Parlamento rinkimai Prancūzijoje pasėjo politinio netikrumo sėklą

Prancūzijoje po pirmalaikių parlamento rinkimų, nė vienai politinei jėgai nesuteikusių absoliučios daugumos žemuosiuose rūmuose, prasideda politinės sumaišties laikotarpis, rašoma tarptautinės rizikų valdymo bendrovės „Coface“ apžvalgoje.

Kraštutiniams dešiniesiems smarkiai iškilus Prancūzijos rinkimuose į Europos Parlamentą, birželio 9 dieną prezidentas Emmanuelis Macronas paskelbė pirmalaikius šalies parlamento rinkimus. Po liepos 7 dieną įvykusio antrojo turo nė vienai partijai nepavyko užsitikrinti absoliučios daugumos – 289 mandatų – Nacionalinėje asamblėjoje, turinčioje 577 vietų.

Prancūzijos parlamento žemieji rūmai šiuo metu yra pasidaliję tarp trijų pagrindinių blokų, o tai signalizuoja, kad šalies valdyme prasideda netikrumo ir nestabilumo laikotarpis, rašo „Coface“.

Teisiškai prezidentas gali laisvai pasirinkti ministrą pirmininką, tačiau politinės aplinkybės verčia jį pasirinkti asmenį, kuris būtų priimtinas daugumai parlamentarų, nes jei absoliuti dauguma paremtų iniciatyvą dėl nepasitikėjimo, vyriausybė žlugtų.

Paskirtai vyriausybei priklausys didelės galios vidaus politikoje. E. Macronas ir būsimasis ministras pirmininkas derėsis tik dėl diplomatinių, gynybos ir europinių klausimų.

Liepos 7-ąją antrajame rinkimų ture išrinktą Nacionalinę asamblėją sudaro keturios didesnės grupės: kairiųjų Naujasis liaudies frontas su 178 mandatais, E. Macroną remianti centristų koalicija „Ensemble“, gavusi 159 vietas, kraštutinių dešiniųjų „Nacionalinis sambūris“ (RN) bei sąjungininkai, iškovoję 143 vietas, ir klasikinės dešinės „Respublikonai“ su 39 mandatais.

Nė viena politinė frakcija negali turėti absoliučios daugumos. Ir nors kairieji pirmauja pagal mandatų skaičių, koalicija tarp E. Macroną remiančių partijų, kurios nusprendė nekelti kandidatų prieš dešiniuosius dešimtyse rinkimų apygardų, ir dešiniųjų leistų joms susilyginti.

Kraštutinių dešiniųjų nusivylimas

Naujojo liaudies fronto koalicijoje politinės jėgos, palyginti su 2022 metų rinkimų rezultatais, persiskirstė. Labiausiai į kairįjį politinio spektro pakraštį nutolusi „La France Insoumise“ („Nepalaužtoji Prancūzija“) frakcija turi 74 išrinktus narius, centro kairiųjų Socialistų partija – 59, žalieji – 28, o komunistai – devynis.

Pirmadienio rytą koalicija paskelbė, kad šią savaitę prezidentui pasiūlys vieną kandidatą į ministrus pirmininkus.

Nors užėmė trečiąją vietą, kraštutiniai dešinieji pasiekė didelių laimėjimų. Jie ženkliai padidino savo mandatų skaičių – nuo 89 vietų 2022 metais iki 143. Pagal balsų skaičių RN ir jos sąjungininkai netgi yra pirmaujanti politinė jėga šalyje, antrajame ture gavę daugiau kaip 10 mln. balsų.

Tačiau rinkimus jie vertina kaip nusivylimą, atsižvelgiant į pirmojo turo rezultatus – 34 proc. balsų, 39 išrinkti kandidatai po pirmojo turo ir 451 kandidatas, patekęs į antrąjį turą iš 501 likusios rinkimų apygardos – ir apklausų prognozes, kurios rodė, kad RN galėjo gauti absoliučią daugumą.

Tačiau, kaip teigiama apžvalgoje, tokį RN siekį sužlugdė Naujojo liaudies fronto aljanso ir už E. Macroną pasisakančių partijų koalicijos kandidatų pasitraukimas iš antrojo turo ir rinkėjų, kurie baiminosi kraštutinių dešiniųjų pergalės, mobilizacija.

Išsamūs rezultatai rodo, kad parama RN yra sutelkta tam tikruose Prancūzijos regionuose, ypač kaimo vietovėse, šalies pietuose ir šiaurėje.

Būsimos vyriausybės politinis atspalvis

Apžvalgoje pažymima, kad kol kas sunku nustatyti būsimos Prancūzijos vyriausybės politinį atspalvį. Teigiama, kad labiausiai tikėtina, jog prezidentas paskirs kairiųjų koalicijos pasiūlytą kandidatą, be to, kad šis greičiausiai priklausys nuosaikiajai kairiųjų atmainai.

Pasak „Coface“, vyriausybė, kurią remtų tik trečdalis parlamentarų, neišvengiamai susidurtų su balsavimo dėl nepasitikėjimo rizika, todėl artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais galimas politinio nestabilumo laikotarpis. Sudarius plačią koaliciją, į kurią įeitų nuosaikieji kairieji ir dalis E. Macroną palaikančių parlamento narių, ši rizika sumažėtų.

Tačiau, nurodoma apžvalgoje, pirminės politinių lyderių reakcijos rodo, kad ši galimybė mažai tikėtina – tokios koalicijos sudarymą apsunkina ideologiniai skirtumai ir rinkimų sistema.

Vis dėlto, priduriama, politinės krizės laikotarpis gali paskatinti lyderius apsvarstyti tokią galimybę. Ir, nors atrodo, kad artimiausiu metu koalicinę vyriausybę suformuoti sunku, užsitęsusi aklavietė gali atverti duris tokiam scenarijui rudenį.

Koalicijų įvairovė

Būsimoji vyriausybė valdys viešąjį administravimą ir turės visus įstatymais nustatytus įgaliojimus. Pavyzdžiui, biudžeto klausimais dekretus, kuriems nereikia parlamento pritarimo, galės lengvai leisti finansų ministras.

Vis dėlto ji neturės visiškos laisvės priimant sprendimus dėl Prancūzijos politikos. Tam tikrose srityse ji turės bendradarbiauti su prezidentu – pavyzdžiui, užsienio santykių ar gynybos – ir, svarbiausia, jai teks daug ką derinti su parlamentu, kurio dauguma gali lengvai pakeisti vyriausybės planus. Be to, vyriausybei nuolat grės balsavimas dėl nepasitikėjimo.

Nagrinėjant teisės aktus gali atsirasti įvairių koalicijų, net ir kiekvieno atskiro įstatymo projekto atveju. Pavyzdžiui, aplinkos apsaugos stiprinimo priemonėms gali pritarti kairieji su centristais, o 2023 metais priimtos pensijų reformos peržiūrai gali pritarti kairieji ir kraštutiniai dešinieji. Todėl būsima kairiųjų vyriausybė negalės visiškai įgyvendinti savo programos.

Vis dėlto po rinkimų be absoliučios daugumos likęs parlamentas neabejotinai nutrauks santykinio tęstinumo laikotarpį, prasidėjusį 2017 metais, kai buvo išrinktas E. Macronas.

Dabartinis ministras pirmininkas Gabrielis Attalis paskelbė atsistatydinantis, tačiau sutiko likti poste, kol bus paskirtas jo įpėdinis. Jo veiksmų laisvę apribos naujoji Asamblėja, be to, nuo liepos 20 dienos jo atžvilgiu gali būti balsuojama dėl nepasitikėjimo, todėl tokia padėtis politiškai netvari. Tikimasi, kad E. Macronui bus daromas spaudimas kuo greičiau paskirti naują premjerą.