PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2018 m. Lapkričio 12 d. 16:45

Choro „Polifonija“ ir jauno dirigento iš Šiaulių susitikimas Vienoje vainikuotas sėkme

Šiauliai

anonymous anonymousŠaltinis: Etaplius.lt


59997

Laikas iki Žiemos saulėgrįžos žmogui yra pats sunkiausias. Saulės šviesos ir šilumos stoka - nelengvas išbandymas lietuvių dvasiai ir ūpui. Lapkričio mėnuo - metas, kai prisimenami iškeliavę anapus (Visų šventųjų diena ir Vėlinės), kuomet degame žvakeles, kurios simbolizuoja viltį ir šviesos pergalę prieš tamsą.

5be98837c9865.jpg

Visų šventųjų dieną Šiauliuose buvo atliktas pirmasis trijų koncertų ciklo „Būk šviesa“ koncertas, kuriame giedojo valstybinis choras „Polifonija“ (vadovaujamas meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio). Prie dirigento pulto stojo jaunas, vos dvidešimt ketverių metų, tačiau jau nemenką koncertinę patirtį turintis dirigentas Imantas Jonas Marijus Šimkus.

Pakalbinome dirigentą, kuris pirmą kartą dirbo su choru „Polifonija“.

Papasakokite, kaip choras „Polifonija“ ir Jūs suradote vienas kitą?

Pavasarį iš valstybinio choro „Polifonija“ projektų koordinatorės Vitos Butvilienės sulaukiau kvietimo paruošti ir atlikti programą su šiuo kolektyvu. Kadangi pats esu kilęs iš Šiaulių ir turiu stiprų potraukį choriniam menui, iš karto sutikau.

Gimėte ir augote Šiauliuose, penkiolikos metų išvykote į Vilnių ir mokslus tęsėte Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Ar tuomet jau turėjote ambicijų vieną dieną grįžti į gimtąjį miestą ir koncertuoti kaip muzikos profesionalas?

Taip, gana anksti išvykau į Vilnių ir visas tolimesnis mano asmens formavimasis vyko sostinėje. Natūraliai savo ateitį labiau siejau su Vilniaus kultūriniu gyvenimu. Aiškių planų grįžti koncertų ciklui į gimtinę neturėjau, tačiau, kai tik buvau pakviestas, tikrai nudžiugau. Visgi, turiu sentimentų Šiauliams, manau, kad tai natūralu. Dabartinis vaizdas ir vaikystės prisiminimai sutampa ir kartu yra skirtingi, tai labai įdomu ir itin nostalgiška.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojate simfoninį dirigavimą. Kokias sąsajas pastebite tarp chorinio ir simfoninio dirigavimo?

Visuomet maniau, kad manualinės dirigavimo technikos principai tiek chorui, tiek orkestrui yra tokie pat. Dauguma Lietuvos dirigentų yra baigę choro dirigavimą ar kažkokiu būdu iš choro atėję, vokalinis pradas dirigentui yra būtinas, tiek diriguojant chorui, tiek orkestrui. Žinoma, yra tam tikra skirtinga specifika, balsas yra jautrus instrumentas, reikalaujantis ypatingos globos ir priežiūros iš diriguojančiojo. Orkestro dirigavimo sudėtingumas – tai didesnė apimtis, monumentalesnės formos, kurios reikalauja tokio pat, monumentalaus mąstymo. Taip pat būtina gerai išmanyti skirtingų instrumentų specifiką, garso išgavimo būdus. Bet pagrindinė dirigavimo problematika, būtent diriguojančiojo psichologinis priėjimas ir santykis su muziku siekiant kuo greičiau ir efektyviau išgauti kokybišką rezultatą, tiek čia, tiek ten - tokia pati.

Koncertų cikle „Būk šviesa“ choras „Polifonija“, diriguojamas Jūsų, atliko Anton Bruckner, Johannes Brahms, Samuel Barber, Gustav Mahler, Edward Elgar ir Josef Rheinberger kūrinius. Kaip gimė šios programos koncepcija? Ką ši muzika reiškia Jums?

Dauguma šių kompozitorių gyveno ir kūrė tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje, net trys - Vienoje. Ši programa buvo sukurta man dar studijuojant Vienoje. Taip sutapo, jog tuo metu nuėjau į Vienoje koncertavusio Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ koncertą, paklausyti jų atliekamos muzikos bei susidaryti nuomonę, kas tiktų ir patiktų šiam kolektyvui.

Koncertų ciklas „Būk šviesa“ buvo skirtas Visų Šventųjų ir Vėlinių progoms, tai lėmė ir programos konceptą. Man buvo svarbu pavaizduoti Šventąjį ne padebesiuose, o žmogišką, arti žmogaus ir žemės, jo gyvenimą, kančią ir kelią į Šventumą. Siekiau, kad kiekvienas klausytojas tame kelyje įžvelgtu ir dalį savęs, savo gyvenimo panašumo su labai žemišku Šventojo gyvenimu. Kūrinių tekstai tam buvo labai dėkingi, nuo protesto per nuolankumą, nusižeminimą iki dangiškos šviesos koncerto kulminacijoje. Norėjau, kad klausytojas, išėjęs iš koncerto, bent minutėlei nurimtų, liktų susimąstęs ir paliestas. Tai man didžiausias įvertinimas.

Drauge su valstybiniu choru dalyvavote trijų koncertų cikle Šiauliuose, Pakruojyje ir Mažeikiuose. Ką ši patirtis Jums davė?

Tikrai buvo įdomu iš arčiau pamatyti regionų kultūrinį gyvenimą. Manau, kad „Polifonija“ čia atlieka milžinišką darbą, šviesti ir vežti šią kultūros šviesą į regionus – čia tikras atskirties mažinimas. Nuostabu matyti, su kokiu džiaugsmu ir dėkingumu miestelių publika sutinka šią muziką, nuostabu, kad tai yra aktualu ir reikalinga. Turėjau galimybę būti šios gražios misijos dalimi. Esu už tai dėkingas.

Po koncertų nuvilnijo puikių atsiliepimų ir komplimentų chorui bei dirigentui banga. Kaip Jūs pats jautėtės po šių koncertų? Kokios emocijos ir mintys Jus tuomet aplankė?

Pačios geriausios. Visuomet miela tiek dirigentui, tiek choro artistams būti įvertintiems, tai labai svarbu. Tačiau, mums tai kartu yra ir profesijos dalis, kuomet po koncertų įvertiname kas buvo ne taip, kas dar taisytina, o taisyti visada galima be galo. Kartu tai mūsų našta ir profesijos žavumas, mat niekada nenuobodu. Manau, mums dar reikia pasimokyti džiaugtis, tai mūsų tautos problema, aš šios tautos dalis.

Kokia artimiausi Jūsų kūrybiniai planai?

Turėsiu kelis spektaklius vaikams Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Su Šv. Jono vienuolyno choru, gavę prancūzų kompozitoriaus G. Talbot užsakymą, ruošiamės įrašams ir disko pristatymo koncertui Šv. Kazimiero bažnyčioje, gruodžio 2d., kur skambės ir kūrinio premjera, visus chorinės muzikos mylėtojus tikrai kviečiu. Taip pat dėlioju programą edukacinei programai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru vasario mėnesiui. Šiuo metu baiginėju magistrantūros studijas ir rašau rašto darbą, tai atima dalį laiko.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Julija Kot