Di­džio­sios sa­vai­tės slė­pi­niai

Šiauliai

To­dėl yra daug veiks­mų, į ku­riuos ti­kin­ty­sis kvie­čia­mas įsi­jung­ti. Pir­miau­sia kiek­vie­nas, ku­ris sa­ve pri­ski­ria ka­ta­li­kų ti­kė­ji­mui, pri­va­lo bent kar­tą (apie šven­tas Ve­ly­kas) at­lik­ti iš­pa­žin­tį. Tai yra sa­vo ka­ta­li­kiš­kos „pi­lie­ty­bės“ pa­tvir­ti­ni­mas. (Freepik nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

211983

Dar kai ne­bu­vo ma­no gal­vo­je krikš­čio­ny­bės, jau ži­no­jau, kad vie­ną ry­tą ga­li­ma ap­muš­ti su ka­da­gio ša­ka ką no­ri, tik rei­kia anks­čiau at­si­kel­ti ir į kam­ba­rį įsi­verž­ti. Pa­si­tei­si­ni­mas: „Ver­ba pla­ka, ne aš pla­ku.“ Dar rei­kia ne­šti į baž­ny­čią, kad „pa­kra­pin­tų“ ir ta­da rei­kia lai­ky­ti iki Už­ga­vė­nių, kur nors aki­vaiz­džiai pa­dė­jus, su min­ti­mi, kad sek­tų­si na­mams. Kaip koks ta­lis­ma­nas. Vil­niaus ver­bos man nuo pat pra­džios bu­vo ne­su­sip­ra­ti­mas, nes jos per gra­žios muš­tis. O ką gi reiš­kia ti­kin­čiam ka­ta­li­kui Ver­bų sek­ma­die­nis ir pa­čios ver­bos?
 

Poveikis grožiui ilgesnis ir gilesnis

Verbų sekmadieniu prasideda Didžioji savaitė. Kodėl ji Didžioji? Nes joje tikintieji išgyvena savo ir visų atpirkimo, išgelbėjimo įvykį: Jėzaus Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą. Tai, ką darome bažnyčioje, vadinasi liturgija, jos tikslas yra pagarbinti Dievą ir sužadinti žmoguje tinkamus religinius jausmus: atsivertimą, atgailą, dėkingumą, Dievo garbinimą, ryžtą sekti Kristumi.

Todėl yra daug veiksmų, į kuriuos tikintysis kviečiamas įsijungti. Pirmiausia kiekvienas, kuris save priskiria katalikų tikėjimui, privalo bent kartą (apie šventas Velykas) atlikti išpažintį. Tai yra savo katalikiškos „pilietybės“ patvirtinimas. Jo niekas neregistruoja ir nežymi, tik mes Dievui prisiduodame, kad jis mums svarbiausias, kad priimame jo atleidimą ir atpirkimą ir juo pasikliaujame. Šių nuostatų atnaujinimui paprastai vyksta visokie ilgesni renginiai bažnyčiose ar specialiose maldai pritaikytose vietose, vadinami rekolekcijomis. Rekomenduoju išbandyti – daug pigiau nei SPA, o poveikis grožiui, išoriniam ir vidiniam, žymiai ilgesnis ir gilesnis.

Jėzaus mirtis ant kryžiaus – tai yra mūsų išvadavimas iš nuodėmės. Tam buvo pasirinktas labai stiprus izraelitų šventės laikas, kuria jie švenčia iki pat šiol išėjimą iš Egipto nelaisvės. Paskutinė Egipto rykštė, kai mirties angelas išžudė visus egiptiečių pirmagimius žmones ir gyvūnus, o izraelitų namus aplenkė, nes šie, tikėdami Dievo paliepimu, buvo papjovę avinėlį ir pagal nustatytą apeigą patepę durų staktą.

Tie avinėliai yra Kristaus aukos pirmavaizdžiai, todėl ir šiandien per kiekvienas šventąsias Mišias, iškėlęs perlaužtą konsekruotą ostiją, kunigas sako: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“

Todėl ir prisikėlimo simbolis yra avinėlis su pergalės vėliava – tai pats Kristus, kuris buvo paaukotas ir dvasiniam lygmeny mus išgelbėjo nuo mirties, sutaikė su Dievu, subūrė į naują pakrikštytųjų tautą – Bažnyčią. Todėl tikintieji kas metai ypatingu pamaldumu priima šią Kristaus auką, dalyvaudami jo įvykių išgyvenime (liturgijoje vadinama sudabartinime) pirmuoju asmeniu. Tai įvardijama maždaug taip: „Už mane Kristus mirė, aš priimu Jo dovanojamą išganymą, iš meilės ir dėkingumo trokštu ir aš save Jam atiduoti kiekvienos dienos sąžiningu gyvenimu, malda, tarnavimu su meile kiekvienam Jo siųstam man žmogui.“

Tokios religinės nuostatos išreiškimui ir vyksta visų įvykių minėjimas, tik apie juos reikia pasiskaityti, apmąstyti ir pasiruošti, kitu atveju neįmanoma įsitraukti, liekama tik stebėtojais. Liturgija nėra spektaklis, todėl meninė ir vaizdinė raiška gali būti ypač žemo lygio, tai vargšas žiūrovas, ne ten papuolęs, lieka nusivylęs, o tikinčiajam tai neturi didelės reikšmės, nes jis pats yra dalyvis ne vien to gal vargano giedojimo ar skaitymo, o pačios Kristaus kančios ir prisikėlimo įvykio. Aišku, būna tikrai spektaklio vertų pamaldų, kuriose ir žiūrovai patenkinti...

Svarbu, kokia širdis

Verbų sekmadienį įžengiame su Jėzumi į Jeruzalę, jau esame pasiruošę savo gyvenime keliauti jo kančios ir prisikėlimo kelią. Verbos arba palmės, arba šventė, kurią šventė Jėzaus laikais jo tautiečiai iki dabar, buvo labai panaši – tai Palapinių šventė, primenanti 40 metų klajones per dykumą ir įžengimą į Pažado žemę. Taip pat nešamos žalių augalų šakos, turinčios simbolinę prasmę.

Judėjų tikintieji laukė ateinančio Mesijo, kurio jie laukia iki dabar. Būtent per šią šventę jis laukiamas įžengiantis į Jeruzalę, kad užbaigtų visus jų netobulus reikalus į tobulumą ir ši procesiją reiškė jų pasirengimą tam. Lygiai mes ateiname per gavėnios atgailos laiką apvalytomis širdimis ir kaip Kristaus laukimo, kelionės su juo ženklą turime verbą. Visai nesvarbu, ką turime rankoje, svarbu, kokia širdis. O palaiminta ir parnešta namuose verba primena mūsų tikėjimo laikyseną, jei per metus reiktų numirti, kad būtume pasiruošę amžinai procesijai.

Aišku, be tinkamo vidinio nusistatymo sudžiūvusi šakelė vargu ar kuo padės. Iš kitos pusės, pats faktas, kad žmogus išsiruošė ir sudalyvavo Verbų sekmadienio šventime, išreiškia jo tikėjimo turėjimą. Kančios savaitė nėra savigailos ir saviplakos laikas, kad mes savo skausmelius pamedituotume, žiūrėdami į Kristaus kryžių. Priešingai. Medituodami Dievo meilę, kuri pasirodė Jėzaus gyvenime ir ypač jo laisvai pasirinktoje mirtyje už kiekvieną iš mūsų, mes savyje pažadiname tą panašumo į Dievą bruožą, kuris suteikia drąsos ir ryžto priimti visokius sunkumus būti Kristaus kariu. Panašiai kaip dabar Ukrainoje – žmonės gina savo žemę ne verkšlendami ar gailėdami savęs, taip ryžtingai, kaip tikintieji, šių įvykių pastiprinti, stoja į kovą su bet kokia nuodėme, apsileidimu ir melu.

Didysis ketvirtadienis yra didžiulė šventė, Eucharistijos ir Kunigystės sakramentų įsteigimas. Jėzus aiškiai pasako, ką jis darys: atiduos save, kaip dabar atiduoda per Mišias, ir prašo vienintelio dalyko – tai kartoti iki pasaulio pabaigos jo atminimui. Todėl mes kas sekmadienį privalome būti savo kovos vietoje – šventosiose Mišiose – ir atlikti tai, ką mums liepia vadas – Kristus. Po nuostabios Didžiojo ketvirtadienio liturgijos yra nuimami visi užtiesalai, kilimai ir tabernakuliai lieka tušti. Keliaujame į Alyvų kalną maldai prieš Kristaus kančią ir liekame su juo, kiek pajėgiame melstis.

Didįjį penktadienį vienintelė diena metuose, kai šventosios Mišios nevyksta. Vyksta pamaldos, kuriose yra Žodžio liturgija, Kryžiaus pagerbimas, šv. Komunija ir procesija – šią dieną Kristus numirė iš tiesų už kiekvieną žmogų. Taip pat šią dieną vyksta pats iškilmingiausias Kryžiaus kelio pamaldumas, taip pat vakare transliuojamas iš Romos popiežiaus vadovaujamas Kryžiaus kelias.

Didįjį šeštadienį Kristus miręs, kape. Tai tylos diena. Koks gyvenimas būtų, jie Dievo nebūtų su mumis? Vakaro liturgija, kupina simbolių ir gestų, primena visą istoriją nuo sukūrimo iki šiandien, kaip vyksta Dievo išganymas. Čia ir Velykų žvakės šventinimas, ir krikšto pažadų atnaujinimas, ir gausybė Šventojo Rašto skaitinių, kurių pabaigoje skamba Aleliuja – Prisikėlimo evangelija ir šventė: kape Kristaus nėra – jis prisikėlė. Ši liturgija yra ilga ir turėtų vykti naktį.

Didžiosios savaitės minėjimas pripildo mūsų gyvenimą prasmės, jei pajėgiame viską, kas jame vyksta, perskaityti šių įvykių šviesoje; suteikia drąsos ryžtingiems sprendimams ir pasirinkimams. Juk Kristus paaukojo save, kad turėtume apsčiai gyvenimo. Ateikime jo pasisemti.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt