Budinčioji globotoja Milda: skaudžiausia kai vaikai, kuriuos anksčiau prižiūrėjau, vėl atvežami

Motinystė šiandien suvokiama kaip labai natūralus ir savaime suprantamas procesas. Kasdieną matome laimingas mamas, vežimėliuose stumiančias laimingus kūdikius. Džiaugsmas, rūpestis ir gerumas spinduliuoja iš dailių nuotraukų socialiniuose tinkluose, spaudoje ar reklamoje. Atrodo, kad kitokių mamų ir kūdikių iš viso nėra arba pasitaiko tik labai retai.

Deja, bet kai kurių vaikų ir motinų realybė yra visai kitokia, nenutvieksta spalvotų objektyvų ir reklaminių šypsenų. Ji būna pažymėta sunkiais išgyvenimais ir netektimi, negebėjimu priimti ir duoti. Šį kartą kalbėsime apie kitokią motinystę – beatodairiškos meilės ir pasiaukojimo pavyzdį. Marijampolės apskrityje gyvenanti Milda (vardas pakeistas) ne tik užaugino savo biologinius vaikus, tačiau priglaudė svetimą, kamuojamą negalios, nereikalingu savo motinai tapusį Vilių (vardas pakeistas). Moteris taip pat tapo ir budinčia globotoja, atveriančia savo namus į bėdą pakliuvusiems vaikams.

Mildos sprendimas tapti Viliaus mama (būtent taip, dabar jau pilnametis vaikinas vadina Mildą) buvo neplanuotas, netikėtas, pakeitęs žmonių gyvenimus, išmokęs priimti kitokius ir paliktus, rasti jiems vietos namuose ir širdyse.

– Milda, papasakokite nuo ko viskas prasidėjo, kaip nusprendėte pradėti globoti, auginti kūdikį?

– Niekada to neplanavau, viskas įvyko spontaniškai, netikėtai. Tai buvo 2001 metai. Gyvenome su vyru, auginome dvi dukras. Vyresnėlė tuo metu buvo šešerių metų, o jaunėlė – ketverių.

Nutiko taip, kad mūsų name, kurį išnuomojome vienai šeimai, gimė berniukas. Sužinojusi tai, iš karto nuvykau į tą šeimą, labai norėjosi aplankyti, pažiūrėti, kaip sekasi, kokioje aplinkoje kūdikėlis auga. Žinojau, kad šeima sunkiai vertėsi, trūko įgūdžių, lėšų, o ir išgertuvių nevengė. Galiausiai motina atsisakė vaikelio, jis atsidūrė kūdikių namuose. Su dukrelėmis nuolat jį lankėme. Mergaitės labai berniuko gailėjo, klausinėjo manęs: kodėl jis toks mažas, o jau neturi mamos, neturi namų, kodėl jis ne su mumis? Tuomet visa šeima ir nusprendėme, kad imsimės globoti mažąjį Vilių, suteiksime jam namus ir šeimą. Tuomet jam buvo dar tik pusantro mėnesio.

– Kaip jums sekėsi jį auginti, kaip susiklostė santykiai su berniuku?

– Vilius turėjo daug bėdų ir dabar dar turi. Ilgainiui sužinojome, kad jis turi intelekto negalią bei kitų šią negalią lydinčių negalavimų. Dabar jam jau aštuoniolika, lanko specialaus ugdymo mokyklą. Mums net mintis nekyla, kad sulaukęs pilnametystės, globotinis kur nors išeitų ir gyventų ne mūsų namuose. Jis mūsų šeimos narys, savas vaikas. Vilius galvoja, kad mes jo tėvai. Jo negalia, tikriausiai, jam net neleidžia suprasti tikrosios situacijos.

Buvo sunkių akimirkų. Kartais atrodydavo, kad viskas taip sparčiai eina į priekį – berniukas mokosi, kalba, žodynas plečiasi. Tačiau staiga ištikdavo eilinis priepuolis, po kurio jis nesugebėdavo net kalbėti ir vėl tekdavo pradėti viską iš naujo.

– Ar Viliaus globa turėjo reikšmingos įtakos jūsų ir visos šeimos gyvenimui?

– Gyvenimas nenuspėjamas, čia atrodo viskas ramu, teka sava linkme, o čia žiūrėk – užklumpa negandos. Viliui prireikė padaryti genetinius tyrimus. Tai buvo apie 2005-uosius, tyrimai buvo labai brangūs, neturėjome lėšų už juos sumokėti. Tada pasiryžau važiuoti į užsienį uždirbti pinigų Viliaus tyrimams apmokėti. Esu labai dėkinga savo motinai ir sutuoktiniui, kurie palaikė mano sprendimą, rūpinosi vaikais. Užsienyje dirbau vienerius metus. Grįžau iš karto, kai tik surinkau reikiamą sumą tyrimams apmokėti.

Manau, kad Viliaus atsiradimas šeimoje prisidėjo ir prie mūsų dukterų vertybių formavimosi. Jos visada gindavo silpnesnius, niekada iš nieko nesityčiojo ir netoleravo patyčių. Ypač būdavo malonu, kai jos, jau būdamos paauglės, nesigėdijo Viliaus. Kai pas jas į svečius ateidavo draugai, supažindindavo juos su Viliumi, pristatydamos jį savo broliu.

– O kaip jūsų karjera, darbas, kokia veikla užsiėmėte?

– Vilius nuo trejų metukų lankė darželį, po to mokyklą, niekada nebuvo izoliuotas. Tačiau neįgalaus vaiko globa pakoregavo ir mano darbą bei karjerą. Būdavo sulauki skambučio iš darželio ar mokyklos ir jau leki į ligoninę, nes žinai, kad vaiką ištiko priepuolis. Joks darbdavys su tokiu neapibrėžtumu nebūtų galėjęs taikstytis. Veiklos teko ieškotis pačiai. Aš turiu vaikų darželio auklėtojos išsilavinimą, myliu ir visada mylėjau vaikus, todėl ir dirbti norėjau kažką, kas būtų susiję su vaikais. Svajojau apie mažą privatų vaikų darželį, net įvairias ugdymo priemones pirkau, kaupiau, parsiveždavau iš užsienio, nors konkretaus plano įsteigti vaikų darželį neturėjau.

2017 metais išgirdau apie galimybę tapti budinčia globotoja. Tai žmogus, kuris gali savo šeimoje laikinai prižiūri iki trijų vaikų, kol jie sugrįš pas savo tėvus arba jiems bus surasti nuolatiniai globėjai ar įtėviai. Ši veikla mane sudomino. Labai norėjau padėti vaikams, kurie nebegali gyventi savo namuose. Taip tapau laikinąja globotoja. Tuomet pravertė ir visos ugdymo priemonės, kurias palaipsniui kaupiau jau seniai. Šiuo metu pas mus šeimoje klega trys mažyliai, o nuo 2017-ųjų mūsų namuose pagyveno net 10 vaikų.

– Kokie momentai laikinai globojant vaikus jus labiausiai džiugina, o gal skaudina?

– Atvirai jums sakau – šiemet mane aplankė antros Kalėdos. Neapsakomą džiaugsmą pajutau, kai vienam iš mano prižiūrimų vaikų atsirado įtėviai, kurie laukė to vaikelio, norėjo ir suteikė jam šeimą.

O liūdna pasidaro, kai vaikai, kuriuos jau anksčiau prižiūrėjau, po kurio laiko grįžta pas mane ar kitus budinčius globotojus, nes jų šeima vėl palūžo. Taip spaudžia širdį, kad jūs žinotumėte, kaip tie mažyliai myli savo mamas, kaip jų ilgisi.

– Milda, artėjant reikšmingai šventei – Motinos dienai, ką palinkėtumėte suklupusioms motinoms?

– Stiprybės. Visi galime suklupti, tačiau reikia atrasti jėgų vėl atsistoti. Dėl vaikų. Mamos, saugokite savo vaikus.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos
prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyrius