Die­vo žvilgs­nio mal­da

Tik­riau­siai esa­te pa­ste­bė­ję, kad baž­ny­čio­se kry­žiuo­se kar­tais Die­vas sim­bo­li­zuo­ja­mas tri­kam­piu, iš ku­rio žiū­ri akis. Taip vaiz­duo­ja­ma Švč. Tre­jy­bė, ku­ri nuo­lat ma­to žmo­gų, ge­ra ar blo­ga da­ran­tį, ku­ri rū­pi­na­si kiek­vie­no rei­ka­lais.
 

Tik Dievas tai gali padaryti

Žmogus auga ir bręsta kaip asmenybė ne nuo kotletų ir žinių, bet maitinamas mylinčio žvilgsnio, pagarbaus ir ugdančio santykio. Turbūt greitai prisiminsime tuos žmones, kurie į mus, mažučius, žiūrėjo kaip į stebuklą, mūsų klausėsi ir kalbėjosi su mumis. Gal ne visų tėvai taip mokėjo, bet gal buvo tetutė, kaimynas ar draugo mama. Tas žvilgsnis, kuris sako: tu esi ir tai nuostabu. Ir vaikas iš karto „prilimpa“ prie tokio žmogaus!

Dirbdama su nepilnamečiais, padariusiais nusikaltimų, iki skausmo matau tokio žvilgsnio, tokio santykio trūkumą. Ir dabar jau reikia Dievo stebuklo, kad tų žmonių sužeistas žmogiškumas būtų pagydytas. Įvairias išdidumo, neapykantos, nevilties formas įgauna tos žaizdos, bet aš matau tik didžiulį besąlygiškos meilės alkį.

Tokiam žmogui rodoma pagarba, dėmesys, vertinimas jį stumteli įžengti į savo orų tapatumą: kaip unikalaus, reikalingo, svarbaus žmogaus suvokimą. Bet, nesant tokio tapatumo raiškos įgūdžių, paties žmogaus elgesys vėl gražina į skaudamą meilės trūkumą. Atmintyje iškyla daug pasakotų istorijų, nesėkmingų pabandymų pasikeisti, kuriems jėgų davė įsimylėjimas, poros santykis, santykis su vaiku. Konfliktas, skyrybos – ir vėl atgal į vidinio skausmo gelmes ir į nusikaltimus, į priklausomybes.

Joks žmogus nepajėgs pripildyti kito trūkumo iki laimės, iki pasitikėjimo. Tik Dievas tai gali padaryti. O jau kai Dievas pasotina, tos meilės ir gerumo lašeliai sugeriami iš visur: žmonių, gamtos, tylos, meno.

Apie žvilgsnį į žmogaus esmę

Todėl aš, kai mokau žmones tikėjimo, pirmiausia mokau įsivaizduoti mylintį Dievo žvilgsnį ir jame būti. Tai pirmoji ir pagrindinė tikėjimo žinia kiekvienam: esi asmeniškai Dievo norėtas, sukurtas iš meilės ir tavo vienintelis tikslas yra mokytis meilės santykio. Visa tai, ką gyvenime veikiame, tėra formos, kaip mokomės mylėti. O jei formos tampa tikslu (darbas, namų buities gerinimas, pomėgiai, šeima), tada viskas pro šalį, ne į tikslą. Tai nuodėmės apibūdinimas – nepataikyti į tikslą.

Diena iš dienos skiriant meditacijai keletą minučių buvimo Dievo žvilgsnyje, kalbėjimosi su juo apie save, lėto suvokimo, kad esu geras ir gražus žmogus, o mano padarytos nuodėmės, blogi darbai nėra mano tapatumas. Žmogaus tapatumas išsireiškia meilės santykiu su Dievu, savimi, žmonėmis, kūrinyje. Visa kita, kas yra tokio santykio trūkumas, yra kita dalis, nuodėmės tikrovės, kuriai reikia atgailos ir susitaikymo. Bet šiandien apie žvilgsnį į žmogaus esmę.

Pradedant tokią maldos formą, neretai vis dėlto iššoka visai ne Dievo žvilgsnis, o teisiantis demono balsas ir su pasibjaurėjimu žvelgiantis į žmogų veidas. Tai skaudžios patirtys, kai reikėjo supratimo, pripažinimo, priėmimo, meilės, o kitas žmogus buvo nepajėgus to duoti ir savo reakcija mus nuvylė.

Stop. Tai melas. Tame Dievo nėra. Pradžioje gerai prisiminti visus tuos žmones, per kuriuos buvo patirta meilė ir pagarba, suvokiant, kad jie mums perdavė meilės žinutę nuo Dievo. Daugybė žvilgsnių: nuo mamos iki vaikų, kurie žvelgė į tave kaip į stebuklą, lai susilieja į vieną, pastovų, nuolat nukreiptą į tave Dievo žvilgsnį. Jau kai atsiranda ryšys, toliau malda vyksta kiekvienam skirtingai: vieniems gana, kad Dievas žiūri, kitiems reikia ir pabūti Dievo glėbyje. Viskas tinka.

Skiriant tam 5 ar 10 minučių kiekvieną dieną, po savaitės imsi matyti tą Dievo žvilgsnį ir žmonių akyse. Norėsis tokiu žvilgsniu ir pačiam palydėti kitą žmogų. Iš pradžių gal mamą su kūdikiu, rūpestingai besikuičiančią savo krepšyje senutę, o vėliau ir benamį, liūdną ar piktą žmogų. Po keleto savaičių tas Dievo žvilgsnis dažnai per dieną sugrįš nesąmoningai ir pripildys krūtinę šilumos ir švelnumo.

Yra kelionė su tuo Dievo žvilgsniu

Biblijoje daugybė vietų, kur kalbama apie amžiną Dievo meilę, štai kelios, kurios padeda prisiminti ir tą žvilgsnį.

„Nebijok! Aš atpirkau tave ir pašaukiau tave vardu; tu esi mano. Kai eisi per vandenį, aš būsiu su tavimi ir upės nepaskandins tavęs. Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsna nesunaikins tavęs“ (Iz 43, 1–2).

„Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas jame“ (1 Jn 4, 16).

„Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile“ (Jer 31, 3).

„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

Tačiau čia tik pradžia. Toliau yra kelionė su tuo Dievo žvilgsniu per gyvenimo negandas. Kai žmogus susiduria su sunkumais, liga, finansiniais sunkumais, konfliktais, netektimis, Dievo meilė niekur neišnyksta. Maldos pratybos užduotis – perkelti dėmesį nuo savo sunkumo į Dievo mylintį žvilgsnį. Yra viskas: ir rūpesčiai, ir ligos, vidinės problemos, nelaimės. Tau reikia matyti viską apimantį žvilgsnį.

Arba – Dievo žvilgsnis svarbiausias, o visa kita – po to. Ir čia labai daug darbo, net reikėtų pagalbos kito tikinčio žmogaus. Mat vienam bus didžiausia kliūtis patikėti, kad jis pats yra mylimas veltui, kai yra išmokęs, kad mylimas yra tik už pasiekimus arba už pataikavimą. Ir reikės nemažai laiko tai kelionei – patikėti. Aišku, artimieji labai nustemba, kai pasikeičia išgyvenimo strategija ir žmogus liaujasi pataikavęs ar pildęs visų reikalavimus, bet vėliau pripranta, nes pajaučia iš jo tikrą meilę ir mato žmogų laimingesnį.

Kelionė per smurto situacijas savo ir kitų gyvenime taip pat reikalinga pagalbos. Dievo akimis žiūrint, niekas nesibaigia šioje žemėje. Žmogus nemirtingas. Net ir patys vien šio gyvenimo perspektyvoje susitaikome su netektimis, na, o jei žvilgsnis prasiplės iki amžinai, tuomet bus dar kitaip.

Vienus įtikina klausimas: ko aš turėjau išmokti iš šios situacijos? Manęs neįtikina. Mane įtikina tikėjimas, kad, nepaisant visko, Dievo meilė yra didesnė, kad ji nuveiks savo darbą ir aš rasiu kelią, kaip nueiti į tą amžinybę džiaugsme. Bet šios maldos pratybos leidžia kiekvienam žmogui rasti savo būdą, išsiaiškinti Dievo akivaizdoje savo gyvenimą ir kiekvienam įvykiui suteikti prasmę.

Šiandien karo akivaizdoje labai sunku suvokti, kaip Dievas gali žiūrėti mylinčiu žvilgsniu į žiauriai žudomus žmones, jaunuolius, prievartaujamas mergaites. Kodėl nesustabdo? Ir daug žmonių nori to sustabdymo, bet tokia yra meilės kaina: duota laisvė mylėti ir nekęsti. Tačiau, įveikiant sunkias situacijas, reikia ir treniruočių, ir trenerio. Bet prasideda nuo pirmų 5–10 min. kiekvieną dieną. Nuo buvimo Dievo žvilgsnyje. Pabandyk!