Dingusių vaikų patrigubėjo, ypač mergaičių nuo 10 metų

Vilnius

Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Reporteris LinaŠaltinis: Etaplius.lt

42598

Seimo nariai Rimantė Šalaševičiūtė ir Rimantas Jonas Dagys teigia, kad dingusių vaikų problema - podukros vietoje.

„Mes nežinome, kiek yra seksualiai išnaudojamų mergaičių, neturime statistikos, kiek vaikų dingę - išvežti ir negrįžę. Ypač Tauragės apskrityje, kur augo vaikų, išvežamų į užsienį vagiliauti ir seksualiniam išnaudojimui, skaičiai. Buvo siūloma kurti lytinių nusikaltimų prieš vaikus registrą, bet to nepadaryta“, - penktadienį spaudos konferencijoje „Dingę vaikai: priežastys, paieška ir prevencija“ teigė Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė R. Šalaševičiūtė.

Pasak parlamentarės, visi skaičiai - blogėjantys. „Kai palikau Vaiko teisių apsaugos kontrolierės postą, bendri skaičiai apie skelbtas vaikų paieškas per septynerius metus padidėję tris kartus ir ypač - paieškai paskelbtų mergaičių dalyje. Jeigu lygintume metus nuo 2011-ųjų, labai aiškiai matyti, kad mergaičių skaičius, dėl kurių paskelbta paieška, didėjo, o berniukų - ne. Lentelėse matyti, kad iki 10 metų dingusių vaikų nėra daug, bet nuo 10 iki 14 metų amžiaus dingusiųjų skaičius didžiausias“, - lygino Seimo narė.

R. Šalaševičiūtė konstatavo, kad Socialinių reikalų ir darbo komitetas šioje srityje praktiškai nieko nedarė. R. J. Dagys irgi pripažino tai.

„Turime žinoti, kiek mes tikrai turime negrįžusių į namus vaikų, o ne tik tų, kurių paieška buvo paskelbta. Turėtume susitvarkyti su sistema, kad šeimose nebūtų negrįžusių į namus vaikų“, - sakė R. Šalaševičiūtė.

R. J. Dagys antrino kolegei pridurdamas, kad dingusių vaikų problema aktuali, bet ja iš esmės niekas nesirūpina.

„Viskas išblaškyta po institucijas, bet negaliu nudžiuginti, kad bus kitaip. Naujame valstybės tarnybos įstatyme iš viso nelieka atsakingų už dingusius vaikus, lieka tik darbo grupės, o jos, kaip žinome, tai suburiamos, tai išnyksta, tad tikėtis nuoseklumo sunku. Šeimos klausimus Vyriausybėje lieka kuruoti vienas žmogus. Mes, kaip Šeimos ir vaiko gerovės pakomitetis Socialinių reikalų ir darbo komiteto įgaliojimu galime rinkti medžiagą, kurią siunčia dirbantys su dingusių vaikų šeimomis, bet reikalingas veikimas, o tai - Vyriausybės prerogatyva. Tai, kaip numatyta dabar, bus tik didesnis chaosas ir sistemiškumo nebus“, - konstatavo R. J. Dagys.

Dingusių žmonių šeimų paramos centro teisininkė Rugilė Butkevičiūtė sutiko su tuo, kad dingusių vaikų klausimas pamirštamas ir jam skiriama nepakankamai dėmesio. „Bet kad galėtume analizuoti problematiką, pirmiausia turime vadovautis skaičiais, ar vaikai Lietuvoje dingsta ir kokia statistika“, - sakė ji.

Dingusių nepilnamečių, kurių paieška buvo paskelbta, skaičius spaudos konferencijoje pristatė Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdybos patarėja Eglė Maziliauskienė.

2017 metais paskelbta 2 691 dingusio vaiko paieška, per 100 vaikų ieškota ilgiau nei mėnesį.

„Dingę nepilnamečiai sudaro didžiąją ieškomų asmenų dalį. Iš visų nepilnamečių paieškos sudaro 70 proc. Tik turime turėti omenyje, kad tai - ne dingusių vaikų skaičius, o atvejų skaičius“, - atkreipė dėmesį E. Maziliauskienė.

Pareigūnei nerimą kelia, kad didžiąją dalį dingusiųjų sudaro iš namų aplinkos pabėgę vaikai. Pastaraisiais metais tokie atvejai sudarė 91 proc. Per 2016-2017 metus jų padaugėjo beveik 400 per metus.

Vykdomų paieškų rezultatą pranešėja vadino geru. Nepilnamečių buvimo vietos nustatomos greitai. Pernai buvo rasta 96 proc. vaikų, kurių paskelbus paiešką ieškojo policija.

Kiek yra nesurastų, nesugrąžintų vaikų? Pasak E. Maziliauskienės, nerastų nepilnamečių skaičiai nėra grėsmingi, pernai metų statistika fiksuoja 50 mergaičių paieškų ir 50 berniukų paieškų, iki šių metų pradžios nerasta 1 mergaitė ir 4 berniukai.

Labai didelės reikšmės statistikai turi tai, kad vaikai iš namų bėga ne po vieną kartą. Pakartotinai dėl tų pačių nepilnamečių paieškos skelbiamos net iki 80 proc. atvejų.

Pareigūnė išskyrė priežastis, kodėl vaikai bėga iš namų. Dažniausiai jų pačių minimos - griežti reikalavimai, neatsižvelgimas į vaiko poreikius, smurtas prieš vaiką ir šeimos narius, draugų įtaka, konfliktai su tėvais, globėjas, taip pat pasitaiko spontaniškų emocinių būsenų, kurias vaikai sprendžia bėgdami iš namų.

Didžiausios rizikos grupės - įstaigų globotiniai ir paaugliai nuo 14 iki 17 metų amžiaus bei vaikai nuo 10 iki 14 metų amžiaus. Būtent šie nepilnamečiai ir patenka į rizikos grupę, nes gali nukentėti nuo nusikalstamų veikų ar būti įtraukti į jas.

Nepilnamečių dingimo atvejais paieška skelbiama nedelsiant, visais atvejais pradedamas ikiteisminis tyrimas.

Jei kyla menkiausių įtarimų, kad gali kilti grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, tyrimas perduodamas į specializuotą policijos padalinį, sprendžiama, ar pasitelkti papildomas pajėgas ir tarnybas.

Paklausta, ar reikia laukti tris paras, prieš informuojant policiją dėl dingusio vaikų, E. Maziliauskienė pabrėžė, kad tikrai ne. „Pranešti svarbu iš karto, pirmos trys dingimo valandos - aukso vertės, į informaciją apie negrįžusį vaiką reaguojama taip, tarsi jo gyvybei ar sveikatai grėstų pavojus“, - sakė pareigūnė.

Ką daryti dingus vaikui? Pasak E. Maziliauskienės, iš karto būtina kreiptis į policiją ir visų pirma pareigūnams teikti informaciją, kuri pasiekia iš draugų ar giminių.

„Labai gerai, jei iš karto pateikiama nuotrauka, apibūdinimas, kaip vaikas buvo apsirengęs, kokius daiktus pasiėmęs, kokiomis ryšio priemonėmis naudojosi ir gali turėti su savimi. Labai svarbu pasakyti, su kuo bendravo paskutiniu metu, kokie konfliktai, koks vaiko artimų draugų ratas, vaikui įprasti maršrutai, pomėgiai, svarbu pateikti kontaktus pažįstamų ir artimųjų, pas kuriuos gali nuvykti ir prisiglausti“, - vardijo pareigūnė.

Kaip pabrėžė Dingusių žmonių šeimų paramos centro projektų vadovė R. Butkevičiūtė, iš namų bėgantys vaikai mūsų visuomenėje lieka nematomi ir negirdimi, dažnai vertinami kaip „maištaujantys“, „nepaklusnūs“, „keliantys problemų“.

Tačiau iš tiesų jie dažniausiai bėga nuo tam tikrų problemų, patyčių, nepriežiūros, konfliktų, smurto.

„Tai, kad nemažai vaikų bėga daugiau nei vieną kartą (pavyzdžiui, 2017 metais vienas vaikas bėgo net 41 kartą), rodo dėmesio stygių bėgimo priežasčių analizei ir prevencijai. Šią problemą būtina spręsti stiprinant tarpinstitucinį bendradarbiavimą - vykdant efektyvią dingusių vaikų paiešką, prevenciją ir teikiant kompleksines paslaugas šeimai“, - įsitikinusi teisininkė.

Konferencijoje Seime penktadienį dingusių vaikų klausimais kalbėjosi policijos pareigūnai, prokurorai, teismų administracijos atstovai, socialiniai darbuotojai, vaiko gerovės komisijų nariai, socialiniai darbuotojai, ugdymo specialistai, nevyriausybinių organizacijų ir bendruomenių atstovai, medikai ir kiti su nepilnamečiais dirbantys specialistai.

ELTA

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt