Devynis vaikus globojantys kauniečiai: reikia išdrįsti žengti pirmąjį žingsnį

Tapti globėjais Edita ir Aidas Deltuvos neplanavo. Tačiau, žinia, planai – ne mūsų valioje, šiandien, dar ne trisdešimties nesulaukę jauni žmonės augina, rūpinasi ir myli devynis skirtingo amžiaus vaikus – vienuolikmečius Dominyką ir Augustą, dvylikametę Urtę, keturiolikos Mantą, penkiolikmetę Vakarę, šešiolikmetes Vidmantę ir Andrėją, septyniolikmečius Liną ir Enriką.

Deltuvų šeimos istoriją per savo objektyvą pamatė ir fotografas Artūras Morozovas, šeimos nuotrauka tapo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos bei globos centrus vienijančio tinklo „Vaikai yra vaikai“ inicijuotos A. Morozovo parodos-manifesto „Tada, kai pamačiau Tave“ dalimi.

Paroda kviečia žiūrovus pažvelgti į globojamų vaikų ir juos priėmusių šeimų pasaulį. Tikros šių šeimų istorijos, jautriai ir pagarbiai atskleistos fotografo, primena, kaip svarbu suteikti meilę, globą ir saugumą tiems, kuriems labiausiai to reikia. Kartu tai ir kvietimas pagalvoti apie save, savo širdyje atrasti meilės jos negavusiems, neturėjusiems ir, galbūt, pasiūlyti vaikams gražesnės ateities galimybę.  

Šiuo metu virš 1000 vaikų, kurių didžioji dalis yra vyresni nei dešimties metų amžiaus, gyvena šeiminiuose namuose ir viltingai tiki, jog vieną dieną jie turės galimybę atrasti žmones, kurie taptų jų globėjais bei pakviestų į savo namus bei širdis. 

Pastaraisiais metais fotoaparatą dažnai į tėvus ir vaikus, jų santykį nukreipiantis fotografas A. Morozovas teigia, kad fotografijos, kuriose galima matyti nenupudruotus, tikrus žmones, jų santykį, kasdienybę, namus, suvirpina žiūrovų širdis.

Edita, Aidai, papasakokite, nuo ko prasidėjo jūsų kelionė? 

Edita: Mes neplanavome būti globėjais, net neturėjome tokios minties. Gal kažkada ir esame pasvajoję - kai turėsime savo vaikų, gal paimsime kažką globoti. Pats gyvenimas mums suteikė tokią situaciją. Aš pati užaugau su seneliais, o Aidas – su globėja Sigita dabartiniuose mūsų namuose Kauno Žaliakalnyje. Juose mes susipažinome, ateidavau aplankyti savo draugės. Susitikinėti pradėjome, kai man suėjo septyniolika. Aidui tuomet buvo devyniolika.

Aidas: Mano biologinė mama mirė, kai man buvo šešeri. Iki dešimties metų gyvenau su tėčiu, jis dirbo vairuotoju, namuose nebūdavo savaitėmis, pradėjo nebesusitvarkyti su alkoholiu. Mus su sese prižiūrėdavo močiutė, bet jos sveikata neleido manimi kaip reikiant pasirūpinti. Suaugęs mano brolis pažinojo Sigitą, jis mus supažindino. Atvažiuodavau į šeimą po pamokų, man čia padėdavo pamokas paruošti, susiradau draugų. O paskui jau Sigita ir brolis nusprendė, kad bus geriau, jei liksiu visam laikui. Tik paklausė manęs, ar noriu. Pasakiau, kad noriu.

Edita: Aš turiu brolį ir sesę. Mūsų mama mirė, kai man buvo septyneri. Ji mūsų niekada ir neaugino, pagimdė mane labai jauna, vos septyniolikos, alkoholis jos gyvenime buvo svarbiau  nei vaikai. Augome mes pas senelius, tėčio tėvus. Tėtis vis dar yra, tačiau jis irgi –priklausomas nuo alkoholio.

Ar abu jaučiate tarsi užvertumėte kažkokį savo giminės lemties ratą, tarsi kažką užbaigtumėte savo gyvenimais? 

Edita: Ir aš, ir mano sesė, ir mano brolis savarankiškai kuriame savo gyvenimus. Už juos esame dėkingi seneliams, jie mumis labai rūpinosi. Nei Aidas, nei jo broliai, nei sesė su alkoholiu problemų  neturi. Gal mūsų karta apskritai kitokia, ji neperėmė biologinių tėvų „vertybių“.

Aidas: Turbūt laimė,  kad mes su jais negyvenome, kad turėjome visiškai kitokius pavyzdžius.

Edita: Mes matėme ir alkoholio paveiktą žmogų ir tą, kuris gali gyventi blaiviai. Pasirinkome kitą variantą, nei buvo pasirinkę mūsų tėvai.

Globėjos Sigitos namuose susipažinote dar visai vaikai. Ką vienas kitame pamatėte jau suaugę? 

Edita: Nuo penktos klasės turėjau draugę Samantą, kuri augo Sigitos namuose kartu su Aidu. Samanta mane parsivedė į namus, supažindino su vaikais. Sigitos namuose jausdavausi kaip šeimoje – kartu šventes švęsdavome, savaitgalius leisdavome. Vaikų čia visada būdavo daug, matydavau ir Aidą, tačiau draugauti pradėjome, kai man suėjo septyniolika. Aidas, pamenu, uždėjo “patiktuką” prie mano nuotraukos, pradėjome kalbėtis, susitikome, susidraugavome ir po šešerių su puse metų nusprendėme susituokti.

Mudu abu visada buvome gana šeimyniški, rasdavome kuo pasirūpinti – tai katėmis, tai šunimis. Pasvarstydavome ir apie vaikus, bet buvome nusprendę – pirmiau namai, karjera, baikime studijas, o jau tada kurkime šeimą. Tačiau viskas išėjo atvirkščiai: pirmiau gavome vaikus, tada susituokėme. Per pandemiją ištiko nelaimė – globėja Sigita mirė. Jos namuose tuomet gyveno dešimt vaikų ir viena pilnametė mergina su negalia. Ką daryti?! Sigita užauginusi begalę vaikų, daugiau nei pusę šimto, buvo siūloma kažkuriam iš jų perimti globojamus vaikus, tačiau nė vienas nepasiryžo. Vieną vakarą mudu su Aidu pradėjome kalbėtis apie tai, kad labai gaila Sigitos darbo, kurį buvo pradėjusi, - jie augo pas ją ne vienerius metus ir ne dvejus, šaknis jau į tuos namus įleidę. O jei mes pamėgintume?

Aidas: Ilgai svarstyti laiko neturėjome, reikėjo priimti sprendimą. Kai priėmėm, viskas įvyko žaibiškai: per savaitę atsikraustėme, susivežėme daiktus, pradėjome lankyti globos kursus, auginti vaikus ir jais rūpintis.

Tikriausiai nebuvo lengva, juk gyvenimas staiga visiškai apsivertė? 

Aidas: Pagal specialybę esu hidrotechninės statybosinžinierius, tačiau jau kurį laiką dirbu dantų technikos laboratorijoje, spausdinu 3D dantų modelius, kai užgriuvo naujos pareigos namuose, darbų teko sumažinti, pasilikau tik vakarines pamainas. Dienomis rūpinuosi namais, vežioju vaikus, o vakare – į darbą.   

Edita: Dar prieš pradėdama globoti vaikus, studijavau ikimokyklinę ir mokyklinę pedagogiką, dirbau darželyje. Iš darželio teko išeiti, globos ir darbo niekaip negalėjau suderinti. Baigiau bakalauro studijas, šiuo metu studijuoju pradinio ugdymo perkvalifikavimo studijose.

Kaip esate pasidalinę darbus? Kas už ką atsakingas? Ar viską – kartu? 

Edita: Neturime žodinių susitarimų, kažkaip viskas savaime išeina. Tomis dienomis, kai nedirbu, aš daugiau namuose visko padarau: pietūs, skalbiniai, tvarka. Iš tiesų, tas, kuris turi daugiau laiko, tas ir daro, būna, maistą aš gaminu, būna Aidas.

Ar didesnieji vaikai padeda?

Aidas: Padeda. Ypač, kai kažko reikia, kai kažko nori. Jau žinome: jei kažkuris siurbia kambarius, vadinasi, sulauksime svečių.

Edita: Mūsų namuose auga normalūs paaugliai – netvarkingi, daryti nenori, ožiuojasi. Ir jei jie būtų labai tvarkingi ar atsakingi, būtų kažkas keisto. Žiūri savęs, savo gyvenimų, kuriuose verda visos jų meilės seilės, dramos. Ir labai skirtingai. Viena mergaitė, žiūrėk, keturiolikos išgyvena paauglystę, o kitam berniukui ji prasideda tik septyniolikos, tik dabar jis ima maištauti, atsikalbinėti, apsimesti, kad nežino namų taisyklių.

Vaikai, kuriuos globojate – skirtingo amžiaus. Kaip sekasi ugdyti bendrystę? Su kuo lengviau – su didesniais ar su mažesniaisiais? 

Edita: Kai atėjome į šiuos namus, juose gyveno dešimt vaikų. Du jau užaugo, vienas grįžo pas tėvus, su mumis liko septyni, jie būna visą laiką. Kartais ateina naujų vaikų, dabar šeimoje turime devynis.Aidas: Mažiukai mūsų pasiutę (šypsosi).

Edita: Mūsų mažiukai – vienuolikos, jie išdykę, triukšmadariai, namų griovėjai, jiems reikia daugiau drausmės, o ir laiko – sužiūrėti, kad pamokos būtų paruoštos.

Aidas: Būna, vienuoliktą vakaro ateina ir pasako, kad mokyklai reikia pjūklelio ir faneros, ir kad pamiršo mums tai pasakyti prieš savaitę (juokiasi).

Edita: Vyresnieji labai nori savo laisvės, bet dažnai su ja nesusitvarko, peržengia ribas. Kai pradėjome, būdavo, o Dieve, ką daryti?! Šiandien, po ketverių metų, jau kur kas daugiau patirties – vaikų daug, jie labai skirtingi, tenka save iš visų pusių šlifuoti, mokytis prisitaikyti.

O kaip jūsų namuose gyvenantys vaikai priima tuos, kurie ateina laikinai pagyventi? 

Edita: Pas Sigitą augę vaikai įpratę, jos namuose visada būdavo daug vaikų, jie ateidavo ir išeidavo.

Kai mes persikėlėme į jų namus, kurį laiką stengėmės naujų neimti arba imdavome tik tuos, kurie šiuose namuose jau buvo gyvenę. Dabar, kai mūsų namuose apsigyveno dvi naujos mergaitės, nepasitenkinimo, žinoma, buvo. Ypač tarp panašaus amžiaus paauglių. Konkurencija. Bet viskas praėjo. Žinoma, prieš darydami sprendimą, ar priimti naujus vaikus, mes saviškių atsiklausiame. Šį kartą buvo tik vienas, pasakęs griežtai ne. Dabar ir tas apsiprato.

Aidas: Manau, kad su vaikais reikia kalbėtis. Jie turi žinoti, kad visada būsi šalia ir jį mylėsi, kad ir kiek jis spyriotųsi. Dėl ko kartais jie ir daro nesąmones, kad įsitikintų, ar tikrai esi ir būsi šalia. Ir kai visiškai tave užknisiu, ar pavarysi, ar priglausi.

Edita: Turi juos įtikinti, kad myli ir mylėsi visada. Švelnų ir piktą, pasišiaušusį, visokį. Čia yra esmė.

Kiekvienam vaikui reikia individualaus dėmesio, kai jų tiek daug – sudėtinga. Mes su Aidu mokomės klausyti, nepatarinėti be reikalo, nes kartais mūsų patarimo nė nereikia, vaikai nori būti išklausyti, nors kalba, rodos, tikras nesąmones. Aiškiai matai – išklausei, jam jau geriau. Mokomės nenorėti jiems viską sutaisyti (šypsosi).

Aidas: Leidžiame mokytis iš klaidų, kurias patys padarė. Juk taip ir įgyji gyvenimo patirties, tik retai naudoji kitų patirtis.

Kaip jums pavyksta išlaikyti savo autoritetą? Juk dar patys esate tokie jauni!

Edita: Man atrodo, jie turi jausti, kad yra svarbūs, girdimi, kad gerbiame juos ir jų nuomonę. Sigita buvo gerokai už juos vyresnė, ji turėjo stiprų autoritetą, savo žodį, taisykles, buvo gana griežta. Normalu, kad gerbi vyresnį žmogų. Mes atėjome jauni, man buvo vos 22 metai, tokie, tarsi draugai, kurių galima negirdėti, jei nori, neklausyti. Per tuos metus daug kas pasikeitė, jie išgirsta, ką sakome, jiems svarbi mūsų nuomonė.

Aidas: Svarbu nubrėžti ribas ir jų tvirtai laikytis.

Edita: Bet ryšys turi būti. Kol ryšio neturėjome, ribos jiems nerūpėjo, nebuvo gėda mus pasiųsti, įžeisti. Šiandien jie jaučia atsakomybę – jei manęs niekas neskaudina, neįžeidinėja, nežemina, tai ir aš negaliu taip elgtis. Manau, kad ryšys globoje yra labai svarbus.

Ar jaučiate, kad vaikai jums yra dėkingi? 

Edita: Kartais nepasakyti žodžiai yra geras ženklas, nes visokių tų žodžių yra buvę. Kartais pasakai pastabą, lauki, kol tave puls, trenks durimis, o, žiūrėk, tylu, nieko. Vadinasi, viskas geryn, sprogimų nebėra, ramybė.

Aidas: Gera girdėti, kai vaikai tarpusavyje pykstasi, o paskui pradeda auklėti vienas kitą mūsų žodžiais. Tada supranti, kad pamokymai veltui nepraėjo, buvo išgirsti.

Edita: Toks savanaudiškas džiaugsmas, vadinasi, jiems svarbu, ką mes darome, jie ima pavyzdį. Nuo pradžių to nepastebėsi, bet vėliau tampa visiškai aišku, kad viską girdėjo, ką sakei, kad įsidėmėjo ir elgiasi taip.

Ką pasakytumėte tiems žmonėms, kurie norėtų globoti vaikus, bet nesiryžta to daryti?

Aidas: Pradžioje paraginčiau registruotis į mokymus. Juos baigęs, net jei apsispręsi, kad tai – ne tau, būsi pagilinęs žinias, susidaręs vaizdą.

Edita: Mokymai yra pirmasis žingsnis, juose supažindina su tuo, su kuo ir mes susidūrėme pradžioje – medaus mėnesiu, kai pirmosiomis dienomis viskas tobula, gražu, o vėliau ima byrėti. Mokymai yra nemokami, juos praėjęs neprivalai sprendimų priiminėti. O paskui, jei jau nusprendi, kad tikrai nori,  tai tik - pirmyn.

Aidas: Reikia išdrįsti bent žengti tą pirmąjį žingsnį.

Edita: Dar svarbu nusiteikti, kad reikės dirbti ne su vaiku, o su savimi, nusiteikti, kad keisi savo įsitikinimus, požiūrius, nuostatas. Ir nieko tokio, jei kartais nepavyks. Visi esame žmonės, turintys silpnybių ir trūkumų – ir mes, globėjai, ir vaikai. 

Globojamų vaikų kasdienybę įamžinusio Artūro Morozovo fotografijų paroda-manifestas „Tada, kai pamačiau Tave“ – nuo vasario 6 iki kovo 6 d. „Istorijų namuose“ Vilniuje, T. Kosciuškos g. 3. Nuo kovo 7 d. fotografijų paroda bus eksponuojama Kauno Ąžuolyno viešojoje bibliotekoje.