Devyniasdešimtųjų vaikai: mes kvėpuojame laisve ir esam laimingi

Laisvės vaikai, Lietuvos sūnūs ir dukros. Nuo gimimo taip vadinami tie, kurie gimę 1990-aisiais, ir auga laisvės dvasioje – atviri iššūkiams ir naujoms galimybėms.

Nuolat girdėjo – yra Lietuvos vaikas

Vienas iš 1990-aisiais gimusių kretingiškių – prieš vienuolika metų Vydmantų gimnaziją baigęs Laimonas Strazdas dabar dirba finansų kontrolieriumi Vilniuje, gyvena Trakuose.

Į gimtuosius Vydmantus gan dažnai grįžta aplankyti mamos – ypač norėdamas pradžiuginti ją anūkais.

Išgirdęs kreipinį „Nepriklausomybės vaikas“ Laimonas nustemba: „Pirmą kartą į mane kažkas taip kreipiasi. Niekas niekada neparyškindavo, kad aš ir mano bendraamžiai esame gimę būtent 1990-aisiais“.

Tačiau tokios kalbos, koks esąs laimingas, jį lydi nuolatos.

Iš vyresnio amžiaus žmogaus lūpų Laimonas yra girdėjęs ir tokių pasakymų: „Aš dar buvau ruso vaikas, o tu – jau Lietuvos sūnus“.

Vydmantiškį nuo vaikystės lydėjo ir mamos pasakojimai apie perversmo metus, žingsnius link Nepriklausomybės atkūrimo bei pirmuosius atgimusios Lietuvos gyvavimo metus.

Demografinis šuolis

Savo gyvenimu patenkintas ir kiekvieną naują galimybę gaudantis vyras svarsto, kad pirmasis Laisvos Lietuvos dešimtmetis, ištrūkus iš sovietų okupacijos, dar neturėjęs ryškių pokyčių. Jo manymu, didysis ekonominis šuolis įvykęs nuo 2000-ųjų.

Į klausimą, ar pats jaučiąs, jog priklauso išskirtinei lietuvių kartai, L. Strazdas kalba: „Į tai atsakyti galbūt būtų lengviau žvelgiant iš šalies. O aš pats labiausiai pastebėjau tai, kad esu iš tos kartos, kuri gimė per demografinį šuolį. Mano mokykla po daugelio metų vėl turėjo dvi klases, ir aš mokiausi vienoje iš šių klasių. Universitete mūsų kursas taip pat buvo gausiausias“.

„Esu laisvas, nes pats galiu nuspręsti, kiek noriu ir kiek galiu uždirbti“, – sako vienas geriausių LRT stilistų Evaldas. J. Stacevičiaus nuotr.

Ekonomistas svarsto, kad didesnį gimstamumą nulėmė žmonių optimizmas, tikėjimas, palyginti su tvyrojusiu nerimu dėl ateities 1988 m. ar 1989 m.

Pasak vydmantiškio, jo kartos žmones nuo anksčiau gimusiųjų skiria ir atkaklumas siekiant užsibrėžtų tikslų.

„Aš pats nuolat dirbau tokius darbus, kurie reikalavo ir pasiaukojimo – neskaičiavau nei viršvalandžių, nei savaitgalių, nes žinojau, ko siekiu.

Ankstesnės kartos žmonės buvo įpratinti, kad viskuo pasirūpins valstybė, o mano karta suprato, kad kiek stengsiesi, tiek ir turėsi. Toks mąstymo būdas labiau atitinka amerikietiškos svajonės sampratą. Mes suvokiame, kad niekas mums nieko nenumes, visko turime siekti patys“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Ar Laimonas jaučiasi laisvas?

„Aš kvėpuoju laisve. Ypač ryškiai jaučiu finansinę laisvę. Jei esi protingas, patyręs, turi idėjų, laisvoje Lietuvoje gali daug pasiekti. O per finansinę laisvę galima mėgautis ir įvairiomis galimybėmis: kelionėmis, šeimos aprūpinimu, būreliais. Anksčiau kiekvienas buvo apribotas.

Žinojo, kiek daugiausiai gali pasiekti. Kiti nuspręsdavo už tave, kiek tu gali turėti. Dabar viskas priklauso nuo tavo paties norų ir gabumų – visi įrankiai mūsų pačių rankose“, – kalba vydmantiškis.

Didžiausia laisve L. Strazdas ir įvardija jokių ribų nebuvimą: „Kiekvienas kaip norime, taip ir gyvename. Dabar ir verslą kurti yra žymiai lengviau, viskas vyksta daug greičiau. Esu laimingas, kad niekas manęs neriboja“.

Vadinami laimingaisiais

2009 m. Kretingos pranciškonų gimnaziją baigę dvyniai Evaldas Valantiejus ir Ingrida Valantiejutė šiuo metu mokosi, dirba ir gyvena Vilniuje. Abu reguliariai, kas trys savaitės, grįžta į gimtąjį miestą.

Ignrida – restauratorė, savo rankomis naujam gyvenimui prikėlusi ir Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios Švento Antano altorių.

Evaldas – vienas geriausių LRT stilistų, besirūpinantis žinomiausių laidų vedėjų apranga, kuriantis šukuosenas nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos atlikėjams.

Abu pasakoja, kad užaugo vadinami Laisvės vaikais. „Turbūt, kaip ir visi, gimę 1990-iaisiais“, – šypsosi brolis ir sesuo.

„Dažnai girdime, kokie esame laimingi. Juk mūsų tėvai negalėjo keliauti, o mus, gimusius jau laisvoje Lietuvoje, gal net ir lepino. Buvome gal 12-os, kai pirmą kartą išvykome į kitą šalį – slidinėti į Slovakiją. Po kitas šalis keliavome ir su mokykla“, – prisimena Evaldas.

Nuo gimimo – kovotojai

Kretingiškis sako, kad iš tiesų jaučiasi laimingas.

„Aš myliu Lietuvą, nenoriu niekur išvykti“, – atvirauja pašnekovas.

„Kartu su Lietuva gimę, mes kartu tuo pat metu ir mokomės. Kaip ir Lietuva, kuri palengva vis labiau laisvėja“, – apie savo kartos ypatumus samprotauja Ingrida.

Ji sako, kad su bendraamžiais nuo pat gimimo atsinešė kovos dvasią, ryžtą atkakliai eiti į priekį.

„Mes bandome išsiveržti į pasaulį, o jaunesni, gimę po mūsų, jau viską turi, nes mes jiems jau pralaužėme kelią. O mes turėjome viską išsikovoti, net ir galimybę studijuoti svetur. Lygiai taip pat mes vis dar turime kovoti su stereotipais, kad, pavyzdžiui, baigęs mokyklą būtinai turi iš karto stoti į universitetą“, – sako mergina.

Ir abu su broliu šypsosi – būdami trisdešimties vis dar studijuoja. Dvyniai mokosis foografijos subtilybių Vilniaus paslaugų ir verslo mokykloje.

Nors baigusi Kretingos pranciškonų gimnaziją I. Valantiejutė įstojo į Vilniaus universitetą ir baigė restauravimo chemiją, diplomas jai anaiptol nenulėmė viso gyvenimo krypties.

Mergina buvo išvykusi ir į Australiją, kur praleido dvejus metus – studijavo auksavimo meną. Po poros metų gįžo į Europą, bet irgi kelerius metus gyveno dviejose šalyse – pusiau Austrijoje, pusiau Lietuvoje.

Ieško, kas geriau

Brolis ir sesuo sako, kad, skirtingai nuo savo tėvų, jie nuolat ieško, kas jiems geriau.

„Aš, pavyzdžiui, nebijau prarasti darbo, nes žinau, kad susirasiu kitą. Mes lengviau į viską žiūrime, be reikalo nestresuojame“, – sako Evaldas ir pasakoja, kaip ieškojo savęs.

Kadangi dvynių tėvai – verslininkai, Evaldas irgi planavo sekti tuo pačiu keliu, įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą studijuoti įstaigų vadybos. Tačiau nepabūgo po pusmečio mokslų mesti.

Mat lapkritį savanoriaudamas „Mados infekcijoje“ taip užsikrėtė mada, kad niekada rankose nelaikęs pieštuko nusprendė studijuoti aprangos dizainą. Tiesa, prieš tai pusantrų metų lankė privačias piešimo pamokas, o tada, jau pasiruošęs, įstojo į Vilniaus kolegiją.

„Mūsų tėvų kartos žmonės įsidarbinę laikosi tos pačios darbovietės visą gyvenimą. O man yra laisvė, kad galiu daryti, ką noriu, ir galiu užsidirbti darydama tai, kas man patinka“, – kartų skirtumus įvardija Ingrida.

Pakanka kantrybės ir nebeturi baimės

Anot jos, jeigu vyresni varžomi didesnių baimių, jaunesni už dabartinius trisdešimtmečius pritrūksta kantrybės.

„Ir savo darbe pastebiu, kad jaunimas nori tučtuojau pasiekti labai daug ir labai greitai. O mes žinome, kad tos gerovės reikia truputį ir nusipelnyti, turime daugiau sąmoningumo. Mūsų karta laikosi nuostatos, kad gyvenime reikia ir stalus nuvalyti, ir padavėju padirbti, kol pasieksi to, ko nori“, – mintimis dalijasi kretingiškė.

Kas labiausiai stebina tėvų pasakojimuose apie Lietuvą iki atkurtos nepriklausomybės?

„Man nesuvokiama, kaip galima gyveni vienoje šalyje. Dabar nusiperki bilietus ir po 4 valandų jau esi kitur. Taip pat visada labai stebėjausi, kai tėvai pasakodavo, kad mandarinų būdavo tik per Kalėdas“, – sako Evaldas.

Ingridai sunkiausia suvokti buvusią talonų sistemą, eiles prie duonos, prekių deficitą. „Tėvai pasakoja, kad būdavo taip, jog turi pinigų, bet nėra ką pirkti. Man tai labai sunku suprasti“, – šypsosi mergina.

Kalbėdamas apie gyvenimą laisvoje Lietuvoje – kitokios jos ir nematęs – Evaldas sako: „Esu laimingas. Susikūriau savo darbo grafiką, pats sau diktuoju dieną. Ir pats nusprendžiu, kiek galiu ir kiek noriu uždirbti. Tai yra mano asmeninė laisvė“.

http://www.svyturiolaikrastis.lt/