Diena prie Nemuno

Kaunas

Darsūniškyje, prie paminklinio akmens.

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt

108725

Rudens šeštadienį būrelis „Vilties tilto“ „Tėkmės“ grupės senbuvių su vadove Virginija Sutkiene lankėsi Darsūniškyje ir jo apylinkėse.

image8kbec0.png

Mus į savo tėviškės ir vyskupo emerito Juozo Matulaičio parapiją lydėjo Kaišiadorių vyskupijos kancleris kunigas Gediminas Tamošiūnas. Liete liejosi jo pasakojimas apie šias vietas. Nepakartojamas gidas jis buvo ir viltiečių kelionėje į Videniškius, į Palaimintojo Mykolo Giedraičio tėviškę. Kadangi kancleris Romoje yra baigęs bažnytinę (kanoninę) teisę, tai klausimų jam netrūko.

Išsamiai papasakojęs apie Darsūniškio parapiją, priminė ir šios vietovės istoriją. Darsūniškis – sena gyvenvietė su išlikusiais dar Vytauto Lietuvos ženklais. Pirmoji bažnyčia statyta Vytauto Didžiojo (dabartinė – jau ketvirta). Piliavietė ant Neries kranto – tai buvę ir gynybiniai įtvirtinimai. 1430 metais Darsūniškio pilyje Vytautas Didysis parašė laišką kryžiuočių ordino magistrui, kviesdamas į savo karūnaciją, rengiamą rugsėjo 8 dieną Vilniuje. Deja, ji neįvyko: pasiuntiniai su karūna ir dokumentais buvo sulaikyti ir suimti, o spalio 27-ąją Vytautas mirė. Bėgo metai, daug kas keitėsi.

Darsūniškis gavo Magdeburgo miesto teises. 1818 metais čia buvo pastatyti treji vartai: šv. Agotos, šv. Jurgio ir šv. Kazimiero. Antrojo pasaulinio karo metais ties Darsūniškiu vyko smarkūs mūšiai. Iš Karaliaučiaus besitraukiantys vokiečiai anapus Nemuno savaitę atsilaikė prieš sovietinę armiją. Tik „Katiušų“ ugnis juos nustūmė. Miestelis buvo sugriautas, bažnyčia suniokota.
Daug ką sužinoję, paliekame Darsūniškį, dairomės į apylinkių grožį, kuris džiugina, stebina, stulbina. Pasukame į Užgirėlį. Koks gražus, šiltas, švelnus šis žodis, vietovės pavadinimas. Ir tikslas – už girios... Galimai, čia gimę, augę žmonės tokiais būdo bruožais apdovanoti. Atokioje Užgirėlio kaimo sodyboje erdvus kiemas su šuliniu, sodu, kryžiumi, klėtimi, daržine, tvenkinuku ir gyvenamuoju namu, kuriame gimė vyskupas Juozas Matulaitis.

Tėviškėje vyskupas protarpiais atostogauja. Giraitėje gausu grybų, uogų... Statinių tvoroje yra plotelis, vyskupo rankomis tvertas. Atidžiai apžiūrime trobą, pastatų išdėstymą, aplinką. Tai tikrasis paveldas, reikalaujantis išsaugojimo.

Vaikštome, stebime,kai ko vyskupo sūnėno paklausiame, bet daugiau tyliai mintijame apie ganytojo gyvenimą, asmenybę... Koks sudėtingas laikmetis buvęs. Tuo metu kunigavimas (Pivašiūnai, Nemajūnai, Vievis, Butrimonys, Merkinė) ir vyskupo konsekracija 1989 metais. Kiek nuveikta, atstatyta ar naujai sukurta... Atrodo, paroje valandų viskam neužtektų. Vyskupas pasiryžo ir atidavė savo jėgas „atsinaujinimui – Bažnyčios, šalies, kiekvieno žmogaus“. Jį skatino noras „būti kuo artimesniam savo vyskupijos žmonėms: darbais, veiksmais, dvasiniu susitelkimu, pamokymu ir patarnavimais“.

Bene ryškiausi ganytojo darbų žiedai – tai rožinio slėpinių kelias Guronyse, kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje, skirtas jo atminimo įamžinimui, ir Teofiliaus Matulionio beatifikacijos byla, pasibaigusi Palaimintojo paskelbimu. Gerumas, aiškus, skambus vyskupo balsas, giedojimas šv. Mišių, o ypač „mojavų“ metu... Ir pamokslai. Svarbiausios jų mintys gyvos lig šiolei... Iš sodybos giraitės keliuku einame partizanų bunkerio link, prie Viekšnios upelio, įtekančio į Nemuną.

Dabar nė ženklo neliko, kad jis čia, stačiame šlaite, buvęs. Ir ne vienas, nes vyko kovos, pokarinis pasipriešinimas, nunešęs daug gyvybių. Netoliese Gegužinių piliakalnis, surastas 2017-tais, irgi beženklis, nors turi registro numerį, jam suteikta teisinė apsauga. Šlaitai krūmokšniais apaugę, jo papėdėje gyvenusi lapė šią vasarą nebepasirodė. Matyt, nusprendė netrukdyti darbams, kurie kol kas, deja, nevyksta. Norisi sulaukti gerų permainų minėtose vietose.

Graži rudens diena, gaivus oras, minkštos giraitės samanos, rasti keli baravykai ir raudonviršiai, tyla bei ramybė, malonus pabuvimas, bendrystė gražiame Lietuvos kampelyje... Dar – lauko židinys sodyboje ir eilėraščiai iš mūsų lūpų. O Virginijos Sutkienės padeklamuotas „Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis...“ – lyg šios dienos vytautinis antspaudas. Ne kasdien mes, kaišiadoriečiai, matome Nemuną – Lietuvos upių tėvą. Ir piliakalnius su piliavietėmis bei ganytojiškas vietas.Jei nebūtume keliavę, o namuose pratūnoję, pasijustume lyg apiplėšti, lyg (savo noru) daug svarbaus ir brangaus netekę.

Palmira Motiejūnienė

„Tėkmės“ nuotr.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt