Būti ar nebūti... senmerge?

„Būrio gal neišperėtum, vieną pasistengt galėtum“ – skelbė užrašas ant tetos atsiųsto gimtadienio atviruko. Atviruke dar buvo 20 Eur kupiūra, kurią Ingrida kišosi į striukės kišenę: 32-ojo gimtadienio išvakarėse nusprendė trumpam užmiršti griežtą dietą, savo tetą ir nusiaubti netoliese esančios parduotuvės saldumynų skyrių.

Eklerai vietoje vaistų

Mesdama į pirkinių krepšelį triufelių ir zefyrų dėžutes, Ingrida atsiduso – koks iš tiesų sudėtingas tas vasario mėnuo. Nespėji žmogus atsigauti po Kalėdų ir Naujųjų metų, išaušta gimtadienio rytas.

Deja, per visas šias šventes Ingrida jaučiasi tarsi mušamas, prie būdos pririštas šuo. Nuo klausimo „Tai kur tas vienintelis?“ nėra kaip pabėgti. Įkąsti, tiesa, Ingrida gali, bet smūgiai nuo to švelnesni netaps.

Tokių minčių vedama, nejučia sustoja prie konditerijos skyriaus: „Duokite, prašau, visų rūšių eklerų. Kiekvieno – po tris.“

Saldumynai kaip tie ilgai vartoti vaistai nesuveikia. Nuotaikos nepakelia netgi dramatiškas tetos atvirutės perplėšimas. Valgydama trečią eklerą iš eilės, Ingrida prisėda prie kompiuterio ir, pasislėpusi po neįmenamu slapyvardžiu, mergaitiškų diskusijų svetainėje prisipažįsta: „Rytoj – mano 32-asis gimtadienis. Neturiu nei vyro, nei vaikų. Kaip nelikti senmerge?“

Sielos būsena, o ne metų skaičius

„Viskas tavo galvoje ir požiūryje į save. Man tiek pat metų, kiek tau, – beje, su gimtadieniu, – bet tikrai nesijaučiu senmerge. Tikiu, kad vieną dieną sutiksiu sau skirtą žmogų. Reikia tik išlaukti“, – Ingridą guodžia nematoma draugė.

„Aš manau, kad senmergystė yra sielos būsena ir charakterio bruožai, o ne metų skaičius. Pažįstu 20-mečių senmergių ir 40-mečių žavių moterų, kurių senmergėmis vadinti neapsiverstų liežuvis“, – konstatuoja kita.

„Kadangi pati ištekėjau 40-ies, galiu pasakyti, kad kaip galvoji, taip ir jautiesi. Niekada neturėjau problemų prisistatyti savo mergautine pavarde, progai pasitaikius, netgi pabrėždavau, kad senmergiauju ir man tai patinka. Jeigu kas nors labai prisikabindavo, sakydavau, kad aš patinku dešimčiai, o man patinka vienuoliktas. Tai ką dabar daryti?“ – šmaikštauja dar viena.

Optimistišką nuotaiką išsklaido komentatorė, pasivadinusi „Realistės“ vardu. „Ir 80-metė senutė gali jaustis kaip 18-metė mergina – niekas jai to neuždraus. Bet ar nuo to, kaip jaučiasi, ji taps 18 metų panele? Ne. Kitaip sakant, gali jaustis, kaip tik nori, bet esi tokia, kokia esi. Gali labai gražiai atrodyti, labai gražiai rengtis, bet realybėje vis tiek būsi netekėjusi moteris, neturinti vaikų.“

Visuomenės primestas sindromas

Ingrida pakyla nuo kompiuterio ekrano ir žvilgteli į veidrodį – atvaizdas nudžiugina. Jau prieš kelerius metus suprato, kad netekėjusiai, vaikų neturinčiai moteriai reikia dvigubai labiau pasistengti ir pasitempti. Priešingu atveju kiekviena skylutė pėdkelnėse gali tapti pretekstu kitiems pašnibždomis ištarti: „Šitos tai niekas neims.“

Grįžusi prie kompiuterio, nustemba – visuomenės spaudimą jaučia ne viena.

„Net ir 30 m. nereikia, kad, provincijoje gyvendama, įsigytumei senmergės titulą. Kartais atrodo, kad teks išvažiuoti į užsienį, kur požiūris į vienišą moterį normalus. Gal tuomet pačiai išeitų save normaliau vertinti ir viskas savaime susitvarkytų“, – mintimis dalijasi viena iš diskusijos dalyvių.

„Mūsų visuomenėje senmerge gali pradėti jaustis nuo 25-erių. Mano visos draugės tokių metų buvo arba sukūrusios šeimas, arba ilgai draugaujančios. Jei koks baliukas, visi poromis, šeimomis, kad vyrams būtų apie ką pakalbėti, vaikams su kuo pažaisti. O tu sėdi kaip balta varna. Nori keliauti – nėra su kuo, visos su vyrais, su vaikais. Nori vakare su drauge išeiti – laukia monologas apie tą patį vyrą, tuos pačius vaikus. Ir dar visiems knieti paklausti: „Tai kada tekėsi?“ Giminių baliai – iš viso košmaras. Kiekviena teta ir dėdė norės žinoti, kada eisi prie altoriaus, nes jie ir mirti spės belaukdami. Sustabarėjęs Lietuvoje požiūris į vienišas paneles. Labai sustabarėjęs“, – piktinasi dar viena interneto viešnia.

„Kartais manau, kad senmergystė tėra visuomenės primestas sindromas, kuris braunasi į moterų smegenis. Nepasiduokite. Ramiai gyvenkite, užsiimkite savęs pažinimu, susiraskite įdomių hobių. Kai būsite stipri, mažiau galvosite, ką kiti mano, tada ir vyras ateis, ir vaikelis bus“, – pataria kita.

Reikia ne laukti, kol kažkas atsitiks, o veikti

Ingrida liūdnai šypteli. Kiek koncertų, renginių prarado, bijodama į juos eiti viena ir kitų akyse išvysti gailestį. Atrodė, kad tinkamiausia ir saugiausia vieta ketvirtąjį dešimtį pradėjusiai vienišai moteriai – namai.

„Tos, kurios sako, kad bus laikas, bus ir vaikas, greičiausiai įdėjo nemažai pastangų. Niekas iš dangaus nenukrenta, reikia ir pačiai pasistengti. Sąžiningai prisipažinkite: nejaugi tik sėdėjote ir dūsavote prie langelio. Netikiu!“ – Ingridos mintis pertraukia viena iš komentatorių.

„Aš dūsavau! Tik ne prie langelio, o prie kompiuterio. Kas keisčiausia – nedėjau visai jokių pastangų, net planų neturėjau, o su būsimu vyru buvo tik vienas virtualus pokalbis. Dar gražiau, kad po pirmo susitikimo iškart ėmėme kartu gyventi“, – atsako kita.

„Nemaitinkite savęs blogomis mintimis apie beviltišką situaciją ir imkitės veiksmų. Nes tas vienintelis gali ir neateiti. Bendradarbė skundėsi, kad jai vis neišeina susirasti vyro. Kito bendradarbio komentaras buvo paprastas: „Tau nepamaišytų sijonai, aukštakulniai, šypsena“, – pataria trečioji.

„Reikia ne laukti, kol kažkas savaime atsitiks, o siekti. Nes, tiesą sakant, savaime viskas atsitinka tik pasakose arba iš viso neatsitinka. Norite meilės, šeimos? Vadinasi, reikia su kažkuo susipažinti. Kaip tai galima padaryti? Per draugus, per interneto pažintis, klubuose, kelionėse, sportuojant. Svarbu ne pulti ant pirmo pasitaikiusio, o mokėti atsirinkti“, – atitarė ketvirtoji ir diskusija pritilo.

Paskutinį eklerą Ingrida švystelėjo į šiukšlių dėžę – neverta dėl vieno atviruko priaugti papildomų kilogramų. Nepradarytas saldumynų dėžutės it bokštą sudėliojo koridoriuje – ryt nuneš į darbą ir gimtadienio proga pavaišins koleges bei kolegas. Galbūt netgi pakvies visus drauge pasėdėti kavinėje ir nesigėdydama paklaus, ar kuris nors nepažįsta jai tinkamo viengungio. Savaitgalį būtinai nueis į koncertą. Ir į Lotynų Amerikos šokių pamokas užsirašys, nebijodama likti viena ant šokių parketo. Tikrai laikas imtis veiksmų, nustoti kompleksavus ir kartu nesiliauti tikėjus, kad viename iš pilkų daugiabučių už kompiuterio ekrano vienišas dūsauja „tas vienintelis“.