Dėl globalinio atšilimo Žemės ežerai sparčiai praranda deguonį

Mokslininkai perspėja, kad dėl globalaus šiltėjimo gėlo vandens ežerai dar greičiau nei pasaulio vandenynai praranda deguonį.

Tyrėjai iš Rensselaer politechnikos instituto Niujorke tyrė deguonies lygius gėlo vandens ežeruose, esančiuose vidutinio klimato zonoje, apimančioje teritoriją nuo 23 iki 66 laipsnių šiaurės ir pietų platumos, įskaitant Blelham Tarn ežerą Jungtinėje Karalystėje.

Šioje zonoje esančių ežerų deguonies lygiai nuo 1980 m. sumažėjo 5,5 proc., o giluminiuose vandenyse – 18,6 proc.

Gėlo vandens ežerai yra nejudantys, nedruskingi vandens telkiniai, apsupti žemės, kurie yra gyvybiškai svarbus vandens šaltinis žmonėms ir mikroorganizmams.

Dėl to deguonies sumažėjimas gėlame vandenyje kelia pavojų biologinei įvairovei ir geriamojo vandens kokybei.

Nors ežerai sudaro vos apie tris procentus Žemės sausumos paviršiaus ploto, tačiau juose taip pat egzistuoja neproporcingai didelė biologinės įvairovės koncentracija.

„Deguonies kiekio mažėjimo gėlo vandens telkiniuose padariniai yra milžiniški,“ – sakė tyrimo autorius Kevin Rose. „Visos kompleksinės gyvybės formos yra priklausomos nuo deguonies – jis palaiko vandens mitybos tinklus. Pradedant prarasti deguonį, galime susidurti su rūšių praradimu. Ežerai deguonį praranda nuo 2,75 iki 9,3 kartų greičiau nei vandenynai, o šis mažėjimas turės įtakos visai ekosistemai.“

Kuomet deguonies lygiai sumažėja, bakterijos, kurios klesti bedeguonėje aplinkoje, kaip ir gaminančios galingas šiltnamio efektą skatinančias metano dujas, ima sparčiai daugintis.

Tai potencialiai reiškia, kad dėl deguonies praradimo ežerai į atmosferą išskiria didesnius metano kiekius, kas tampa pražūtingu dvigubu smūgiu.

Savo tyrime mokslininkai analizavo daugiau nei 45000 ištirpusio deguonies ir temperatūros profilių, iš beveik 400 ežerų visame pasaulyje, surinktų nuo 1941 metų.

Dauguma, bet ne visi ilgalaikiai įrašai buvo surinkti vidutinio klimato zonoje, kuri yra tarp tropinių ir poliarinių zonų.

Paviršiaus vandens temperatūroms kylant 0,38°C per dešimtmetį, paviršiaus vandens ištirpusio deguonies koncentracijos per dešimtmetį sumažėjo 0,11 miligramo litre.

„Deguonies prisotinimas arba deguonies kiekis, esantis vandenyje, mažėja, kylant temperatūroms,“ – sakė profesorius Rose. „Tai yra žinomas fizinis ryšys ir jis paaiškina didžiąją dalį paviršiaus deguonies tendencijų, kurias mes stebime.“

Vis dėlto, dalis ežerų tuo pat metu susidūrė su išaugusiomis ištirpusio deguonies koncentracijomis ir šylančiomis temperatūromis.

Šie ežerai buvo linkę būti labiau užteršti maistinėmis medžiagomis gausiomis nuotekomis, atitekančiomis iš žemės ūkio ir išvystytų vandens telkinių, juose fiksuota didelė chlorofilo koncentracija.

Šie ežerai taip pat dažniau peržengdavo ribą, kuomet melsvabakterės, mikroskopinių organizmų tipas, pradėdavo čia dominuoti.

Melsvabakterės, kurios didina deguonies kiekius vandenyje, suklestėjusios, žalinga dumblių žydėjimo forma, gali išskirti toksinus.

Blelham Tarn šiaurinėje Anglijoje buvo vienas iš ežerų, kuriame fiksuotos šylančios oro temperatūros ir kylančios paviršinio vandens ištirpusio deguonies koncentracijos.

Tyrėjai naudojo 30 metų duomenis, ežere surinktus 1972–2016 m.  Tai buvo vienintelis į tyrimą įtrauktas Jungtinės Karalystės ežeras.

„Ežerai yra aplinkos pokyčių ir potencialių grėsmių aplinkai rodikliai, nes jie reaguoja į aplinkinio kraštovaizdžio ir atmosferos signalus,“ – teigė Stephen F. Jane. „Mes nustatėme, kad šios neproporcingai biologiškai įvairesnės sistemos greitai keičiasi, taip rodydamos, kiek vykstantys atmosferos pokyčiai iki šiol jau paveikė ekosistemas.“

Tyrimas buvo paskelbtas „Nature“ žurnale

Gismeteo.lt