„Čia matau lakstančius savo anūkus“

Taip sako Julius Jurkša, sūpuodamas ant rankų aštuonių mėnesių dukrą Rūtą. Išmainę didmiesčio privalumus į nežinomybę kaime Eglė ir Julius Jurkšai čia kuria dabartį ir planuoja ateitį.

Užsidegė noru gyventi kaime

Prieš trejus metus Kazlų Rūdos savivaldybės kaime prie Ąžuolų Būdos apsigyvenusi pora šiandien sako neatsidžiaugianti kiekviena čia praleista diena. Miško apsuptoje sodyboje, šeimininkų pavadintoje „Ąžuolų vila“, netrūksta nei svečių šurmulio, nei technikos gaudesio, nei gamtos ramybės, nei ateities planų.

Sprendimą kraustytis į kaimą jauna šeima priėmė du mėnesius pragyvenusi nuomotame bute vienuoliktame aukšte.

– Mudu visiški kauniečiai – aš iš Vilijampolės, Julius iš Garliavos – užsidegėme noru gyventi kaime. Neturėjome konkrečiai numatę nei vietos, nei krypties kur link būtų mūsų svajonių namai. Vienintelis noras buvo nenutolti nuo Kauno daugiau kaip 40 kilometrų, – sako E. Jurkšienė.

Kaip vėliau paaiškėjo, ne taip ir lengva buvo surasti įperkamą sodybą. Pasiūlymų būta įvairių, o jų aprašymai visi žavintys, tačiau nuvažiavus apžiūrėti viskas atrodydavo toli gražu ne taip.

– Kartą nusivežė mus pardavėjas į vidurį miško. Vieta pasakiška, namas naujutėlis, o šalia jo – dar vienas toks pats namas. Klausiame, kas čia? Sako, kaimynai. Kai priminėme, kad buvo sakoma, jog važiuojame į vienkiemį, o ir pasiūlymo nuotraukose greta nematyti jokio kito pastato, pardavėjas parodė į sprindžio aukščio augalėlius, atstojančius tvorą tarp abiejų sklypų, ir vis tiek tvirtino, kad čia vienkiemis, – užtrukusių paieškų niuansus prisimena moteris.

Sodyba su aštuoniais hektarais žemės prie Ąžuolų Būdos Jurkšams iškart patiko. Nors name nebuvo nė vieno baldo ir pirmas naktis teko miegoti ant čiužinių, bet, pasak Eglės, tai nebaugino. Svarbu, kad veikė vandentiekis, kūrenosi krosnis, kaito pirtis. Per keletą dienų ir baldai, ir daiktai buvo suvežti.

– Buvo gruodžio 22 diena, prieš pat Kalėdas. Šventėms prigužėjo pilnas namas svečių, buvo šilta ir gera. O jau tas gamtos grožis! Visus pakerėjo, – pasakoja Eglė, prisiminusi, kaip smagu buvo čiužinėti ant lygaus kaip stiklas kūdros ledo.

Sodyba pilna gyvybės

Naujuose namuose patiko ir dvimečiam sūneliui Ąžuolui, erdve mėgavosi augintiniai šuo ir katė. Netrukus voljeruose atsirado ir naujų globotinių, mat Eglė savo darbe Kauno VšĮ „Penkta koja“ kasdien susidurdavo su likimo ir žmonių nuskriaustais gyvūnais. Erdvi sodyba tapo tarsi beglobių paskirstymo punktu. Pavasarį iš vienos babytės buvo išgelbėti keturi ožiukai ir ožkytė. Trys iš jų rado naujus namus, du liko čia. Pas Jurkšus apsigyveno ir dvi jūros kiaulytės, kurių dvi dėželes – atskirai patinėlius ir pateles – į prieglaudą žmonės atnešė suradę miške. Narvelyje – ir trys žvitrios laboratorinės žiurkės, kuriomis kažkas irgi norėjo atsikratyti. Besilaukianti aviganė parvežta iš Žemaitijos, baiminantis, kad šeimininkas nenužudytų šunkiukų. Gimė vienuolika, kuriems Eglė tikisi surasti naujus namus, gerus šeimininkus – taip, kaip ir visiems kitiems prieglaudos gyventojams. Ponį Lordą Kuperį globoti patikėjo emigruoti susiruošęs vyras, kuris teturėjo vieną prašymą – atvažiuoti su sūnumi pajodinėti, ir jau tris kartus buvo aplankyti.

Priglaustiems ožiukams draugiją palaiko dvi anglo-nubian veislės ožkos didelėmis nukarusiomis ausimis ir romėniškomis nosimis, taip pat pulkelis avių. Skirtinguose aptvaruose pavėsiu lepinasi olandų baltakuodžių porelė ir šilkinis gaidys Plombyras, nesutikęs gyventi kartu. O štai pulkas raibų vištelių į savo aptvarą priėmė netgi triušę Ponią. Trijose kūdrose, užimančiose hektarą, plaukioja žąsys su žąsiukais, nardo žuvys.

Ir avys su ožkomis, ir ponis po aptvertą teritoriją vaikšto kur tik nori. Karštą dieną ant aukšto kūdros pylimo įsitaisiusiam avių pulkui, pasirodo, daug maloniau ne ramus pavėsis, o vilnas kedenantis vėjelis. Žąsys nuo kaitros gelbstisi vandenyje, o ponis kaip koks kačiukas glaustosi prie užklydusių svečių, tarsi kviesdamas pastrikinėti kartu.

Ar žmonėms reikia agroturizmo?

Įdomus šios sodybos gyvenimas. Pradėtame statyti ūkiniame pastate, tikėtina, gyvūnų bus dar daugiau, tačiau „Ąžuolų vilos“ šeimininkams svarbiau ne jų kiekis, bet įvairovė.

– Koncentruojamės į vaikus, norime, kad jie iš arti pamatytų gyvūnus: palesintų vištas, žąsis, paglostytų avytę, ožkytę, pajodinėtų poniu. Dabar vyksta tarsi patikrinimas – ar žmonėms reikia agroturizmo, kaimo gyvenimo pažinimo. Norime išvengti masinių švenčių su užstalėmis ir tokių linksmybių padariniais. Žmonės ieško ramaus poilsio, todėl mūsų planuose – šeimos poilsiavietė, kur galima švęsti vaikų gimtadienius, kur visiems būtų veiklos: kas nori – žvejoja, kas nori – žaidžia tinklinį, guli hamake ar jodinėja, – pasakoja Eglė.

Moteris prisipažįsta, kad žirgai ir buvo pradinė idėja apsigyventi kaime. Pas senelius, kur buvo žirgynas, mergina jodinėjusi, mokiusis pati ir mokiusi kitus.

Priešingai negu žmonai, Juliui žirgas kelia baimę. Net ant ponio atsisėdęs jis jaučiasi nejaukiai. O va motorų gausmas – jo stichija. Vyras – aistringas žiedinių trasų lenktynininkas.

– Jam paprasčiau suvaldyti galingą automobilį, apskaičiuoti jo slydimo kampą, greitį, kaip pats sako, „suvesti į formulę“, negu nuspėti, atseit, neprognozuojamą žirgą, – juokiasi Eglė, prisipažindama, kad ir pati domėjosi automobiliais, tik jai labiau patikęs ralis. – Taip per automobilius ir susipažinome, tik jis mane ant asfalto ištraukė, o aš jį į dulkes įviliojau.

Eglė neslepia, kad slapčiausiuose ateities planuose – pasiūlyti svečiams ne tik jodinėjimą, bet ir važiavimą automobiliu.

Sodyboje – profesionalios fotosesijos

Savo skirtingus hobius pora prieš 7-erius metus įamžino fotosesijoje, kurią „režisavo“ bičiulis Dakaro ralio dalyvis Vaidotas Žala. Kadrus fiksavo trys fotografai.

– Man patinka tai, kas gražu, – sako Eglė. – Patinka ir pačiai fotografuoti, bet savos nuotraukos niekada netenkina, o norisi pateikti pačius gražiausius vaizdus.

Apsigyvenusi kaime moteris sugalvojo rengti fotosesijas, į gamtą kviečia profesionalius fotografus, tiesiog išnuomoja plotą kaip studiją. Menininko akis mato kitaip, o ir nuotraukos išeina puikios.

Per trejus metus Jurkšai susigyveno su kaimu. O ir miestas ranka pasiekiamas. Vis dažniau kelias veda į Marijampolę, Eglės tėčio gimtąjį miestą. Be abejo, ir Kaunas traukia. Bet Marijampolėje, kaip jie sako, ir per parduotuves greitai ratą apsuka, ir jau pamėgtame „Namų restorane“ apsilanko.

– Maisto gaminimas – dar vienas mano hobis, o kaime visko yra. Per karantiną ypač pamėgome kitų ūkininkų gamintą produkciją, išmokau ir grietinėlę atskirti, ir skanią varškę iš natūralaus pieno pasigaminti. Pati visokių prieskoninių žolelių užsiauginu, vištos kiaušinių prideda, auginame mėsinių avių. Dar pasodinsime senovinių obelų, užsiauginsime serbentų, agrastų. Tik daržai man kažkaip „nelimpa“, bet močiutės daržovėmis aprūpina, – linksmai apie gyvenimą kaime kalba Eglė Jurkšienė.

Nuotraukos iš pašnekovų albumo