Darbas iš meilės be atostogų ir laisvadienių

Vilnius

Širvintų ŠirvisŠaltinis: Etaplius.lt

97975

Kai išgirstame apie darbą su meile be atostogų ir laisvadienių, dažniausiai pagalvojame apie tėvus ar vaikų globėjus. Yra dar viena sritis, kurioje darbas reikalauja didžiulio atsidavimo, meilės ir viso šį darbą dirbančio žmogaus laiko. „Tai greičiau jau ne darbas, tai yra gyvenimo būdas“, – darbą ūkyje su gausiu būriu melžiamų ožkų apibūdina Dalia Andžela Ėmužytė. „Gurmanų fiestoje“ dalyvavę žmonės pasakojo, kad Dalia įkūrė savo ūkį savo protėvių žemėse ir tęsia savo giminės ūkininkavimo tradiciją. Ar tai tiesa, paklausėme pačios Lietuvos ožkų karaliene tituluojamos Dalios.

– Ar čia, šalia autostrados, jūsų įkurti „Auksinių ragelių“ svečių namai ir aplink juos esanti žemė kažkada priklausė jūsų proseneliams?

– Tiesa, kad mano močiutė buvo ūkininkė ir puiki sūrių gamintoja, bet mitas tai, kad šios žemės kažkada priklausė mano protėviams. Išties ši žemė, kurioje dabar ūkininkauju, priklausė Jankauskų giminei. Jie buvo bendrapavardžiai su mūsų gimine. Mes atsikėlėliai iš Šiaulių apskrities. Ir pagal užsispyrimą galima atpažinti žemaitišką būdą.

– Kodėl iš miesto į kaimą?

– Gimiau ir užaugau Vilniaus senamiestyje, buvusioje Kapsuko, dabar Jogailos, gatvėje tarp namų bei betono. Gyvūnus labai myliu nuo mažens. Buvau jų globėja. Visus nuskriaustus ir likusius be tėvų ar šeimininkų gyvūnus priglausdavau savo namuose. Jei rasdavo našlaičius kačiukus ar šuniukus pamestus gatvėje, kaimynai belsdavo į mano duris.

– Kodėl pasirinkote Širvintų apylinkes?

– Širvintas pasirinkau labai įdomiu būdu. Kai galėjau persikelti senelių žemes ten, kur man patogiau, aš jau gvildenau mintį persikelti į kaimą ir ūkininkauti. Tuomet aš dar neturėjau automobilio, todėl nuvykau į autobusų stotį ir nusprendžiau sau taip, kursiuosi arčiausiame nuo Vilniaus rajone, iš kurio atvyks pirmasis autobusas. Taip likimo buvo lemta, kad pirmasis atvažiavo autobusas iš Širvintų. Tai aš sėdau ir atvykau tiesiai į Širvintų žemės ūkio skyrių. Susipažinau su Joana Zinkevičiene. Aš tuo metu dirbau botanikos sode, o ji buvo aistringa augalų mylėtoja, todėl užsimezgė tarp mūsų draugystė ir tai sutvirtino mano pasirinkimą kurtis Širvintų rajone.

Vienintelė mano sąlyga renkantis žemės sklypą buvo ta, kad žemės sklypas būtų vientisas ir šalia autostrados. Šiandien dirbu apie 80 hektarų žemės.

– Kaip pasirinkote auginti ožkas?

– Kad su jomis mažai darbo – netiesa. Aš baigusi Biologijos žemės ūkio pagrindus, turėjau mokslinių žinių bagažą apie žemės ūkyje auginamus gyvulius. Kai čia atvykau, buvo plynas laukas ir nederlinga žemė, tinkanti auginti tik avis arba ožkas. Tuo metu ožkos buvo labai nepopuliarios, bet tai buvo vienas iš pliusų. Būdamas pirmas, kuris pakėlė tą žemės ūkio šaką, gali pirmas gauti naudos iš šios veiklos. Ožka duoda ožiuką, kiekvieną dieną gauni pieno. Iš jo gali pagaminti sūrius ir kitus produktus. Tai labai paprasta – melži ir turi. Parašiau pati verslo planą ir nusprendžiau jį įgyvendinti.

Mano ūkininkavimo pradžia – devynios jau ne jaunos ožkos ir ožys. Pirmoji banda gyveno garaže. Tuomet čia dar nebuvo elektros, tad pasiskolinau iš kaimyno žibalinę lempą ir eidavau melžt. O melžt nemokėjau. Mano didžiausia pagalbininkė ir mokytoja ūkyje – mano mama. Ji pamokė ne tik kaip reikia melžt, bet kaip sūrius gamint. Taip ir įsivažiavau.

– Ar viskas vyko pagal pasirašytą verslo planą?

– Tada aš, kaip ir visi, skaičiavau geometrine progresija. Viena ožka atsives kas metus po ožiukų porelę. Teoriškai mano paskaičiavimais labai greitai banda ir pelnai bus didžiausi. Iš tikro gyvenime viskas kitaip. Šiuo metu turiu kiek mažesnę nei 600 ožkų bandą ir nedidinu, nes mano ūkis ekologiškas. O jei ir galėčiau didinti, susidurčiau su patikimų, darbščių ir atsakingų darbuotojų stoka. Ir čia ne mano vienos problemos, visos Lietuvos ūkininkai su šia problema susiduria.

Jau trisdešimt metų, kai ūkininkauju ir dar neįgyvendinau visų savo sumanymų. Reikėjo mokytis daug ko, kad ir parduoti savo pagamintą produkciją ir tai man buvo nelengva.

– Dabar galite save vadinti ne tik ūkininke, bet ir verslininke?

– Verslas Lietuvoje labai tiksliai pavadintas. Verslas – tai vertimasis per galvą. Jei verslininkui uždaro vienas duris, jis turi verstis per galvą ir rasti kitas, per kurias įeiti. Turi taip padaryt, kad bent kiek liktų ir sau. Beveik visi smulkūs verslininkai be galo daug dirba be atostogų ir laisvadienių. Svarbu paminėti, kad verslininko darbo diena neapsiriboja ties aštuoniomis valandomis. Dirbti kartais reikia kol paeini. Aš savo bandą melžiu apie 3 valandas, o kai melžiu du kartus per dieną – tai užtrunka jau ir šešias valandas per dieną.

– Pasakojate apie savo ūkį su meile. Ar ji svarbi jūsų veikloje?

– Be meilės tokio darbo dirbt negalėtų niekas. Visos dienos prasideda ir baigiasi beveik vienodai. Juk nepaprašysi ožkos paskaityti laikraštį, kol aš pailsėsiu, nes sekmadienis. Tik meilė padeda ištverti kasdienę rutiną, nuovargį, išgyventi perdegimą. Ožka labai jautri nuotaikos pokyčiams. Reikia žinoti, kaip prie jų prieiti, susikalbėti. Jei ateinu prie jų supykusi, ožka manęs privengia. Todėl turėjau išmokti nusiraminti.

– Ar pavyksta skirti sau atostogų?

– Aš be atostogų ko gero jau trisdešimt metų. Teko dirbti Vokietijoje, kad sukaupčiau kapitalą ūkio pradžiai. O Lietuvoje visuomet dirbau keliuose darbuose. Nes pradžiai reikėjo pinigų, o sutaupyti niekada nebūčiau galėjusi. Todėl ėmiau paskolas, rašiau projektus, rizikavau. Visada reikėjo daug dirbti be atostogų ir, grąžinus vienas skolas, imti kitas ir tokiu būdu plėsti ūkį. Bet kokiame versle reikia drąsos. Todėl vieni yra verslininkai, o kiti, atsargesni, bijantys rizikuoti – nėra. Kas rizikuoja – geria šampaną.

– Ar tiek daug dirbant perdegimas negresia?

– Perdegimas visada gresia. Aš imuosi kažko, kas mane džiugina. Labai myliu gėles. Jų pas mane labai daug. Įvairovei auginu ne vien ožkas. Mano ūkyje yra dekoratyvinių paukščių, fazanų, povų, vištų, ančių. Va prie gėlių laksto triušiai. Šalia ožkų ganosi avys. Pasidovanojau sau Trakėnų veislės žirgą. Vieną žiemą atklydo du žirgai. Ieškojome šeimininkų per policiją ir veterinariją, bet kadangi jie buvo neženklinti, šeimininkų nepavyko rasti. Taip jie pas mane užsiliko ir kumelė dar atsivedė mano Trakėnų eržilo kumeliuką. Vėliau nuvykau pas pažįstamą ūkininką įsigyti ponį, pamačiau tokius gražučius, mažučius arkliukus ir vietoje vieno planuoto nusipirkau visus keturis. Vienas iš jų padeda man parginti ožkas iš laukų. Turiu dabar net du viename: ir arkliuką, ir aviganį. Turime net nuosavus gandrus. Taip mano ūkis vis didėja: tiek galvomis, tiek įvairove.

– Tokia veikli moteris visada turi minčių ateičiai. Kokie jūsų tolimesni planai?

– Planų kaip visada daug. Arklių ir ponių bandą galima būtų išnaudoti edukacijoms, jojimo pamokoms. Atvykę į ūkį turistai galėtų susipažinti su apylinkėmis važiuodami karieta. Norėčiau įsigyti vietnamietiškų kiaulių, bet kol kas netinkamas laikas dėl vis plintančio kiaulių maro.

Norisi padidinti produkcijos pardavimą. Šiuo metu parduotuvė svečių namuose dirba tik po edukacijų ar šeštadienio pavakarę. Svajonė – išvengti prekybos turgelyje ir realizuoti viską vietoje. Idealiausia, kai atvažiuoja, pasiima, parduoda.

Svečių namai yra ir maitinimo įstaiga, todėl tikiuosi įkurti tokią kavinę, kurioje žmonės turėtų galimybę paskanauti išskirtine virtuve iš įvairių ekologinių ūkių. Šiam tikslui pasiekti dar šiek tiek trūksta laiko, bet tikiu, kad aš tai įgyvendinsiu.

Dėkojame Daliai už pokalbį ir linkime visų planų išsipildymo. Tikimės būti pirmi klientai naujoje Gurmanų kavinėje.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt