Būti globėja – pats geriausias sprendimas

52 metų birštonietė Rita Sadauskienė yra viena iš penkių Birštono savivaldybės globėjų, kuri jau vienuolika metų nuolat globoja savo sesers vaikus. Gruodžio 21–osios data jai giliai įstrigusi atmintyje. Būtent prieš Kalėdas jai teko skubiai apsispręsti ir savo namuose priglausti apleistus giminaičius, kitaip jie būtų atsidūrę globos namuose.

Dukterėčiai tuomet buvo treji, o sūnėnas ėjo penktus metukus. Rita pasakojo, kad abejonėms neturėjo laiko, šį drąsų žingsnį ji žengė nepaisant to, kad buvo patyrusi sunkių išgyvenimų šeimoje, išsiskyrusi, viena augino tris savo vaikus ir gyveno nuomojamame bute.
Tuomet globėją labai palaikė geranoriškos Prienų rajono savivaldybės socialinės paramos skyriaus darbuotojos, kurios suteikė reikalingą informaciją, paskatino baigti specialius globėjų kursus ir įgyti reikiamų žinių. Kolegų supratimo ir specialistų pagalbos ji sulaukė ir savo darbovietėje, lopšelyje – darželyje „Vyturėlis“, kuriame auklyte dirba iki šiol.
Vis dėlto Rita neslepia, kad, iš aukštesnės instancijos gavusi palaikymą, nelauktai susidūrė su neigiamais aplinkinių žmonių vertinimais, kurie labai skaudino. Moteris išgirdo, kad pasiėmė globoti vaikus, neva siekdama materialinės naudos, norėdama pasigerinti gyvenimo sąlygas ir pan. Todėl ji labai dėkinga Birštono savivaldybės merei Nijolei Dirginčienei, kuri suprato sunkią globėjos ir vaikų padėtį, ir šeimai buvo paskirtas didesnis nuomojamas būstas, kuriame ji gyvena iki šiol.
– Stengiausi nekreipti dėmesio į apkalbas, juk kiekvienas, ko gero, kitą vertina pagal savo įsitikinimus ir nuostatas, – pasakojo pašnekovė. Vis dėlto ji mano, kad būtent nepalankus kai kurių visuomenės narių požiūris yra viena iš aplinkybių, stabdančių geranoriškus žmones imti globoti vaikus.
– Galbūt didesniuose miestuose žmonės yra tolerantiškesni ir nusiteikę palankiau, tačiau nedideliame miestelyje apkalbų pasitaiko. Kaip nekeista, ko gero, dažniau patyčių tenka patirti iš suaugusiųjų. Dukterėčia ir sūnėnas tikina, kad mokykloje jų bendraamžiai to, kad jie gyvena ne su gimdytoja, o su globojančia teta, nesureikšmina, ir bendrauja su jais kaip su lygiaverčiais, – atvirai sako Aistės ir Igno globėja.
Šiandien mergaitei – jau keturiolika, o jos broliui greit sukaks šešiolika. Tai – puikūs ir vilčių teikiantys jauni žmonės. Aistė pamėgusi teniso treniruotes, Ignas turi meni-nių gebėjimų, lanko jaunųjų šaulių būrelį. Abu jie stengiasi neapleisti mokslo, padeda namuose. Nuolat bendrauja su biologine savo mama, kuri jau aštuonerius metus vengia alkoholio, dirba, augina dukrelę. Jos pastangas palaiko ir sesuo, ir vaikai. Rita kartu su seserimi lankė automobilio vairavimo kursus, ir abi įgijo vairuotojų pažymėjimus. Prireikus viena kitai atskuba į pagalbą.
Globėja Rita tikisi, kad sunkiausi metai jau praeityje. Visgi vaikams, atėjusiems iš kitos aplinkos, pratusiems prie kitokio bendravimo, buvo nelengva pritapti naujoje šeimoje, laikytis taisyklių. O ir pačiai globėjai neretai teko pasitelkti specialistų patarimus, kantrybę, netgi išmonę, kad bendravime nugludintų „aštrius kampus“, padėtų globotiniams įveikti kalbos, mokymosi ir kitus sunkumus.
R.Sadauskienė prisipažįsta, kad iki šiolei, labiau iš įpročio nei iš būtinumo, ji globotiniams primena jų pareigas, nepamiršta patikrinti, su kuo jie bendrauja socialiniuose tinkluose, paragina geriau mokytis, pratina prie atsakomybės namuose. „Jeigu vaikams viskas bus padėta ant lėkštutės, jie nemokės nei suplauti indų, nei nuskusti bulvės. Nežinos darbo ir pinigų vertės,“ – mano Rita, jaučianti padidintą atsakomybę už vaikų pasirengimą ateičiai.
Lygiai taip pat ji mokė ir savus vaikus, todėl jie anksti tapo savarankiški. Vyriausiasis sūnus Ovidijus baigęs aukštuosius mokslus ir įsitvirtinęs Danijoje, vidurinysis, sūnus Aurimas, dirba Kaune, tačiau gyvena Birštone ir, prireikus vyriškų rankų, padeda mamai. Jauniausia dukra Akvilė kuria savo gyvenimą Anglijoje. Rita Sadauskienė dėkinga savo vaikams už supratimą ir palaikymą, kurių sulaukė, jų namuose atsiradus dar dviems šeimos nariams.
Paklausta, ar nebuvo sunku vienai auginti penkis vaikus, rūpintis namais, išlaikyti darbą, R.Sadauskienė teigia, kad niekuomet nesigailėjo savo sprendimo, nesijautė paaukojusi asmeninio gyvenimo dėl vaikų, vyresnieji ją išleisdavo ir į koncertus, ir į išvykas. Ji juokiasi, kad ir dabar, jaunesniesiems pusbroliams prireikus anglų kalbos ar matematikos žinių, visuomet gali Skype programėle susisiekti su vyriausiuoju sūnumi, kuris teikia konsultacijas nuotoliniu būdu. Jau buvo suplanuota ir kelionė į šiltus kraštus, į kurią būtų vykę visi kartu, tačiau dėl epidemijos ją teko atidėti. Šeimos nuotraukos išduoda, kad globėja stengėsi suteikti globotiniams viską, ką jie privalėtų turėti šeimoje, pradžiugindavo juos pramogomis, įvairiomis išvykomis.
R.Sadauskienė, jau turinti nemenką globėjos patirtį, žmonėms, kurie pasiryžtų priglausti beglobius vaikus, pataria nebijoti iššūkių. Tačiau, jos teigimu, jie turėtų paklausti savęs, ar tikrai myli vaikus, ar sugebės susidoroti su užgriuvusiomis problemomis ir atsakomybe.
„Vaikams – ne vieta globos įstaigose, jie turi augti mylinčiose ir besirūpinančiose šeimose,“ – įsitikinusi globėja.
Dalė Lazauskienė