Dienos šviesą išvydo septynioliktas alytiškės Irenos Buivydaitės-Kupčinskienės romanas

„Šiuo metu man nepatinka „sunkios“ knygos, kur viskas juoda, daug kančių, netgi gale nelieka vilties, tokių net nemėginu skaityti. Mano knygos vaizduoja mūsų gyvenimą, kuriame visko nutinka kaip ir mums visiems – yra ir išdavysčių, melo, pavydo, ligų, herojai netenka artimų žmonių, bet mano pabaigos optimistinės, ko mums visiems labai reikia, nes apie blogus dalykus kasdien girdime per televizorių ar skaitome socialiniuose tinkluose. Manau, mano skaitytojams reikia to paties – bent vilties, kad ir jiems viskas bus gerai“, – sako septynioliktą romaną neseniai išleidusi alytiškė Irena Buivydaitė-Kupčinskienė. Romanas „Trečias kartas nemeluoja“ bus pristatytas pirmą Knygų mugės dieną – vasario 27-ąją 12 val.

Irena, ką tik išėjo septynioliktas Jūsų romanas – „Trečias kartas nemeluoja“. Koks jausmas išleisti pirmą knygą ir septynioliktą?  

Žinoma, jausmas nepalyginamas. Prieš pasirodant pirmajai knygai – didžiulis jaudulys, jai išėjus – begalinis džiaugsmas, pasididžiavimas, noras, kad visi sužinotų. Prieš antrą taip pat baisu – o jei šitos jau nepirks? Nekantriai laukiu kiekvienos ir jaudinuosi. Tiesa, dabar viskas daug ramiau, bet vis tiek lieka tas nerimas: ar pirks, ar skaitys, ar patiks?

Romano „Trečias kartas nemeluoja“ veiksmas vyksta Nidoje. Knygos anotacijoje skaitome: „Vieną šiltą rugsėjį Nidos paplūdimyje likimas suveda dvi vienišas moteris. Abi ištrūko iš savo aplinkos gydytis sielos žaizdų ir mokytis jaukintis vienatvės po neseniai išgyventų asmeninių dramų. Tarp Skirmantės ir Gelminos beregint užsimezga sielų giminystė ir įsitaisiusios vienos iš moterų terasoje jos ima dalytis muilo operų scenarijų vertomis išpažintimis, atvedusiomis jas prie jūros. Juk neretai svetimam žmogui atsiverti paprasčiau negu draugui... 

Skirmantė po skausmingai pasibaigusio tarnybinio romano prarado viltį, kad jai vėl kada nors bus lemta patirti pirmosios meilės virpulį, o Gelmina baigia atsigauti po šoko, paaiškėjus, kad žmogus, su kuriuo praleido trylika metų, pasirodė ne toks, kokiu jį laikė. Nors likimo seserų istorijos skirtingos, abi jau du kartus manė atradusios didžiąją meilę, kuri, deja, atnešė vien nusivylimą. 

Gyvenimas retai kada suteikia antrą progą ištaisyti praeities klaidas ar bent jas išsiaiškinti. Ar šįkart likimas bus dosnus? Ar trečias kartas nemeluos?“

Ar knygą rašyti tradiciškai pradėjote Nidoje? Kokia detalė lėmė šio romano pradžią?

2023 metų rugsėjis buvo labai gražus, šiltas, ir aš netradiciniu laiku vėl atsidūriau Nidoje. Buvau ką tik išsiuntusi leidyklai „Atgimusią melodiją“ ir maniau, kad dabar tikrai nieko nerašysiu, kelias dienas pailsėsiu. Bet aš nemoku tik gulėti paplūdimyje nieko neveikdama, todėl pasiėmiau vertimą ir mėginau versti. Tačiau Nidos magija suveikė ir dabar. Pliaže iš tolo stebėjau vieną maždaug penkiasdešimtmetę moterį – tamsiaplaukę, gražią, puikios figūros, sportišką, įdegusią ir pradėjau mąstyti: ką ji čia veikia viena, rugsėjo mėnesį, kas ją atvijo į Nidą...

Taip nejučia išplaukė naujo romano pradžia ir sąsiuvinyje vietoj vertimo pradėjau skubiai rašyti ką tik gimusias mintis. Tik sąsiuvinyje vietoj manęs tą moterį stebėjo jai į dukras tinkanti mergina – taip pat vieniša, turinti savų bėdų. Vakare vaikščiodama prieplaukoje, žiūrėdama į jachtas pamaniau, kad mano herojė galėtų paplaukioti viena iš jų ir ėmiau rinkti tinkamą. O paskui kaip visada – herojai veda mane savo keliais, man tereikia spėti užrašinėti.

Pirma gimė pavadinimas ar romanas?

Visų romanų pavadinimai atsiranda daug vėliau, išplaukia iš siužeto. Kai leidyklai parašiau apie naująjį, jie klausė pavadinimo, kad įrašytų į sutartį. Bet tada rankraštis dar vadinosi „Naujas romanas“, tik vėliau berašant atsirado tas „trečias kartas“ ir pagal jį šiek tiek pareguliavau herojų istorijas, suteikiau tą lemtingąjį trečią kartą.  

Kada romanas „Trečias kartas nemeluoja“ bus pristatytas Knygų mugėje Vilniuje?
 
Pristatymas bus pirmą Mugės dieną – vasario 27-ąją 12 val. 5.3 salėje kartu su Hamburge gyvenančia rašytoja Jolita Herlyn, kuri parašė romaną „Nepažįstamoji“. Ketvirtadienis – Bibliotekų diena, o mums labai svarbu susitikti su bibliotekininkais. Visas mugės dienas kartu su Jolita būsime ir dalinsime autografus prie leidyklos „Alma littera“ mums skirto stendo.

Ką Jums reiškia dalyvavimas Knygų mugėje? Ko tikitės iš šių metų susitikimo su skaitytojais?

Man labai patinka Knygų mugė, jos atmosfera: kiekvieną dieną, jau įeinant į pastatą ir artinantis prie penktos salės, apima jaudulys ir džiugi nuotaika, kuri neapleidžia visą buvimo laiką. Labai smagu susitikti su skaitytojais, kurie nuolat prieina pasišnekėti, prisiklausome daug malonių žodžių. Juk prieina tie, kuriems patinka tokia literatūra, todėl emocijos – tik teigiamos.  

Mugė – puiki vieta susitikti seniai nematytus kurso ar klasės draugus, buvusius dėstytojus, kolegas rašytojus. Ir prie mūsų prieina kolegos, ir mes aplankome juos prie kitų leidyklų stendų, jei galime, nueiname ir į kitų rašytojų knygų pristatymus, įdomius renginius, bet negalime ilgam atsitraukti, nes, vos grįžus į savo vietą, sužinome, kad skaitytojai labai ieškojo mūsų. Mes su kolegomis rašytojais dažnai apsikeičiame knygomis, manau, kad taip bus ir dabar, nes daug tų, su kuriais bendraujame, mugei išleido naujas knygas. 

O kada romano pristatymo sulauksime Alytuje? 

Dar nekalbėjau su Jurgio Kunčino viešąja biblioteka. Bet manau, kad po Knygų mugės. 

Ar Jūsų romanų siužetai būna kruopščiai suplanuoti iš anksto?

Ne, siužetai nebūna suplanuoti, būna tik idėja, rėmai, kuriuos vėliau „aplipinu“ siužetu. Kartais netgi nežinau, kaip romanas baigsis, labai dažnai siužetas pakrypsta, keičiasi, atsiranda nauji antraplaniai veikėjai, naujos linijos.  

Ar turite kokių nors rašymo ritualų?

Jokių ritualų. Jei tai Nida – rašau ir paplūdimyje, ir ant suoliuko prie marių, ir nuomojamame kambaryje. O namie tiesiog sėdu prie kompiuterio.

Kokia rašymo proceso dalis Jums pati maloniausia, o kuri sunkiausia?

Maloniausia rašyti atskirus jautrius epizodus, kuriuos jau esu sugalvojusi. Sunkiausia, jei žinau, kad trūksta pabaigos ar kokios nors jungiamosios dalies, o geros mintys neaplanko.

Kaip manote, kodėl Jūsų knygos taip mėgstamos skaitytojų?

Atskiriems amžiaus tarpams yra atskira literatūra. Man pačiai jaunystėje patiko vienokios knygos, dabar – visai kitokios. Šiuo metu man nepatinka „sunkios“ knygos, kur viskas juoda, daug kančių, netgi gale nelieka vilties, tokių net nemėginu skaityti. Mano knygos vaizduoja mūsų gyvenimą, kuriame visko nutinka kaip ir mums visiems – yra ir išdavysčių, melo, pavydo, ligų, herojai netenka artimų žmonių, bet mano pabaigos optimistinės, ko mums visiems labai reikia, nes apie blogus dalykus kasdien girdime per televizorių ar skaitome socialiniuose tinkluose. Manau, mano skaitytojams reikia to paties – bent vilties, kad ir jiems viskas bus gerai.
 
Ar matote skirtumų tarp šiandieninės moterų literatūros ir tos, kuri buvo populiari prieš dešimtmetį?

Dabar atėjo nauja karta moterų rašytojų, kurios kuria meilės romanus su daug erotikos. Tai jau ne mano literatūra. Iš romano norisi daugiau – tikro gyvenimo, problemų, bendražmogiškų santykių, o ne tik istorijos tarp raumeningo šaunuolio ir pritrenkiančio grožio seksualios herojės, svarstymų myli nemyli, nuolatinių pažiūrėjo, palietė, susijaudinau, noriu, geidžiu ir pan.

Ar sulaukiate atsiliepimų iš skaitytojų, kurie Jus nustebina?

Nustebina. Tik ne moterys, o vyrai. Pirmiausia tuo, kad jie skaito mano knygas ir pagiria. Bet ypač malonu, kai pasako, kad romane rado daug savęs, kad panašiai buvo ir jo gyvenime.  

Kaip manote, kokia moterų literatūros ateitis Lietuvoje?

Padėtis labai pasikeitė nuo mano vidurinės mokyklos, studijų ir jaunystės, tų laikų, kai didžioji dalis rašytojų buvo vyrai. O dabar moterys užkariauja literatūrą. Jau dabar Lietuvoje moterų rašytojų yra daug daugiau negu vyrų. Tokia padėtis visame pasaulyje, mūsų leidyklų verstinėje literatūroje karaliauja moterų romanai, aš pati verčiau ir verčiu daug puikių autorių. Moterys rašo ne tik „moteriškus“ romanus, bet ir gerus, populiarius detektyvus, trilerius. Gal tai todėl, kad moterys ir skaito daug daugiau negu vyrai?