Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
flickr.com nuotr.
Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt
Pateikiame Šiaulių miesto savivaldybės poziciją dėl Šiaulių apylinkės teismo sprendimo panaikinti mero potvarkiu skirtą nuobaudą lopšelio – darželio „Kulverstukas“ direktorei R. Jonikaitei.
Šiaulių apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje iškeltoje pagal lopšelio – darželio „Kulverstukas“ direktorės pareikštą reikalavimą panaikinti jai mero potvarkiu paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą.
Pažymime, kad drausminė nuobauda direktorei buvo skirta už tai, kad ji, būdama lopšelio-darželio vadovė, priėmė sprendimus, susijusius su sūnaus darbo santykiais ir veikla (paskyrė savo sūnų E. J. komisijos maisto produktų inventorizacijai atlikti nariu ir inovacijų diegimo komandos nariu), nenusišalino nuo interesų konfliktą keliančio klausimo rengimo, svarstymo ir priėmimo, inicijuodama, planuodama ir organizuodama viešuosius pirkimus, pažeidė teisės aktuose nustatytą viešųjų pirkimo vykdymo tvarką, neužtikrino vidaus kontrolės taisyklių laikymosi, nevykdė įstaigos nuostatuose reglamentuotų lopšelio-darželio direktoriaus funkcijų, susijusių su savivaldos institucijų sudarymu ir t.t.
Teismas, kaip jau tapo įprasta, nepasisakė dėl bylos esmės ir lopšelio-darželio „Kūlverstukas“ direktorės R. Jonikaitės padarytų pažeidimų, įskaitant ir galimą dokumentų klastojimą, ir apsiribojo išvada, kad meras negali skirti drausminės nuobaudos švietimo įstaigos vadovui, nes tai Savivaldybės tarybos kompetencija.
Šio sprendimo motyvai žodis žodin nukopijuoti nuo ankstesnių teismo sprendimų, todėl iš esmės ginčas tarp Savivaldybės ir jai pavaldžių įstaigų vadovų nėra naujas. Kaip nėra padėtas ir galutinis taškas dėl šio ginčo esmės: kas yra kompetentingas skirti drausminę nuobaudą – meras ar Savivaldybės taryba. Šiame ginče galutinį žodį dar turės tarti Aukščiausiasis Teismas.
Šiuo atveju, beje, kaip ir ankstesniais analogiškais atvejais, sprendžiant pavaldžių įstaigų vadovų drausminės atsakomybės klausimą, buvo, yra ir bus vadovaujamasi Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 16 punktu, kuris nustato, kad: „Meras priima į pareigas ir atleidžia iš jų biudžetinių įstaigų, išskyrus švietimo įstaigas ir seniūnijas – biudžetines įstaigas, vadovus; kitas funkcijas, susijusias su visų biudžetinių įstaigų vadovų darbo santykiais, Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgyvendina pats arba šio įstatymo nustatytais atvejais mero pareigas laikinai einantis savivaldybės tarybos narys“.
Didžioji dauguma Lietuvos gyventojų moka lietuvių kalbą, supranta ir skaito lietuviškai. Susipažinus su teismo priimtu ir savo argumentacija jau eiliniu tapusiu sprendimu, kyla klausimas: kas iš tikrųjų viršija savo kompetenciją – meras ar teismas, kuris, aiškindamas šią, atrodytų, paprastą ir suprantamai išdėstytą teisės normą, iš esmės pakeičia įstatymų leidėjo valią ir pats tampa aukščiau už įstatymą?
Anot sprendimą priėmusio teismo, „Įstatyme formuluotė „ kitas funkcijas, susijusias su visų biudžetinių įstaigų vadovų darbo santykiais negali būti plečiamai interpretuojama, kaip ją interpretuoja atsakovė, taip suteikiant merui platesnes, įstatyme neapibrėžtas funkcijas (atlikti parengiamuosius veiksmus: tirti pažeidimo aplinkybes, teikti reikalavimus pasiaiškinti ir pan.) “ ir „Būtent taryba, kaip savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, sprendžia klausimus dėl įstaigos vadovo atleidimo iš darbo, skatinimo ar nuobaudų taikymo, dėl ko būtent tarybai taikytini atitinkami kriterijai ir reikalavimai, įskaitant ir reikalavimai dėl drausminės nuobaudos skyrimo procedūros laikymosi.“
Įstatymų leidėjas aiškiai nustatė mero ir Savivaldybės tarybos kompetencijų ribas: Taryba priima sprendimą dėl švietimo įstaigos vadovo priėmimo ir atleidimo, o visas kitas su darbo santykiais susijusias funkcijas atlieka meras. Darbo kodeksas reglamentuoja šalių darbo santykius. Jie apima ne tik darbo santykių pradžią ir pabaigą (priėmimą ir atleidimą iš pareigų), bet ir darbuotojų darbo saugą, jų skatinimą ir nuobaudų skyrimą, komandiruočių ir atostogų klausimus ir t. t. Pagal jau minėtą Vietos savivaldos įstatymą būtent meras sprendžia visus (išskyrus priėmimą ir atleidimą iš pareigų) klausimus dėl visų (įskaitant švietimo įstaigas) biudžetinių įstaigų vadovų darbo santykių.
Sutikus su teismo argumentais, kad drausminės nuobaudos skyrimo procedūrą gali atlikti tik Savivaldybės taryba, drausminės nuobaudos skyrimas pavaldžių švietimo įstaigų vadovams taptų iš viso neįmanomas.
Pagal Vietos savivaldos įstatymą Savivaldybės tarybos posėdžiai gali būti šaukiami kartą per ketvirtį, o drausminė nuobauda pagal Darbo kodeksą turi būti paskirta per 1 mėnesį. Remiantis teismo argumentais, drausmės pažeidimą padariusiam įstaigos vadovui inicijuoti drausminės nuobaudos skyrimo procedūrą, pasiūlyti pateikti pasiaiškinimą ir pan. taip pat turi tik Savivaldybės taryba, o tą ji gali padaryti tik priimdama Tarybos sprendimą. Gavusi tokį pasiaiškinimą, Savivaldybės taryba turėtų apsispręsti, skirti nuobaudą ar ne, ir, jei skirti, tai kokią. Dėl to vėl turėtų būti rengiamas Savivaldybės tarybos sprendimas. Atsižvelgiant į Vietos savivaldos įstatyme nustatytas tarybos sprendimų rengimo, jų įtraukimo į darbotvarkę, posėdžių sušaukimo, sprendimų svarstymo ir priėmimo procedūras, toks drausminės nuobaudos skyrimas per įstatymo nustatytą 1 mėnesio terminą taptų neįmanomas.
Ir čia vėl iškyla klausimas: ar tokiu įstatymo aiškinimu teismas nedaro paslaugos savivaliaujantiems švietimo įstaigų vadovams, padarydamas juos iš esmės nebaudžiamus? Ar iš tikro tokia buvo įstatymo leidėjo valia?
Pakeistas Vietos savivaldos įstatymas įteisinęs tiesioginius mero rinkimus padidino gyventojų lūkesčius dėl galimo skaidresnio, principingesnio ir teisingesnio savivaldos darbo. Įgyvendinant gyventojų lūkesčius, savivaldybėje nebus toleruojami asmenys, kurie, eidami savivaldybės įstaigos vadovo pareigas, diskredituoja ne tik konkrečią savivaldybės įstaigą, bet ir visą savivaldą, suponuojančią pirmiausia skaidrumą, atsakomybę ir tarnystę miesto bendruomenei.
Šis, kaip ir ankstesni analogiški sprendimai bus skundžiami aukštesnės instancijos teismams.