Diena, įprasminta gerais darbais

Spalio 22-oji, saulės spinduliais prisodrinta, pietų vėjo nugairinta įpusėjusio rudens diena Birštono bočių buvo pasirinkta ne turistinei išvykai ir mūsų krašto pažinimui, bet geriems darbams atlikti. Metai iš metų, nuo 2006-ųjų, pavasarį ir rudenį pažintais keleliais ir takais riedame mūsų šefuojamų Gudakalnio ir Panemunio kapinaičių link. Jas tvarkydami širdyse juntame gerumą, kad esame čia, galvojame apie tuos, kurių galbūt jau niekas neprisimena.

Penkiais automobiliais skinamės nelengvą kelią pro žaliuojančius žiemkenčius. Tik du automobiliai, vairuojami Algio Vyšniausko ir devyniasdešimtmečio Vytauto Lišausko, išdrįsta nusileisti į Paverknį ir privažiuoti arčiau prie Gudakalnio kalvos, kur ilsisi daugelio kartų žmonės. Kiti trys automobiliai, vairuojami Vytauto Gudelevičiaus, Leono Lynykos ir Julijos Barutienės, pasirenka lengvesnį, bet ilgesnį kelią ir tikslą pasiekia leisdamiesi įkalnėn ir vėl kopdami prie Gudakalnio kalvos. Vienas kitą paskatiname neskubėti, juk laiko turime, prieš akis dar visa diena. Tikslą pasiekiame visi kartu.
Sausi lapai įsipainioję į daugiametes žoles, kad ir sunkiai, bet sugrėbiami, žolės nupešamos nuo išlikusių kapų kauburėlių, sutvarkomos ir atskiros už užveriamų vartelių esančios kapavietės. Kai kurie kapai dar turi artimųjų, tai išduoda Vėlinių žvakės, pasenę plastmasiniai žiedai. Surinkę į maišus senienas, pajuntame ramybę.
Gėrimės nepaprastai gražiu vaizdu. Čia – Verknės ir Nemuno santaka, kitoje pusėje taip vadinamas OŽKŲ pečius. Iki šios vietos plaukia laivai iš Birštono ir kužda mintis, kad niekur mūsų tėviškėje nerasi tokios gražios vietos, kaip ši, kur vandenis sumaišė Verknė ir Nemunėlis. Uždegame žvakeles ir Onutės Kurapkienės vedami sukalbame maldas. Suprantame, kad tik žvakių šviesa ir malda – didžiausia dovana išėjusiems ANAPILIN.
Kelelis toliau veda pro Nemajūnus į Panemunio kaimą, kur pušų gojynėlyje pasitinka 2011 metais mūsų bendrijos iniciatyva ir lėšomis pastatytas paminklinis akmuo su įrašu „XVIII amžiaus PANEMUNIO kapinės. Įamžino Birštono „Bočių“ bendrija 2011 m.“. Prie paminklo glaudžiasi kažkada, kažkieno uždegtos žvakės, kurios byloja, kad dar yra žmonių, menančių apie šių kapinaičių praeitį. Šių žemių šeimininkė a.a. Onutė Žukauskienė (mirusi 2019 m.) pasakojusi, kad jos pačios protėviai čia nesiilsi, bet jos tėvai kalbėję, jog tai labai sena kapavietė, sauganti šio kaimo žmonių praeitį.
Nurinkome išdegusias žvakides ir šakomis bei smulkiais žabais nusėtą kalnelį, nuo vėtros nuversto sausuolio nugenėjome šakas ir palikome tįsoti iki pavasario talkos, kai turėsime pjūklą ir galėsime jį susmulkinti ir nugabenti į pašalį. Uždegtų žvakelių šviesoje sukalbėjome maldą už čia besiilsinčius mirusiuosius.
Tolimesnis mūsų tikslas aplankyti mums artimus žmones, besiilsinčius Nemajūnų kapinėse. Jau devintus metus susikaupiame prie mūsų žemiečio, buvusio LR Seimo nario Juozo Palionio kapo. Jam š.m. gruodžio pirmą būtų sukakę 70 metų, o žuvo jis 2011 spalio 17-ąją. Ant kapo dar dega atminimo žvakės, rudenio lapai šnabžda jo išsakytus žodžius: „Mus saugo medžiai šimtamečiai ir lūkesčių lietaus tyla. Gyvenime, tau sakom ačiū, kad meilė visada šalia“. Jo giliomis minčių brydėmis su mumis dalinasi Aldona Milda Valatkienė.
Ir vėl vedini Onutės Kurapkienės sukalbame maldas ir uždegame žvakeles už Juozą Palionį, jo tėvelius, už mūsų bendrijos narius Jadvygą Rimą Stabinskę, Antaną Seilių, Birštono istoriką-muziejininką Juozą Šleikų, veterinarijos profesorių Elijošių Nonevičių, mūsų krašto visuomenės šviesulį, rašytoją, gydytoją, Ustronės dvaro (Jundeliškės) šeimininką Stanislovą Moravskį, vieną iš įkūrėjų Birštono kurorto dvarininką Adomą Bartoševičių ir jo palikuonis. Neliekame abejingi mūsų bendrijos narių artimiesiems, besiilsintiems šiame nuostabiame kampelyje. Tai Marijos Novožilovos tėveliams, jos vyrui ir sesei, Aldonos Mildos Valatkienės mylimiems žmonėms: sūnui Audriui, vyrui Pranui ir motinėlei Anelei degame žvakeles, meldžiamės ir užuojauta bandome sumažinti netekties skausmą. Nepraeiname pro šią vasarą supiltą kauburėlį, mūsų nuoširdžios pagalbininkės caritietės Monikutės Lipnickienės vyro Juozo kapą. Visiems užtenka žvakių šviesos ir mūsų maldos.
Graži diena dar pagražėjo gerų darbų sūkuryje. Jau pietūs. Mes tikrai nusipelnėme Nemajūnų amatų centre paskanauti „Dzūkiškų bandų“. Čia mus svetingai pasitinka šeimininkė Edita. Labai skaniai kvepia visi namai. Bandos jau iškeptos ir troškinasi karštame pečiuje. Mūsų kartos žmonės žino bandų skonį. Labai gražus ir nuoseklus pasakojimas apie bulvės kelią į Lietuvą, apie pačius gardžiausius patiekalus iš jų. Kad Edita puiki šeimininkė, įsitikinome sočiai ir skaniai prisivalgę kopūstlapiais kvepiančių bandų su skalsiu padažu ir varškės „daryciniu“, užsigerdami obuolių kompotu.
Graži, prasminga ir visuomeniška DIENA subūrė 22 žmones. Mūsų būryje buvo Antanina Grigaravičienė, Danutė Žitkuvienė, Aldona Milda Valatkienė, Nijolė Juozaitienė, Algis Vyšniauskas, Elena Ozamblausienė, Marytė Radzevičienė, Birutė Vaišnorienė, Eugenija Valiuvienė, Leonas Lynykas, Eugenija Lynykienė, Vida Budreckienė, Vera Žilinskienė, Aldona Gudauskienė, Vytautas Gudelevičius, Lina Danilovienė, Marija Novožilova, Janina Giknienė, Nijolė Jakimonienė, Vytautas Lišauskas, Onutė Kurapkienė. Šiems aktyvistams metai netrukdo atlikti gerus darbus, kai kurie iš jų yra pristatyti dalyvauti ir „Metų senjoro rinkimuose 2020“, varžantis dėl veikliausio, inovatyviausio metų senjoro.
Nors laikmetis labai sunkus, tačiau neatsisakėme ir projekto su lopšelio-darželio „Vyturėlis“ vaikučiais ir spalio 29 d. senjorai ir vaikučiai su pačių sukomponuotomis puokštelėmis lankė senąsias Birštono kapines. Nelankomų kapų kauburėliai pasipuošė vaikučių rankų darbo puokštelėmis ir mūsų uždegtų žvakių liepsnelėmis. Visi drauge nusilenkėme prie Knygnešio ir Tremtinio amžino poilsio vie-tų. Kol dar galime pasibūti drauge gamtoje, džiaukimės bendryste, galvokime vieni apie kitus, puoškimės nedylančiu GERUMO rūbu.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė