Brandūs medžiai mieste – pasibjaurėtina?

Šiauliai

Nesentimentalu. Salomėja Jastrumskytė: „Kaip žmogus aš nebegaliu emociškai atlaikyti kiekvieną dieną apie lengvabūdiškai naikinamus medžius šalyje iš visų pusių plūstančios informacijos. Man medis ir gamta – ne sentimentalumas, o gyvenimo perspektyva. Vakar ėjau bulvaru ir kad nematyčiau šios skubotų projektinių sprendimų ir veiksmų aklavietės – iškirstų medžių, ėjau kitomis gatvėmis, aplinkui.“

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

39812

Salomėja Jastrumskytė, humanitarinių mokslų daktarė, aiškiai prisimena kovo 21-ąją. Masinis senų medžių naikinimas Šiauliuose tiek pribloškė, kad ji įkūrė judėjimą „Saugokime Šiaulių medžius“. Dabar judėjimo veikloje – per 600 žmonių (626), o pasaulį fiziškai ir intelektualiai tyrinėjanti meno filosofė tikra – medžius žmonės gina ne sentimentų vedami. Ko nenori žinoti pjūklais ginkluoti medžių naikintojai?

„Sureagavau kaip žmogus“

Antradienį žiniasklaidos priemones apskriejo fotografija – mergina šaukštu semia druską, kurią kažkas išpylė sostinės Valdovų rūmų kiemelyje po senutėliu klevu, kad šis numirtų. Ši pilietiška mergina – Milda – S. Jastrumskytės buvusi talentinga studentė, magistrantė.

Salomėja sako, kad žmonės prigalvoja visokių būdų, kaip sunaikinti medžius: beria druską, gręžia kamiene vos pastebimas skylutes, švirkščia cheminių medžiagų. O medžiui nunykus – lengvai gauna leidimą jį nukirsti.

– Įkūrėte judėjimą „Saugokime Šiaulių medžius“. Su bendraminčiais pasiekėte, kad nebūtų iškirsta Kaštonų alėja, suskaičiavote visus Šiaulių parko medžius. Kokie tokios veiklos motyvai?

– Nenoriu jokių laurų prisiimti, bet pirminis impulsas buvo kovo 21 d. Pamačiau fotografijas su iškirstais medžiais Prisikėlimo aikštėje. Po to dvi dienas po 12 val. kalbėjausi su kolegomis, pažįstamais, ministerijų atstovais, Seimo nariais, išnarsčiau viską, ką tik galėjau, ieškojau pagalbos, patarimo, ką galima padaryti.

Sureagavau taip, tarsi būtų pasikėsinta į mano saugumą, tarsi būčiau patekusi į koncentracijos stovyklą, tarsi iš manęs kažkas amžiams yra atimama. Sureagavau ne kaip filosofė, o kaip žmogus.

Kurį laiką buvau viena, o kiti judėjimo aktyvistai – Alfredas Daulius, Darius Ramančionis, Vilija Ulinskytė-Balzienė, Aldas Šarauskas ir kt. – atėjo taip pat dėl vidinių motyvų. Įkūriau grupę feisbuke „Saugokime Šiaulių medžius“.

Dabar bendrauju su kone visų judėjimų, siekiančių išsaugoti Lietuvos medžius, atstovais. Analizuoju, kokia yra teisinė sistema, kalbuosi su advokatais, kurie akcentuoja: bendruomenių sukilimas pajėgus sustabdyti pragaištingą ir neįsisąmonintą procesą. O įstatyminė bazė yra pakankama.

– Gyvenate regioniniame parke, augote gamtos apsuptyje. Gal sentimentų vedama tesiekiate, kad ir miestas būtų ne urbanistinis darinys, o kaimas?

– Aš labai mėgstu miestą, didmiestį, bet pusiausvyra visada yra reikalinga. Įspūdingiausi ir komfortiškiausi yra tie urbanistiniai sprendimai, kurie yra sukurti kaip tiltas tarp grynojo miesto ir laukinės gamtos. Mane ypač žavi miestai vasarą, keliauju po Europą, ilgai gyvenau Belgijoje, Paryžiuje, Vokietijoje, ten leisdavau ištisas vasaras ir susižavėjau žaliais miestais. Santarvė, dermė, harmonija tarp architektūros ir želdinių – daugelio pasaulio miestų esmė. Mačiau pasaulio ir ginu dermę, pamatinį miesto dvilypumą.

Tomo Moro „Utopijoje“ yra aprašytas utopinis vienlypis pasaulis, bet nėra jokio reikalo utopijų kurti čia ir jose gyventi. Filosofas Martinas Hollisas yra labai gerai pasakęs, kad reikia apsaugoti žmoniją nuo utopijų įgyvendinimo krauju. Šią mintį galima perfrazuoti į tai, kad utopijų negalima įgyvendinti kelmais.

img-0420.jpg

Žmogus lygiai toks pat varganas, kaip ir medis

– Kodėl žmonės kuria tokį miesto įvaizdį: grynas, be žalumos, urbanistinis?

– Tyrinėju XX a. pradžios italų futurizmą ir ten randu vieną atsakymo šaknį. Italų futuristai vaizduojamajame mene beveik nieko vertingo nepaliko po savęs. Tapyboje, skulptūroje jų darbai – visiška bejėgystė. Bet futuristai kūrė manifestus kaip savitą ir didelę meninę vertę turinčius kūrinius. Tuo jie ir įėjo į meno istoriją.

Kur link aš suku? Italų futurizmo vadas Tommasas Marinettis greit pastebėjo, jog savo idėjoms sutelkė daug tapytojų, muzikų, skulptorių, mados dizainerių, o architektų – ne. Todėl buvo paprašyta architektų parašyti manifestą, kokia turėtų būti italų futurizmo nuostatas atitinkanti architektūra ir pats miestas. Šiuose architektų manifestuose, pvz., Antonio Sant‘Elia, yra išsakyta mintis, kad žaliosios gamtos buvimas miestuose yra pasibjaurėtinas, šlykštus.

Ketinu apie tai parengti publikaciją – apie modernistinį gamtos mieste supratimą, nuo kurio Lietuvoje, regis, toli nenuėjome. Modernistinė vizija įsakmi ir nyki: miestas yra plikas, be gamtos. Ir tokios iš modernizmo paveldėtos nuostatos XXI a. jau yra atgyvena.

– Bet žmonės ir privačiuose sklypuose neretai iškerta senus medžius, sakydami, kad jie – taršos šaltinis, nes meta lapus.

– Man tai – naujausias išsigimimas. Juk medžiai, kaip ir bet kuri gyvybės forma, yra pavaldūs entropijos procesui, paprastai tariant, netvarkos, irimo didėjimui bet kokioje – gyvoje ar negyvoje sistemoje. O ir žmogus koks? Mes juk plaukus metame. Nemalonu juos rinkti iš vonios. O ką galime padaryti?

Prisiminkime, kaip šauktinius, paimtus į I ar II pasaulinį karą, ar našlaičius, rengiamus į prieglaudą, nuskusdavo plikai. Iš pradžių be jokios stigmatizacijos skusdavo tik dėl vienos priežasties – prevencijos nuo parazitų. Kitaip tariant, dėl entropijos. O mes dabar prevenciškai valome miestus nuo tos entropijos, kuriai, kaip lygiai taip pat gyvos ir irios būtybės, priklausome ir patys. Kad tik kokia šaknis neišlįstų ir neišverstų plytelės, kad tik nukritusių lapų nebūtų...

Mes pamirštame, kad esame lygiai tokie patys vargani, kaip ir medžiai: kerpamės nagus, prakaituojame, mums genda dantys, byra pleiskanos. Tai visiškai nepatraukli entropinė žmogaus pusė. Ką pasiūlytumėt?

Žmonės bėga iš miesto, kuriame nesaugu

– Visi norime būti modernūs...

– Atkreipkime dėmesį, kad būtent modernizmo gyvavimo metu du pasauliniai karai įvyko. Modernizmo metu žmogus tapo ornamentu, pvz., varjete teatre. Tai buvo pirmas žmogaus nuvertinimo simptomas. Medžiai ornamentais buvo pradėti versti anksčiau, pvz., Renesanse, o barokinis parkas buvo geometrinės prievartos tobulybė. Dabar vėlgi medžiai verčiami ornamentais, agresyvių urbanistinių struktūrų dalimis. Iškarpomi, sukarpomi, žalojamai genėjami, nukertami. Gražu, bet, iš gamtos pusės pažiūrėjus, tai absoliuti galios prievarta.

Man buvo didžiulis atradimas italų mąstytojas Giorgio Agambenas. Jo knygoje „Homo sacer: suvereni galia ir nuogas gyvenimas“ kalbama apie tokį iš romėnų teisės perimtą reiškinį: tam tikro asmens paskelbimo šventu žmogumi (homo sacer), ištariant frazę „Tebūnie šventas“. Net Romos amfiteatruose yra išlikę tokių įrašų, o šio ypatingo statuso esmė tokia, kad kai žmogus padaro tokį nusikaltimą, kad jo kūno negalima nei paaukoti dievams, nei nužudyti, baudžiant pagal esamą teisinę sistemą, apie jį pasakoma: „Tebūnie šventas.“ Toks žmogus paleidžiamas ir apleidžiamas ir bet kuris, kas jį nužudys, nebus laikomas nusikaltusiu.

Knygoje tema išplėtojama iki koncentracijos stovyklų, nūdieną jau būtų galima kalbėti apie Siriją, bet nepabijokime mąstyti, išveskime paralelę iki dabartinės medžio situacijos – argi nebūtų analogiška? „Arbor sacer“ – šventas medis, „Tebūnie šventas“, t. y. niekieno ir niekam, ir tas, kuris jį nužudys, nebus laikomas nusikaltusiu.

– Valdžia tvirtina, kad, vietoje senų medžių atsodinus naujus, miestas bus estetiškas...

– Kodėl žmogui yra gražu, kai prie namo auga medis? Yra tokia sritis kaip bioestetika ir šis archetipas išnagrinėtas bioestetikos požiūriu. Žmogui, gyvenusiam laukinėje būklėje, uoloje, medis suteikdavo vėsą ir saugumą. Išėjus iš uolos, žmogus dar būdavo priedangoje nuo pavojų. Tai įsirašę į mūsų giluminius klodus ir todėl medžiai mums teikia saugumo jausmą. Dvasiškai sveiki žmonės emocingai reaguoja į medžių kirtimus, nes kėsinamasi į jų saugumo jausmą.

Mumyse tebėra archajinė žmogaus būklė, mumyse yra gajus sveikas saugumo modelis, susijęs su gyvąja gamta, augmenija, medžiu kaip saugos bastionu.

Žmonės su tokiu įniršiu niekada negins estetikos, nes ji yra prievartinis dalykas. Žmogus net turto taip negins kaip saugumo jausmo. Tas aspektas nekvestionuojamas.

Mieste, kuriame kertami medžiai, gyventojai praranda saugumo jausmą. Kaip beatrodytų keista, būtent šis aspektas matomiausias ir paveikiausias. Pasijutę nesaugūs, žmonės yra sužeisti. Kurie pajėgia – ginasi, kurie nepajėgia – bėga. Todėl viena versijų, kodėl žmonės bėga iš Šiaulių, – prarastas saugumo jausmas.

img-0407.jpg

Medis – ne turtas?

– Medžius ginantys žmonės išgirsta, kad jie pernelyg emocingi, senoviško mąstymo.

– Nenoriu supriešinti visuomenės, bet biologinis žmonių išprusimas – iki absurdo žemas. Žmonės nežino, net kaip kontroliuoti savo sveikatą, jo kūnas jam yra svetimas ir iš to lobsta medicina. Nesuvokiama ir gamtos laiko – per kiek metų užauga tas „estetinis“ ar gyvybiškai būtinas medis. O antai Europoje yra net augalų psichologijos tyrinėjimo mokslinių institutų. Gento universitete stažavausi, ten tokius sensorinius dalykus tiria, kad nežinantieji tai pavadintų net ezoterika.

Be to, Pasaulinė sveikatos organizacija yra atlikusi tyrimus, kas nutinka žmogui, gyvenančiam teritorijoje, kur iškertami medžiai. Ten pirmauja ne kvėpavimo takų ligos, kaip iš pirmo žvilgsnio pasirodytų, o širdies. Kai iš žmogaus atimamas saugumo jausmas, padidėja streso lygis, ir širdis kenčia. Tik jau vėliau susergama kvėpavimo takų, odos ligomis.

Fiziologiškai mes dar galime atlaikyti dulkes, bet mūsų širdžiai toks stiprus dirgiklis – iškirsti medžiai – gali būti lemtingas. Jei plaučių ligos išsivysto po ketverių–penkerių metų, iškirtus želdynus, tai širdies mirtinos ligos ateina žymiai greičiau. Ir tai ne vien dėl paprasto žmogiškojo prisirišimo. Viskas dėl fundamentalaus žmogiškumo, kuris persmelkia visą žmogaus gyvenimą, jo santykius, mąstymą, laiko ir buvimo aspektus. Viskas dėl nuogo žmogiškumo, kaip pasakytų Giorgio Agambenas.

– Bet žmonės yra ir gąsdinami, kad medžiai kelia pavojų, gali nuvirsti, sugadinti turtą.

– Vienas fundamentaliųjų dalykų – žmonių gąsdinimo strategijos. Kai pažeidžiamas saugumas, žmogų galima ir labiau paspausti. Bet juk niekas nepadarė statistinio tyrimo, kiek tų medžių iš daugybės apskritai virsta. Ir jokiais racionaliais argumentais nepagrįstas pigus gąsdinimas suveikia: pažįstu daug žmonių, kurie senus medžius savo sklypuose nusipjovė, patikėję pigia retorika, esą jie gali užvirsti, sugadinti turtą... Bauginimo rinka... Bet ar medis – ne turtas?

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt