Dėl V. Kudirkos klėtelės iš naujo užduoti seni klausimai

Marijampolė

Šviesių žmonių yra pasakyta, kad Vinco Kudirkos klėtelė-muziejus turėtų pasidaryti lietuvių tautos lankymo ir dvasios Meka. Kęstučio INKRATOS nuotr.

Dangyra ApanavičienėŠaltinis: Etaplius.lt

17908

Žinia, kad norima parduoti Vinco Kudirkos klėtelę, sukėlė nemažą sujudimą. Šia tema diskutavo eiliniai žmonės, politikai. Vilkaviškio rajono ir šalies valdžia apsikeitė pasiūlymais, įpareigojimais. Spalio 17-ąją iš Kultūros ministerijos atėjęs raštas paskatino Vilkaviškio rajono savivaldybės administraciją archyvuose ieškoti dokumentų apie buvusios Kudirkynės statinius. Mat prašoma paaiškinimo apie statybas ir pastatų mainus, dėl kurių buvo nuspręsta 1992 m.

Pasiūlyta keliems

Marijampolietė Alvyra Taujinskienė vasarą apsisprendė iš tėvų paveldėtą turtą – 70 arų žemės sklypą su tautos žadintojo, Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos klėtele Paežerių kaime (Vilkaviškio r.) – perleisti kitam šeimininkui. „Nors nusprendžiau pastato ir sklypo atsisakyti, bet noriu, kad šitas istorinis objektas nenunyktų“, – kalbėjo moteris. Dėl to įsigyti klėtelę ji pirmiausia pasiūlė Vilkaviškio rajono savivaldybei.

Rajono vadovai savo ruožtu kreipėsi į Vyriausybę, į Seimo kultūros komitetą, į Kultūros ir Finansų ministerijas, į Kultūros paveldo departamentą. Vilkaviškio valdžia atliko tarpininkės darbą. Informuodami minėtų institucijų vadovus apie A. Taujinskienės pateiktą pasiūlymą dėl klėtelės, vilkaviškiečiai sykiu išsakė mintį, kad būtų geriausia, jog pastatą, vienintelį išlikusį iš Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos tėviškės, įsigytų valstybė. Argumentuota tuo, kad Vilkaviškio rajono savivaldybei šis pirkinys, jo deramas pritaikymas visuomenės reikmėms, o vėliau – pastato, darbuotojų etatų išlaikymas, profesionalios veiklos vykdymas būtų ne pagal kišenę.

Tai buvo pasakyta premjerui, kultūros ministrei, kai rugpjūčio pradžioje jie lankėsi rajone. Ministrė tada nesuteikė jokių vilčių, kad galbūt valstybė nupirks klėtelę ir žemės sklypą.

Kultūros paveldo departamentas teigė, jog pritartų sprendimui perimti šitą objektą į valstybės globą.

Pasak mero Algirdo Neiberkos, „Finansų ministerija paaiškino, kad Savivaldybė gali objektą įsigyti pati, o iš Kultūros ministerijos sulaukta telefono skambučio, kad valstybė norėtų perimti klėtelę“. Rajono valdžia laukė oficialaus dokumento, kuriuo būtų patvirtinti žodžiu pasakyti norai.

Siūlo užbaigti mainus

Spalio 17-ąją gautas raštas klėtelės „reikalą“ grąžino ketvirčiu amžius į praeitį. Kultūros ministerija priminė, jog klėtelė Savivaldybei ar valstybei turėjo būti perduota įgyvendinus 1992 m. gegužės 13 d. priimtus Vilkaviškio rajono tarybos prezidiumo posėdžio sprendimus. Jais buvo numatyti būsimi mainai: jei už „valdiškas“ lėšas privatiems asmenims, kuriems tada priklausė Kudirkynė, toje sodyboje bus pastatytas ūkinis pastatas, šie atsisakys nuosavybės teisių į klėtelę ir perduos ją Savivaldybei. Tokius būsimus mainus planuota iš anksto įforminti šalių sutartimi.

Kultūros ministerija, radusi dokumentus, pagal kuriuos darytina prielaida, kad klėtelė seniai turėjo būti perduota valstybei ar Savivaldybei, dabar prašo paaiškinimų. Ministerijos atsiųstame rašte konstatuojama, jog būsimų mainų sutartis sudaryta nebuvo. Taip pat klausiama, ar sodyboje buvo pastatytas ūkinis pastatas mainais už klėtelę. Jeigu taip, tada prašoma atsakyti, kodėl už Savivaldybės lėšas sodyboje pastačius ūkinį pastatą mainais neperimta klėtelė. Ministerija siūlo užbaigti 1992 m. pradėtus turtinius mainus. Priešingu atveju prašoma paaiškinti, kaip turėtų būti traktuojami 1992 m. gegužės 13 d. Vilkaviškio rajono tarybos prezidiumo posėdyje priimti sprendimai, ir pateikti pagrindžiančią medžiagą, kad sodyboje pastatytas ūkinis pastatas nebuvo mainų objektas.

Kaip žinia, dabar ir klėtelė, ir ūkinis pastatas yra privačiose rankose, tad mainyti nėra ką.

Nebuvo naujiena

Prielaida, esą klėtelė jau kone ketvirtį amžiaus turėjo būti valdiškose rankose, nėra visiškai netikėta.

Dėl neįvykusių mainų rajono valdžia į Kultūros ministeriją yra kreipusis prieš gerus šešiolika metų, 2001-ųjų pradžioje. Tuometis Savivaldybės meras Algirdas Bagušinskas prašė ministerijos tarpininkauti susigrąžinant V. Kudirkos klėtelę ir patvirtinimo, kad atliekant jos restauravimo darbus bei statant ūkinį pastatą buvo panaudotos valstybės ir Savivaldybės biudžetų lėšos. „Tada Kultūros ministerija jokių veiksmų nesiėmė“, – teigė Savivaldybės administracijos Juridinio skyriaus vedėja Vilma Kolpakovienė.

Ko gero, remiantis tuo 2001 m. išsiųstu raštu ir kitais dokumentais dabar pačiai Vilkaviškio valdžiai užduoti anksčiau išvardyti klausimai.

Apie faktus, jog mūrinis tvartas sodyboje stovi, o klėtelė taip ir liko neperduota Savivaldybei, ne kartą rašė respublikinė ir rajono spauda.

2013 m. kovo 23 d. duodamas interviu „Santakos“ laikraščiui (straipsnis „Pokyčiai V. Kudirkos klėtelėje-muziejuje“) tuometis Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriaus Antanas Žilinskas sakė: „Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvusios Kudirkynės savininkams buvo grąžintos nuosavybės teisės į pastatus ir žemę. Jau tuomet, 1990 m., iškilo grėsmė šiam unikaliam muziejui (nuo 1965 m. klėtelėje veikė Vinco Kudirkos muziejus – aut. past.) <...> Tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis palaimino klėtelės-muziejaus restauracijos procesą, o Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija sutiko pastatyti ūkinį pastatą mainais į V. Kudirkos klėtelę. Tačiau sandoris nebuvo teisiškai įformintas, todėl, atkūrus nuosavybės teises, ir pastatytas ūkinis pastatas, ir klėtelė atiteko sodybos paveldėtojoms, trims seserims.“

Būtų pažeidę įstatymus

Mainyti skirtas mūrinis ūkinis pastatas buvo įregistruotas kaip privati nuosavybė. „Tai padaryta 1999 m. remiantis dokumentais. Tada statybų inspektorius savo parašu patvirtino aktą ir pažymą, kuriuose kaip statytoja nurodyta Ona Kuncaitienė (A. Taujinskienės mama – aut. past.). Pažymos pagrindu buvo įregistruota privati nuosavybė. Kadangi 1992 m. sumanytas mainų klausimas buvo primirštas, tad kas 1999-aisiais kreipėsi, tam statybos inspektorius ir parašė pažymą. Dabar turime situaciją, kad ūkinis pastatas pastatytas, o mainų sutartis neįgyvendinta“, – sakė V. Kolpakovienė.

Priežastį, kodėl būsimų mainų sutartis liko nesudaryta, paaiškino Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas Artūras Blauzdžiūnas. 1992 m. gegužę jis dalyvavo posėdyje, kuriame rajono politikai priėmė sprendimą tartis su privačiais asmenimis dėl būsimų mainų.

„1992 m. Kultūros ir švietimo ministerijos teisininkai man pasakė, jog nėra jokių teisinių galimybių valstybės turtą keisti į privatų. Sudaryti būsimų mainų sutartį nepažeidžiant to meto įstatymų buvo neįmanoma. Tada valstybės turtą buvo galima tik privatizuoti, – sakė A. Blauzdžiūnas. – Tad Vilkaviškio rajono tarybos prezidiumo posėdžio sprendimas negalėjo būti aukščiau įstatymo.“

Kokia klėtelės kaina?

Savivaldybės archyve esama dokumentų, kiek pinigų valstybei ir Savivaldybei atsiėjo klėtelės restauravimas 1992-aisiais, ūkinio pastato statybos, kas konkrečiai už tas lėšas padaryta. Nurodytos šimtatūkstantinės sumos rubliais, bendraisiais talonais. Pasak V. Kolpakovienės, didžioji dalis lėšų atėjo iš valstybės biudžeto, Savivaldybės indėlis buvo kur kas mažesnis.

Sodybą paveldėję giminaičiai vėliau tarpusavyje bylinėjosi dėl nekilnojamojo turto. 2012 m. teismo dokumentuose yra nurodyta pastatų vertė. Ūkinis pastatas (tvartas) įvertintas 3850 Lt, o klėtis – 439 Lt. Kai klėtelė tapo A. Taujinskienės nuosavybe, moteris asmeninėmis lėšomis atnaujino stogą. Vėliau buvo tvarkoma elektros instaliacija, tačiau šitų išlaidų didžiąją dalį apmokėjo Vyriausybė.

Šiandien A. Taujinskienė klėtelę ir žemės sklypą norėtų keisti į nekilnojamąjį turtą Vilniuje.

„Sodybos dalį, 70 arų su istorine praeitimi, su nuostabiais Kudirkas menančias ąžuolais iškeisčiau į trijų kambarių senos statybos tvarkingą butą Antakalnyje. Valstybė klėtele naudojasi kone 70 metų, nuo pat mūsų šeimos tremties. 1992 m., rekonstravus klėtelę, žodžiu susitarta, jog mes neprieštarausime, kad pastate toliau vyks muziejinė veikla, ir ji vyksta 25 metus. Nors panaudos sutarties muziejus atsisakė, aš ekspozicijos neišmečiau, ji ir dabar ten yra. Tad manau, kad nesu plėšikė“, – kalbėjo A. Taujinskienė.

Tvarto statybos

Moteris teigė, jog ūkinį pastatą, kuris buvo plane dėl mainų, faktiškai pasistatė pati per įmonę, kurioje tuomet dirbo. „1992 m. departamentas skyrė 500 tūkst. vadinamųjų „vagnorkų“. Už jas pagal to meto kainas išėjo tvarto pamatai. Bet aš ėmiausi statyti ūkio būdu, daug darbų su giminaičiais atlikome patys, žmonių samdėme tik mūryti sienas, parvežti, montuoti perdengimo plokštes. Skirtus pinigus labai taupiau, su seserimis dar pridėjome asmeninių lėšų, tai pastatėme daugiau. Pati buvau ir užsakovas, ir rangovas, ir brigadininkas, ir tiekėjas technikos, kranų bei medžiagų, darbus vykdžiau be jokio atlyginimo, dar pridėdama savo lėšų. Kai iš departamento atvažiavo tikrinti ir pamatė, kad už skirtą sumą padaryta dešimteriopai daugiau, jokio tikrinimo nedarė“, – teigė A. Taujinskienė.

Reikia restauruoti

Aplinkybė, kad Vinco Kudirkos klėtelės klausimas skubiai spręstinas tapo būtent Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse, susiklosčiusią situaciją papildo tam tikrais emociniais niuansais.

Kyla minčių, jog kalbėti apie Lietuvos valstybės himno autoriaus tėviškės dalį kaip apie turto pirkimo–pardavimo ar mainų sandorių objektą yra kone šventvagiška. Tiesa, visa sodyba gerokai anksčiau jau buvo parduota. Tačiau kai iš Motiejaus Kudirkos ją pirko Kuncaitis, ši vieta dar neturėjo tokios ypatingos istorinės vertės.

Glumina suvokimas, kad maža klėtelė, kurioje kaimo mokytojas Stasys Ankevičius sovietmečiu V. Kudirkos smuiku griežė „Tautišką giesmę“, nepriklausomoje Lietuvoje asocijuojasi su biudžetams nepakeliama finansine našta.

Pasvarstoma, jog savininkė, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga padovanojusi valstybei klėtelę, neabejotinai pati įeitų į istoriją, pelnytų didelę pagarbą.

Pastato šeimininkė teigia nusivylusi „valdiškų“ institucijų požiūriu į jos anksčiau siūlytas idėjas dėl klėtelės ir sako, jog „dovanų karalius mirė“.

O kultūros paveldo specialistai akcentuoja, kad Vinco Kudirkos klėtelei, valstybės saugomam objektui, šiuo metu reikalingi restauravimo, remonto darbai.

Tiesa, vienu klausimu visų nuomonės sutampa: šis kultūrinis paveldas itin svarbus regiono savitumui išsaugoti.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt