vaikų būryje. Mergina kartu su dviem drąsių jaunų žmonių grupėmis dalyvavo jėzuitų organizuojamoje savanoriškos veiklos misijoje Indijoje.
„Nuostabu, kaip tikėjimas sujungia“
„Atsibundu ryte ir vis dar nesuvokiu – Indijoje ar namuose esu“, – šypsosi Sandra, kurios galvoje ir širdyje dar vis sukasi mintys apie įspūdžius, išgyvenimus, ką tik patirtus pietinėje Indijos dalyje. Ji tris savaites su grupe lietuvaičių ir viena latve praleido visiškai kitokios kultūros šalyje. O svarbiausia – padarė viską, ką tuo metu galėjo, kad šios šalies atstumtos žmonių grupės – neliečiamųjų, laikomų visišku nieku, net ne žmonėmis, – vaikai patirtų, kad jie yra vertingi, mylimi, reikalingi, kad gali kažko gyvenime pasiekti, kad juos be jokios baimės gali apkabinti kitas žmogus.
Indijoje apie 15 proc. žmonių yra neliečiamieji – dalitai. Tai net ne viena iš keturių varnų (luomas Indijoje), o uždaruose kaimuose gyvenantys atstumti žmonės. Hinduizme aukštesniųjų kastų žmonėms neleidžiama bendrauti su neliečiamaisiais. Bet koks bendravimas laikomas susitepimu. Pietų Indijoje apribojimai dar griežtesni – vietiniai vengia net artintis prie neliečiamųjų.
Sandra dalijasi, kad dalitu gimstama. Jei tėvai dalitai, vaikas automatiškai yra dalitas ir patekti į kitą kastą jam neįmanoma. Tuoktis su kitos kastos nariu taip pat negalima, antraip būsi nužudytas.
„Klausėme – juk negalima legaliai žmonių žudyti, bet vietos gyventojai paaiškino, kad šalyje daug korupcijos, tad viskas sutvarkoma. Dalitų atstovas gali būti labai gabus gydytojas, bet jis bus paskutinėje vietoje. Kasta yra aukščiau gabumų. Net Indijos vadovybėje yra nemokantis rašyti ir skaityti! Jis pasirašo savo piršto atspaudu. Bet jis yra iš aukštos kastos, todėl sėdi tame poste“, – aiškina šiaulietė.
Kuppaiyanallur kaimelyje jėzuitai yra įkūrę vidurinę mokyklą. Joje mokosi apie 800 mokinių. Jėzuitų bendruomenė, gyvendama prie šios mokyklos, ją valdo, patys darbuojasi joje. Čia taip pat yra hostelių vaikams, atskirų berniukams ir mergaitėms, netoliese – jėzuitų koordinuojami vaikų namai.
Aplink Kuppaiyanallur kaimelį yra net 15 atstumtųjų kaimų, jėzuitai samdo mokytojus, kad jie mokytų atstumtųjų vaikus. O lietuvaičių misijos dalyvių pagrindinis tikslas ir buvo šiuos vaikus lankyti, mokyti, žaisti su jais ir, svarbiausia, dovanoti kitokio gyvenimo viltį.
„Uch, man iššūkis buvo priimti tokius ryškius skirtumus: beždžionės, voverytės, žiurkės, kvapų – malonių ir nelabai – apstybė“, – savo feisbuko paskyroje dalijosi Sandra, kone kiekvieną dieną draugams pasakojusi, kaip jai sekasi.
Sugrįžusi į Šiaulius ir besiruošianti naujiems mokslo metams mergina sako, kad jai iki šiol stovi akyse vaizdas – žmonės miega visur: vieni tiesiog ant šaligatvio, kiti „tuktukuose“, pakelėse. Ir jų ne vienetai – visur apsčiai tokių nesuvokiamame skurde gyvenančiųjų ir dabar bet kur miegančiųjų, jų tikra galybė.
Ir šalia viso to skurdo Indijoje vis aplankydavo absoliučiai aiškus suvokimas, kad esi tarp savų. Apsilankius katalikų bažnyčiose, jų įkurtuose globos ar kituose namuose, bendraujant su vietos krikščionimis, buvo saugu ir ramu. „Nuostabu, kaip tikėjimas sujungia. Matai žmones pirmą kartą, bet bendrystė yra. Nepažįstami, bet savi“, – šypsosi mergina.
-dsc0463.jpg
„Skruostais riedėjo ašaros“
Į misiją Indijoje Sandra išvyko, nes yra MAGIS (jėzuitų sielovados projektas jaunimui) koordinatorė Šiauliuose. Mergina neslepia – ji 10 metų svajojo išvykti į misiją ir gauta žinia ją taip nudžiugino, kad bulvaru ji net ne ėjo, o skrido.
Su dar keturiais lietuvaičiais ir viena latve su nedidele manta nusileido oro uoste Delyje. Porą dienų pasimokė tamilų kalbos Čenajuje ir buvo priversta atsisveikinti su vakarietiškais rūbais – šortais. Tokia apranga kaime nederama, reikia mūvėti ilgas kelnes. O ir jų, pasirodo, buvo pasiimta per mažai. Juk, esant jutiminei 41 laipsnio temperatūrai, po pusdienio visi rūbai būna šlapi...
Po įsikūrimo, vakare, misijos dalyviai leidosi pas atstumtuosius dalitus. Kaimuke – 65 namai, bet ir tie
3x3 m betoninės dėžutės.
Vaikai sėdėjo tiesiog ant gatvės, o mokytoja juos mokė. Pasisveikinus, paspaudus rankas vieni kitiems, susėdo merginos priešais mergaites ir atskirai vaikinai su berniukais.
„Pirma reakcija buvo: ką čia dabar reikės daryti? Vaikai angliškai kalba sunkiau, kažką sako tamilų kalba ir belieka tik šypsotis. Gal valandėlę žaidėme su jais, fotografavomės, dainavome. Daug kaimo žmonių suėjo pažiūrėti, nusifotografuoti, paspausti ranką. Pa-smerktųjų kaimas, bet visų akys spindinčios, žvilgsniai žingeidūs ir šypsenos plačios“, – prisimena šiaulietė.
Jei pirmas vakaras buvo pažintinis ir Sandra tada dar nedrįso vaikų paklausti, ar jie laimingi, tai kiti susitikimai buvo neatsiribojant nuo jausmų, įsileidžiant potyrius į širdį.
„Nepaprasto grožio mergytės buvo. Žaidėme jų žaidimus, dainavome. Pamilau tuos vaikus. Atsisveikinant stipriai apkabinau mergaites, sakiau joms, kokios jos gražios. Įlipome į autobusą ir nebesusilaikiau – skruostais riedėjo ašaros. Ir gera, ir skauda. Kiek jie daug turi (žingeidumo, šypsenų, džiaugsmo, juoko) ir kiek daug neturi“, – pasakoja pašnekovė.
Alkoholizmas – milžiniška bėda
Ypač Sandrą sukrėtė apsilankymas dalitų kaime, kuriame baisi alkoholizmo bėda. Geria visi: vyrai, moterys, net ir vaikai pradeda gerti jau nuo 12 metų. Daugumos jų akių obuoliai jau geltoni.
„Vienintelis kartas, kai Indijoje man buvo baisu. Šiame dalitų kaime mokyklos vaikai surengė gatvės teatro spektaklį. Visa laiką buvau įsitempusi. Stebėjau šešėlius, ar nesiartina. Buvo tikrai nejauku. Norėjau kuo greičiau išeiti. O mokyklos berniukai šaunuoliai – įsijautę vaidino, tik neaišku, koks tekstas buvo“, – šypteli ji.
Šis kaimas buvo tas, kuriame, Sandros nuomone, gyventojai neturi jokios vilties – žmonės jame šlitinėjo.
-dsc0701.jpg
„Ne sau kažko mels, o už mus“
Tris kartus misijos dalyviai lankėsi Gerojo Samariečio našlaičių namuose. Žaidė su mažyliais, sportavo, šoko, mokė juos anglų kalbos, muzikos bei vedė rankdarbių pamokėlės. Apie 20 vaikų kasdien vilkėjo tuos pačius nešvarius skylėtus rūbus.
„Šie mažyliai buvo vargingiausi atstumtieji. Jie arba neturi tėvų, arba turi tik vieną. Daliai vaikų tėvų sudarytos tokios sąlygos, kad jie turi palikti vaikus ir važiuoti gyventi kitur – gatvėje. Kartais vaikus jie aplanko. Mačiau šalia linksmų veidų ir ašarų pilnas akis. Vienas berniukas vengė manęs. Iš toli žiūri, nusišypso, kartais per žaidimą atsistoja šalia, paduoda ranką. Atėjo apsikabinti, bet tuo pačiu tarsi ir stumia šalin. O kitas berniukas, atrodo, visada buvo šalia. Bet toks liūdnas liūdnas. O atsisveikinant žiūrėjo į mane ašarotomis akimis. Dieve mano, kaip man skaudėjo. Suprantu, kad nieko negaliu padaryti... Man pasirodė, kad tie vaikai labai sužeisti palikimo. Todėl vengia ilgesnio, gilesnio santykio, stengdamiesi save apsaugoti nuo išsiskyrimo skausmo“, – sako Sandra.
Pašnekovės teigimu, Indijoje situacija tokia, kad tėvai dažniausiai išleidžia mokytis tik sūnus, nes į mergaites investuoti neapsimoka. Juk jos po vedybų, kai sutuoktinį parinks tėvai, iškeliaus į kitą šeimą. O berniukai liks ir išlaikys senatvėje tėvus.
Mokslas Indijoje brangus. Čenajaus mieste mokslas kainuoja 46 tūkst. rupijų, o Kuppaiyanallur jėzuitų mokykloje –
2,5 tūkst. rupijų. Žmogus uždirba 300–400 rupijų per mėnesį, tad vaikus į mokslus išleisti sudėtinga.
Lankytų atstumtųjų kaimų gyventojai išpažįsta skirtingas religijas. Kartą misijos dalyviai apsilankė dalitų kaime, kuriame buvo net 25 krikščionių namai. Užsukus pas vyrą, kuris dirba jėzuitų mokykloje, šis dalijosi viskuo, ką turi: vaišino arbata, koše, sausainiais, vaisiais. Merginoms buvo sušukuoti plaukai, įsegtos gėlės.
Vėliau misijos dalyviai buvo vedami į kitų krikščionių namus, visiems buvo labai svarbu kartu pasimelsti, pagiedoti. Gal maždaug 15 namų aplankė, o viename jų net buvo šaldytuvas.
„Vaikai juo taip didžiavosi, lyg mūsų vaikai išmaniuoju telefonu. O vienas vietos gyventojas labai sujaudino. Pasakė, kad melsis už mus. Ne sau kažko mels, o už mus. Trūksta žodžių išreikšti, kokie jausmai aplankė“, – atvirauja mergina.
Tiesa, Sandra Šiaulių jėzuitų mokyklos vaikams iš Indijos parvežė bendraamžių laiškų, kad vaikai susirašinėtų, susidraugautų, kurtų bendrystę ir viltį.
-dsc0887.jpg
logo-srtrf.jpg