Bul­va­ro grin­di­ny­je – po­že­mi­nio me­no nuo­ty­kis

Šiauliai

Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos va­do­vė Er­nes­ta Šim­kie­nė, pro­jek­to „Sla­pu­kų gi­das“ ku­ra­to­rė, kvie­čia ieš­ko­ti mies­to grin­di­ny­je pa­si­slė­pu­sių de­vy­nių me­no kū­ri­nių. Kū­ri­nius ly­di poe­tiš­ki ir fi­lo­so­fiš­ki Ri­man­to Kmi­tos su­kur­ti teks­tai. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

180980

Žings­niuo­jant Šiau­lių bul­va­ru ir Auš­ros alė­ja, net nea­ky­les­nė akis pa­ste­bės, kad ko­ja už­my­nė ne trin­ke­lę, bet po stik­lu sly­pin­tį, į že­mę įkas­tą, keis­tą ob­jek­tą – me­no kū­ri­nį. Tai Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos de­vy­nių ka­me­ri­nių gat­vės me­no kū­ri­nių pro­jek­tas, pa­va­din­tas „Sla­pu­kų gi­du“. Praė­ju­sį tre­čia­die­nį sla­pu­kai – įgar­sin­ti kū­ri­niai, gi­mę iš mies­to is­to­ri­jos, kul­tū­ros ir me­ni­nin­kų vaiz­duo­tės, bu­vo pri­sta­ty­ti vi­suo­me­nei.

Tekstai – keturiomis kalbomis

„Seneliai ir anūkai, mamos ir kūdikiai, klajūnai ir miesto svečiai – ieškokite „Slapukų gido“ kūrinių Aušros alėjoje ir Vilniaus gatvėje (pėsčiųjų bulvare). Klausykitės istorijų, fotografuokite ir dalinkitės!“ – tokį intriguojantį šūkį į gyvenimą paleido Šiaulių dailės galerija.

Istoriniais faktais pagrįstus, poetiškus ir filosofinius tekstus apie Šiaulius parašė rašytojas Rimantas Kmita. Lietuviškai juos įgarsino Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriai.

Tekstus galima išgirsti išmaniuoju telefonu nuskaičius ant slapuko pritvirtintą QR kodą. Tekstus, parašytus keturiomis kalbomis (lietuvių, rusų, latvių ir anglų), galima ir perskaityti, taip pat rasti slapukų išdėstymo žemėlapį, projektą pristatančioje svetainėje www.slapukugidas.lt.

Projekto kuratorė – Ernesta Šimkienė, meno kūrinius – slapukus sukūrė: Romualdas Inčirauskas, Vitalija Kurtinaitienė, Reda Uogintienė, Arūnas Uogintas, Voldemaras Barakauskas, Edita Sūdžiūtė, Gintautas Lukošaitis, Živilė Žvėrūna, Irena Šliuželienė, Vilius Šliuželis, Simona Bagdonaitė Gubinienė.

Pateikiame menininkų sukurtų gatvės meno kūrinių vaizdus ir trumpas rašytojo R. Kmitos tekstų ištraukas.

rtk05459.jpg

Genealogija

Slapuką Aušros alėjoje prie Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ pastato sukūrė Živilė Žvėrūna.

„Grafas Platonas Zubovas bijojo mirties karūnos, todėl vedė 19-metę gražuolę Teklę. Tikėjosi, kad apgaus mirtį. Devyniolikmetė turėjo būti jo kaukė. Ligos, mirtis ir virusai ateina nematomi, jiems nereikia nei kaukių, nei raktų nuo mūsų namų. Jiems nesvarbu, kad ir jų karūnų niekas nemato. Kas, kad nemato – užtat bijo. Platonas Zubovas mirė 1822-aisiais 54-erių, o kitais metais Gruzdžiuose, kur stovėjo jo dvaras, susirgo 260 žmonių, mirė 57. Bet mirtis nesugraužė jo atminties, jo dvaro, jo bibliotekos. Jo brolis tęsė toliau. Jo vaikai tęsė toliau. Mes tęsiame toliau. Nes nesame iš niekur.“

rtk05391.jpg

Kosminiai žaidimai

Slapuką Aušros alėjoje sukūrė Simona Bagdonaitė Gubinienė.

„Kosminiai žaidimai yra amžini. O mūsų kaukės – laikinos. Tai mes – juokdariai, tai – profesionalai, kai kam visą gyvenimą išliekame vaikai, o kai kam – nevykėliai.

Kažkada šį dvarą valdė Platonas Zubovas. Jis taip pat turėjo daug kaukių: generolas anšefas, grafas, valstybės ir karo veikėjas, taip pat ir imperatorienės Jekaterinos II favoritas. Ir svečiuodamasis pas imperatorienę jis nusiimdavo visas kaukes ir valandų valandas leisdavo aitvarus iš rūmų. Aplinkiniai sakydavo: „Tuščias ir vaikiškas užsiėmimas, netinka jums, jūsų šviesybe, tokie žaidimai.“

rtk05381.jpg

Dialogas

Slapuką Aušros alėjoje sukūrė menininkai Irena ir Vilius Šliuželiai.

„Kiekvienas meno kūrinys yra raktas į kitą tikrovę. Kartais ir į istoriją. Aplinkui yra daug raktų į praeitį. Zubovų rūmai, Zubovų parkas ir Kaštonų alėja.

Kaštonų alėja buvo vartai į Zubovų dvaro teritoriją, kurioje mes stovime. Vartai, matyt, buvo ir į parką, kurį Zubovai 1923 m. padovanojo miestui su sąlyga, kad jis bus naudojamas kaip viešas miesto parkas.

Be Zubovų rūmų ir jų veiklos, mūsų, šiauliečių, rankos būtų kur kas tuštesnės.“

rtk05549.jpg

Princesė Turandot – Valstybinio Šiaulių dramos teatro 90-mečiui

Slapuką, sumontuotą Vilniaus ir Dvaro g. kampe, sukūrė Reda ir Arūnas Uogintai.

„Mes prakrapštom sekretą ir randame ten savo kaukę, kurią palikome laiko vaške. Laiko vaške lieka viskas, tik ne viską matome. Valstybinis Šiaulių dramos teatras atsidarė 1931 m. su Karlo Gocio „Princesės Turandot“ premjera. Reda ir Arūnas Uogintai į kaukę iš šio spektaklio sudeda daug kitų mažų kaukių – Šiaulių teatro aktorių veidų. Aktoriaus veidas ir yra nuolat besikeičianti kaukė, kuri priverčia mus pasižiūrėti į save be veidmainystės.“

rtk05419.jpg

Riteris

Slapuką Aušros alėjoje sukūrė Romualdas Inčirauskas.

„Šis raitelis stovi ir žiūri į vartus, pro kuriuos kelias vesdavo į dvarą.

Mes jų jau nematome.

Ir nors iš vartų vesdavo du išsišakojantys keliai – mes jų nematome.

Dabar raitelis stovi sankryžoje.

Miestas yra sankryžoje. Kelių ir geležinkelių, ligų ir švenčių, meilės ir mirties. Į sankryžą suplūsta ir jų pinigai. Mes stovime prie Šiaulių miesto iždinės, matome jos pastatą, bet iždinės jau nebėra.“

rtk05578.jpg

Homo ludens. Žaidžiantis žmogus

Slapuką prie Didždvario gimnazijos sukūrė Voldemaras Barakauskas.

„Stiklo karoliukų žaidimas pedagoginėje provincijoje. Tiesa, aplink Šiaulius buvo kone penkios Zubovų išlaikomos pedagoginės įstaigos, tai gal ir ne tokia jau pedagoginė provincija. O šitos mergaičių gimnazijos valdžia nenorėjo, bet ar tai vienintelis dalykas, kurį Zubovai darė prieš valdžių norus?“

rtk05325.jpg

Viruso karūna

Slapuką bulvare, prie Šiaulių dailės galerijos, sukūrė skulptorius Gintautas Lukošaitis.

„Daug ligų įveikti padeda saulė, bet ir Saulės mieste jos spinduliai nepasiekia požemių slapukų. Kur yra saulė, ten yra ir šešėliai. Sergame, jeigu mūsų širdys užrakintos, jeigu neleidžiame aitvarų į dangų kaip vaikai ir kaip menininkai.

Gintautas Lukošaitis atvėrė vietą žemėje, kur tvilkčioja ši viruso karūna. Nenuvertinkime simbolių gestų, ceremonijų ir ritualų – uždėkite koją ant šio stiklo, primykite virusą – suvaldykime ligas ir nelaimes“.

rtk05457.jpg

Atminties mechanizmai

Slapuką prie Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ pastato sukūrė Vitalija Kurtinaitienė.

„Dvi galvos iš vieno kūno, sujungtos vamzdeliu, ir dar neaiškus mechanizmas. Beveik kaip „Gubernijos“ alaus darykloje sujungtos didžiulės cisternos, kuriose iš skirtingų ingredientų verdamas vientiso skonio gėrimas.

O koks mechanizmas iš skirtingų istorijos faktų mums gamina pasakojimus?

Šiame darbe – laikrodžio ir spynos hibridas. Laiko vaške įsispaudusius istorijos liudininkus visai netoli šios vietos rado archeologai. Tai buvo Zubovų dvaro ūkinė duobė.“

rtk05473.jpg

Akmens tyloje snaudžia paslaptys

Vieną slapuką Vilniaus g., įmontuotą į grindinį prie Šiaulių regioninio valstybės archyvo pastato, sukūrė menininkė Edita Sūdžiūtė.

„Iš giliai šitą akmenį išspjovė žemė. Ten, kur dar blaškosi liepsnojantis chaosas, ligų ir baimių slibinas. Edita Sūdžiūtė rado tą akmenį, įsižiūrėjo ir pajautė, kas dedasi ten giliai. Bet uždėjo spyną, kad patys surastume raktą ir, jeigu išdrįsime, atrakintume. Kas mūsų laukia akmens viduje? Ir kokias istorijas iš praeities gelmių mums išspjautų šitas raudonas archyvas?“

spaudos-fondas-naujas-61-intern-32.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt