Didieji skaitymo ir įsižiūrėjimo malonumai

Didieji skaitymo ir įsižiūrėjimo malonumai
Šiauliai
Eglė Kazimieraitienė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Šį kartą rubrikoje „Apie literatūrą – gyvenimiškai“ literatūrologė Danguolė Šakavičiūtė apžvelgia penkias šio amžiaus knygas apie menininkus ir gyvenimą.

Augustinas Savickas, Žalia tyla, Vilnius: Tyto alba, 2002.

Barbora Didžiokienė, Mažosios dailininkės prisiminimai, I ir II dalys, sudarė Ramutė Rachlevičiūtė, vertė Irena Miškinienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011; 2016.

Jolita Linkevičiūtė, Paryžiaus sielrankšluosčiai. Pranas Gailius, Vilnius: Meno parkas, 2020.

142 atvertys. Lietuvos menininkių autobiografijos, I ir II dalys, sudarė Ramutė Rachlevičiūtė, Vilnius: Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija, 2021.

Jean-Christophe Mončys, Mano tėvas Antas: 100 prisiminimų apie Antaną Mončį, vertė Diana Bučiūtė, Vilnius: Aukso žuvys, 2022.

Neretai dailininkų memuarai, autobiografijos ar dienoraščiai net man, lituanistei, yra įdomesni nei rašytojų. Visada intriguoja, kaip / ar / kiek žodžiu galima kalbėti apie nežodinę kūrybą, smagu ieškoti interpretacijų, lyginti su sava samprata, tiesiog šviestis. Na, ir personos dažniausiai būna itin spalvingos. Pasirinkau šias savo itin mėgstamas knygas.

***

Augustinas Savickas – neabejotinai vienas mūsų didžiųjų dailininkų. Jo atsiminimų knyga Žalia tyla parašyta tikro meistro ranka. Talentas, matyt, paveldėtas iš tėvo, literatūros klasiko Jurgio Savickio. Jaunystėje Augustinas netgi dvejojo, kurią mūzą pasirinkti, ir ėmėsi teptuko, pagrįstai manydamas, kad dailėje jis bus laisvesnis nuo ideologinės tarnystės. Pirmasis trumpas nykokas Žalios tylos variantas buvo leistas dar sovietmečiu, ir tik 2002 metais, kai A. Savickas jau buvo devintoje dešimtyje, jis galėjo išleisti itin drąsią, atvirą dramatiško savo gyvenimo istoriją.

Šioje knygoje – svaiginanti jaunystė daugiausia Vakarų Europoje – juk tėvas buvo dar ir įtakingas Lietuvos diplomatas. Tai ir tamsusis amžiaus vidurys, kai motina žydė, nors ir buvo gelbstima, nebepakėlė siaubo, įtampos ir nusižudė, o brolis, turėjęs galimybę išgyventi, sąmoningai pasirinko mirtį su savo mylimąja žyde. Toliau – visokeriopa našlaitystė stalininiame pokaryje, kai gyvenimas radikaliai pasikeitė, o gyvas tėvas Lietuvai tarsi neegzistavo.

A. Savicko vitališkumas, gebėjimas ir prisitaikyti, ir atsilaikyti, kurti – stebina. Jis buvo ir bohemos žmogus, praktikavęs sovietiniam menininkui tarsi privalomą girtuoklystę, ir nomenklatūrinis tapytojas, dirbdavęs pagal užsakymus, ir gilus, ieškantis, monumentalus kūrėjas, ištikimas savo pašaukimui. Knygoje nemažai samprotavimų apie meną, savo ir ne tik savo kūrinius, jų genezę, vertinimą etc. Man buvo įdomu ir jaudinančios tėvo pėdsakų paieškos jau šiais laikais su sūnumi irgi dailininku – Raimondu Savicku. Knyga, be kita ko, man atsakė, iš kur tas tamsusis A. Savicko drobių koloritas, nors nesu tikra, kiek teisingai spėju, kodėl gyvenimo pabaigoje tapytojas tarsi šviesėjo.

***

Augustinas Savickas – didelis ir be memuarų. Visai kitas, nelygintinas yra kitos dailininkės kalibras. Vis dėlto du tomai Barboros Didžiokienės Mažosios dailininkės prisiminimų yra absoliučiai unikalus dalykas. Autorė yra gryna rusė, iš tikrųjų Varvara Gorochova, gimusi 1896 m. Peterburge, mirusi Lietuvoje 1976 m., vieniša, pamiršta sodyboje Kaišiadorių rajone. Tekstus Didžiokienė rašė ir vis perrašinėjo rusų kalba, jie išversti ir išleisti labai rūpestingai, su gausybe paaiškinimų, iliustracijų, įvadiniais ir palydimaisiais straipsniais. Barbora turėjo fantastišką regimąją, juslinę atmintį, buvo ypač jautri, pagavi, teatrališka. Nuostabi dokumentika bent keliais aspektais. Pavyzdžiui, leidžia šviežiai pažinti ištisą epochą, ir ne tik Lietuvoje.

Tai, kaip ji vaizduoja ikirevoliucinį ir revoliucinį Peterburgą, skaitai kaip įdomiausią romaną, nuo kurio šiaušiasi plaukai… Totalios sumaišties, bado laikais jaunos merginos energija padėjo išgyventi pačiai, padėti kitiems ir dar lankyti tapybos studijas, svajoti apie kūrybą. Įsimylėjo savo mokytoją Vladą Didžioką, kuris ją vedė ir parsivežė į Lietuvą. Iš dalies jai tai buvo išsigelbėjimas, nes neliko gyventi sovietinėje Rusijoje, net galėjo kiek padėti ten likusiems artimiesiems.

Kita vertus, ji pateko į išties patriarchališko vyro rankas. Vl. Didžioko būta storžievio ir net chamo, jis pragėrinėjo pinigus, auklėjo žmoną kumščiais, nepripažino jokių moters pretenzijų į kūrybą, neleido jai turėti dažų, teptukų. Užsakymus B. Didžiokienė gaudavo labai vargingai. Ji buvo visiškai priklausoma nuo vyro, o dar reikėjo pakelti ir neigiamą aplinkinių požiūrį į save kaip rusę.

Įdomūs ir Barboros liudijimai apie Lietuvos menininkus, netikėti, labai nepriklausomi vertinimai. Akivaizdu, kad jai nebuvo leista išsipildyti, bet, kita vertus, klausimas, ar išties buvo ką realizuoti, lieka atviras – darbų liko pernelyg mažai. Bet kokiu atveju B. Didžiokienės abi knygos išlieka kaip jos opus magnum. Tai puiki medžiaga istorikams, kultūrologams, feminizmo studijoms, tiesiog reto, sudėtingo moters menininkės gyvenimo liudijimas. B. Didžiokienė neteko vyro, kone dievinto sūnaus, reikėjo tiesiog išgyventi, bet atsilaikė ir išlaikė stuburą; tai rodo kad ir jos darytos Chruščiovo karikatūros ar autoportretas (rūkančios). O po mirties su savo prisiminimais Barbora Didžiokienė – ir atsirevanšavo.

***

Kita knyga sudėtingu pavadinimu Paryžiaus sielrankšluosčiai. Pranas Gailius, parašyta menotyrininkės Jolitos Linkevičiūtės, gal kiek iškrinta iš pristatomų knygų konteksto, nes yra ne tik apie dailininką, bet ir apie autorės kelią prie jo ir jo kūrybos, metodų. Tai savotiška piligrimystės istorija su beletristikos, net magiškojo realizmo elementais. Pradžioje autorės man buvo pernelyg daug. Bet, nors visą laiką norėjosi kuo daugiau to autentiškojo Prano Gailiaus teksto, vėliau priėmiau tiek knygos taisykles, tiek ir pavadinimą, o dailininko pakako.

P. Gailius, kad ir kaip slapukaudamas, atsiskleidė kaip nepaprastai optimistiškas, šviesus, kūrybingas, elegantiškas, imlus žmogus, vienas didžiausių mūsų išeivijos intelektualų, žemaitiškai kalbėjęs labai gražiai. Jo tėvas mirė, kai sūnui nebuvo nė dvejų metų, motina paliko jį giminėms, ir Pranas ją, svetimą, susirado tik po 20 metų…

Vaikas augo vienas kaip pirštas, per karą traukėsi iš Lietuvos, gyveno Vokietijoje, norėjo būti poetas, bet išeivių stovykloje lietuviai jo eilių nesiklausė. Tada susižavi dailininku Fernand’u Léger, praktiškai be pinigų nuvyksta į Paryžių ir patenka į jo, tokio masto dailininko, dirbtuves. Ir P. Gailius išties prasimušė… Nors šis žodis turbūt netinka, nes jam pačiam nebuvo svarbu prasimušti. Daug kas jam nebuvo svarbu, ir tai, kad kai kurie lietuvių dailininkai į jį žiūrėjo atsainokai, kaip į neva nepakankamai lietuvišką. Bet klausiamas, o kas jis, P. Gailius visada pabrėždavo esantis lietuvis. Lietuviškumas ypatingai skleidžiasi per kalbą, kai kurių darbų tematiką, stilistiką, koloritą („esu tas pats bachūras, kuris braidė Ventoje…“).

Reikia pripažinti – pavydėtinas dailėtyrininkės gebėjimas prakalbinti pašaipūnišką, save kiek mistifikuojantį menininką, kuris daug ką slėpė, kategoriškai atsisakė rodyti laiškus, dienoraščius. Net giminaičiai, knygai išėjus, stebėjosi daug ko nežinoję. Bet tai, ką P. Gailius pasakoja apie save, meno, kūrybos sampratą, yra tikrai įstabu. Kaip ir viena iš jo nuostatų gyvenime – „nenoriu būti rimtas, elgiuosi kaip man patinka, aš noriu durnavoti“.

***

Kartais net sunku besuprasti, kaip įmanoma tiek daug nuveikti, kiek sugeba Ramutė Rachlevičiūtė. Ji – anksčiau aptartos B. Didžiokienės knygos sudarytoja. Pernai ji išleido kone dešimtmetį rengtą dviejų dalių leidinį 142 atvertys. Lietuvos menininkių autobiografijos. Buvo parengusi didelę 39 klausimų anketą: vaikystė, studijos, geriausi darbai, pripažinimas / įvertinimas, įtakos, senatvė etc. Įkalbinėjo, ragino, įtraukė vis naujų moterų, suspėjo gauti tekstus iš vyriausiosios kartos, pavyzdžiui, Jutos Čeičytės, inspiravo kai kurias vėliau rašyti savo šeimų istorijas. Klausimai, žinia, buvo neprivalomi, tik atraminiai. Kai stambus, apie 800 puslapių, leidinys pasirodė, neprisirengusios ar patingėjusios apgailestavo ir priekaištavo, kad nebuvo kaip reikiant spusteltos parašyti… Skaityti tokius foliantus reikia ne iš eilės.

Aš pradėjau nuo savo mylimų, kad ir Audronės Petrašiūnaitės, įdomių, kad ir Paulinos Pukytės, tik po to rinkausi susipažinimui, atradimui, ieškojau amžininkių ir kraštiečių. Stebėtina, kiek nežinojau, ypač apie metalo, tekstilės, keramikos meistres, menininkes iš provincijos ar nepastebimas žymesnio vyro šešėlyje. Sustodavau prie ypač paveikių pasakojimų apie senėjimą ir mirtį. Sujaudino vienintelė išimtis – vyro Rimanto Dichavičiaus tekstas apie žmoną Valeriją ir iškalbingos jos rankos knygos viršelyje.

Gaila tik, kad tokio leidinio bibliografija yra prasta. Susidomi žmogus, kas ten siejo Antaną Smetoną su menininke, patikslini ir matai, kad kažkieno tik A. Smetonos gatvėj gyventa, o nemažai mokytojų, kolegų etc. pavardžių neįtraukta. Leidinio adresatas veikiausiai skirtingas: vienaip jį vertins ir domėsis menininkų bendruomenė, kitaip – mėgėjai, besišviečiantys. R. Rachlevičiūtės darbas tuo svaresnis, kai prisimeni pernai vasarą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijoje eksponuotą Lietuvos tarpukario dailininkių parodą: dauguma jų liko nežinomos tiesiogine to žodžio prasme, jų biografijos nutrūkę, net nežinia, kada ir kur mirė…

***

Vis dėlto gražiausiai, įdomiausiai išleista yra Jeano Christophe’o Mončio knyga Mano Tėvas Antas. Vizualika tiesiog neįtikėtina, norisi vis sugrįžti prie tos ar kitos fotografijos, įsižiūrėti į marškinių tekstūrą, vestuvių kvietimo šriftą, afišą, tiesiog į Antano Mončio veidą, pasigrožėti knygos maketu, spalva. Knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė yra meistrių meistrė. Ši knyga – 100 mylėto sūnaus prisiminimų apie mylėtą tėvą – yra ir pati šilčiausia. Šviesiai pavydėjau jų santykio, to neįtikėtino gebėjimo suprasti, ką tyleniui tėvui reiškė gyvenimas išrautomis šaknimis.

Knygoje daug iškalbingos medžiagos apie skulptoriaus darbą vaiko, o kartais padėjėjo akimis, kūrinių istorijų ir jų interpretacijų. Tėvas Antas siekė autentiškumo, nepriėmė to, kas pernelyg glotnu – net bulvių turguje nepirko per daug gražių. Vis dėlto ne ką mažiau jaudina A. Mončio šeimyniškumas, jo žemaitiškos lopšinės, žaidinimai ar pamėgtos pasakos savo nelietuviukams vaikams, jo dilgėlių sriuba ar lietuviško varškės sūrio gaminimas, jo mėgstamiausios žemaitiškos dainos priedainis „Bus gerai!“. Prisirašiau nemažai mažakalbio skulptoriaus A. Mončio pasakymų, o pacituosiu bent šį: „Menas neturi sienų, bet turi tautybę“.

Literatūrologė Danguolė Šakavičiūtė