Didelė neviltis – jausmas, apėmęs nemažą dalį senjorų

„Didelė neviltis“, – taip apibūdina senjorų, su kuriais tenka bendrauti, savijautą „Sidabrinės linijos“ fondo steigėja Kristina Čiuželienė. Vyresniame amžiuje kylantys iššūkiai ir psichologinis visuomenėje patiriamas smurtas kviečia susimąstyti apie nurašytą senjorų psichinę sveikatą. K. Čiuželienė prašo į tai atkreipti ir valstybės dėmesį.

Skambinti nedrįsta

„Sidabrinė linija“ turi tipišką jiems skambinančio senjoro portretą: tai – išsilavinusi, paprastai didmiestyje daugiabutyje gyvenanti vieniša moteris. „Tačiau skambina įvairūs žmonės, tiesiog didmiesčių gyventojus turbūt lengviau pasiekia informacija apie mūsų veiklą“, – mano „Sidabrinės linijos“ fondo steigėja K. Čiuželienė, maloniai nustebusi, kad per pandemiją padaugėjo žmonių, pradėjusių registruotis į linijos savanorius.

Nors čia teikiama skubi psichologinė pagalba, ne mažiau svarbi veiklos dalis – draugystės pokalbiai, kai savanoriai periodiškai susiskambina su tuo pačiu senoliu. Vyriausias „Sidabrinės linijos“ savanoris pats yra senjoras, jam 83 metai, o jauniausių amžius prasideda nuo 18 metų. Savanoris Marius (43 m.) iš Vilniaus su 86 metų sulaukusia Regina bendrauja apie porą metų. Jie aptaria kasdienybės aktualijas, kas naujo – juk per porą metų spėjo nemažai vienas apie kitą sužinoti.

„Iš pradžių būdavo ir tylos akimirkų, bet mes iš pat pradžių gana greitai susimačinome, lipdavo tie pokalbiai. Man patinka su ja bendrauti. Kartais ji klausia, ką tu čia kalbi su sena boba, ieškok jaunesnių, tačiau iš mūsų bendravimo aš pats daug gaunu. Ji turi gerą humoro jausmą, kartais keliolika minučių negalėdavome sustoti kvatoję“, – pasakoja Marius.

K. Čiuželienė pastebi, kad senjorai dažnai nepasitiki savimi. „Neretai girdime: „O kam bus įdomu su manimi kalbėtis?“ Net ir jausdami poreikį, daugelis vyresnio amžiaus žmonių ilgai nedrįsta susisiekti. Vieno mano budėjimo metu pasiskambinusi močiutė taip ir pasakė: „Pirmą karantiną dar laikiausi, tačiau dabar visai palūžau, todėl ir paskambinau jums.“ Ji vis galvojo, kad linija skirta tiems, kuriems yra blogiau, – prisimena K. Čiuželienė ir priduria, kad tokia nuostata būdinga daugeliui. – Ištvėrę karą, pokario sunkumus, jie yra kantrūs ir mano, kad pagalbos ieškoti reikia tik kritiniu atveju. Vyresnė karta negyvena kaip mes prevenciniu režimu, kai, ir neturėdami rimtų problemų, rūpinamės psichine sveikata.“

Už sistemos ribų

Pasiteiravus, ar Lietuvoje yra pakankamai prieinama psichologinė pagalba, K. Čiuželienė trumpam nutyla. „Sudėtinga vienareikšmiškai atsakyti. Sakykime, kad ir taip, ir ne. Taip, net ir rajonuose yra psichologų, tačiau ne visada visas darbo laikas, reikia važiuoti kokius trisdešimt kilometrų, o autobusų maršrutai provincijoje reti, daug senjorų nuosavo transporto neturi. Tada mes vertiname, kad pagalba neprieinama, nors realiai ji egzistuoja“, – sako pašnekovė.

Ji pastebi, kad didžioji informacijos dalis yra internete ir jei žmogus juo nesinaudoja, dažnai išties neturi galimybių susigaudyti dabartinėje sistemoje. Dėl šios priežasties linijos savanoriai senjorams neretai tampa ir savotiškais tarpininkais, padedančiais susigaudyti, kur kreiptis ir kokių veiksmų imtis, esant vienai ar kitai problemai.

Nors pandemija tapo rimtu išbandymu, ir po jos skambučių srautas ženkliai nesumažėjo – linija kasdien verda nuo išsikalbėti norinčių senolių. Per mėnesį sulaukiama apie 3,5 tūkst. skambučių. Iš jų 1,5 tūkst. atvejų senjorai kreipiasi informacijos, patarimo, psichologinės pagalbos, o likusieji 2 tūkst. yra draugystės pokalbiai. „Tik nuo gegužės iki rugsėjo vidurio yra šiek tiek ramesnis laikas. Žmonės išeina į daržus, sodus, matyt, ten save realizuoja ir psichologiškai atsipalaiduoja“, – svarsto K. Čiuželienė.

Kokios nuotaikos vyrauja tarp senjorų, su kuriais tenka bendrauti? „Didelė neviltis. Neviltis dėl visko, – teigia K. Čiuželienė. – Tenka konstatuoti faktą, kad senatvėje žmogaus gebėjimai, galimybės ir savarankiškumas mažėja. Todėl dauguma besikreipiančiųjų išgyvena įtampą santykiuose, nereikalingumo, vienatvės, baimės dėl nežinomybės jausmus.“

Pokalbiuose – jokių tabu

O štai Marius tikina, kad pašnekovė išsiskiria. Regina – jaunatviška, paprastai žiūri į gyvenimą, tolerantiška, turi aukštą emocinį intelektą. „Turi anūkų, to bendravimo jai iki kaklo, yra komunikabili. Nežinau, kodėl kreipėsi, gal tiesiog norėjo pakalbėti su neutraliu žmogumi. Bendravimo sėkmė priklauso ne nuo amžiaus. Kaip ir visuose santykiuose, jei pokalbis bus paviršutiniškas, nebus įdomu abiem, o jei atsiveriame – emocinis ryšys auga“, – pasakoja Marius.

Su ja vyriškis nevengia jokių temų: pasakoja ir apie asmeninius reikalus, net paklausia patarimų. „Man įdomu jos klausytis apie senovę, kaip žmonės tais laikais linksminosi, šoko, patys dainuodavo, tiesiog bet ką darydami – kad ir šieną pjaudami“, – stebisi Marius.

Regina yra našlė, o su vyru išgyveno 50 metų. Sužavėtas Marius net teiravosi jos apie ilgalaikių santykių paslaptį. Tačiau ir pati Regina negali įvardyti, kaip čia taip pavyko šitiek metų kartu išgyventi. „Ką sužinojau – kad, sugulę į lovą vakarais, visuomet atvirai išsikalbėdavo: kaip sekėsi, kas buvo per dieną... Bet ji man ir sako, kad žmonės tuomet daugiau laiko skyrė darbui, o jaunimas neturi ką veikti, tai ir ieško problemų, naujovių...“ – pastebi Marius.

Beje, jam tai ne pirma savanorystė – vyriškis padeda ir vaikų stovyklose, ir „Carito“ organizacijoje. „Faina ką nors dovanoti kitiems. O ši savanorystės forma labai patogi – užtenka skambučio kartą per savaitę iš bet kurios vietos“, – teigia jis.

Jie nusipelno meilės

Mūsų visuomenė diskriminuoja senus žmones – deja, tai iš pačių senjorų lūpų girdi „Sidabrinės linijos“ savanoriai. „Šiandien senyvą žmogų matome negatyviai: jis lėtas, nusišneka, šimtą kartų kartoji ir vis tiek nesupranta... Bet išmokime pamatyti juos iš šviesiosios pusės ir džiaugtis jų buvimu kartu. Mes pagailime meilės jiems, o jie tikrai jos nusipelno...“ – akcentuoja pagyvenusių žmonių advokate save vadinanti K. Čiuželienė.

Senjorai neretai grįžta įskaudinti iš gydymo įstaigų ar susidūrę su aptarnaujančiu sektoriumi. „Aštuoniasdešimt plius žmonės retai kur pageidaujami. Jie nemokūs, į juos neapsimoka investuoti laiko... Sveikatos sektoriuje stebimasi, ko jie dar nori, nes vis tiek tuojau mirs, ir prašo negaišinti laiko... Tokioje visuomenėje negali jaustis psichiškai sveikai. Tie, kas turi tvirtus šeimos santykius, atlaiko, kas neturi, yra jautresni – atsiduria visiškoje neviltyje. Į mus kreipiasi itin išsilavinę žmonės, jie nusivylę, liūdni, kad tauta gyvena šia diena. Suprantama, darbingo amžiaus žmogaus krūviai dideli, bet norėtųsi, kad dėl to nebūtų skriaudžiami senoliai, kuriems ir taip sunku: jie daug ką praradę – artimus žmones, sveikatą, finansinį saugumą...“ – teigia K. Čiuželienė.

Ji sako, kad negalima visko piešti vien juodžiausiomis spalvomis, nes pamažu žmonių supratimas šviesėja: „Kad ir šeši šimtai mūsų savanorių yra ta grupė, kurie jau visai kitaip mąsto, tačiau vis tiek būtina kelti šiuos klausimus. Senoliai mūsų stiprybė, išmintis. Jei vaikai tai girdės nuo mažų dienų, jie kitaip ir nemąstys.“

„Sidabrinės linijos“ fondo vadovė prašo į tai atkreipti vyriausybinio sektoriaus dėmesį. „Žinoti apie problemą neužtenka, reikia ją jausti. Norėtųsi, kad tos empatijos mūsų šalyje būtų kuo daugiau. Šiuo metu reikia aiškios valstybės pozicijos, kad vyresnio amžiaus žmogus pasijustų visaverčiu mūsų visuomenėje. Yra įvairių būdų, kaip būtų galima nutiesti tiltus tarp kartų, ir tai daryti verta, kad mūsų visuomenėje atsirastų ši graži sinergija“, – sako K. Čiuželienė.

Pranešimas spaudai