Bombas gamino norėdamas atkeršyti

Marijampolė

Gintaras KandrotasŠaltinis: Etaplius.lt

27448

Kartais girdime lyginant, kad štai anksčiau žmonės nusikalsdavo mažiau, o jų nusikaltimai buvo menkesni, ne tokie žiaurūs, kaip pasitaiko šiais laikais. Istorija, nutikusi mūsų kraštuose prieš 85 metus ir plačiai aprašyta to meto spaudoje, byloja, kad ir anuomet būta išradingų bei žiaurių nusikaltėlių.

1932 metų rugsėjo 7 d. Suvalkiją sukrėtė dar negirdėtas nusikaltimas. Važiuojančiame traukinyje ties Vilkaviškiu nugriaudėjo galingas sprogimas, mirtinai sužalojęs keleivinių traukinių svarbesnįjį konduktorių Joną Vitkauską. Sprogimas išdaužė traukinio vagono langus, sudaužė suolą, kupė sienas, o nelaimingojo konduktoriaus kūną tiesiog sudraskė į dalis. Traukinys buvo sustabdytas, vagonas atkabintas, įvykio vieton atskubėjo policija. Įdomu tai, jog kaip ekspertas iškviestas 4-ojo artilerijos pulko karininkas negalėjo pasakyti, kokia sprogstamoji medžiaga buvo panaudota (vėliau paaiškėjo, kad piroksilinas).

Įvykis kaipmat apaugo gandais. Buvo svarstomos įvairios versijos (pavyzdžiui, kad atsiradusi grupuotė, kuri norinti susprogdinti visus geležinkelio darbuotojus), o viena realiausių buvo keršto versija.

Paaiškėjo, kad nelemtąjį sprogmenį J. Vitkauskas gavo paštu kaip siuntinį. Kad jo vardu iš Panevėžio atėjo siuntinys, jis pranešimą buvo gavęs dar prieš keletą dienų, tačiau atsiimti siuntinio lyg ką nujausdamas neskubėjo. Pažįstamam dar esą pajuokavo, kad Panevėžy nei draugų, nei artimųjų neturi, tad nežinia, kas čia jam ką galėjo atsiųsti – gal kas nori bombą „užfundyti“...

Juokais ištartas spėjimas jau kitą dieną virto baisia tikrove. Siuntinį, kuris buvo supakuotas į naują batų dėžutę ir svėrė kiek daugiau nei kilogramą, J. Vitkauskas Kauno geležinkelio pašte visgi atsiėmė. Siuntėjo būta kažin kokio Duonelaičio, gyvenusio Panevėžyje, Šiaulių gatvėje.

Paėmęs siuntinį J. Vitkauskas padavė jį vyr. konduktoriui A. Tamošiūnui, kad šis nuneštų ir padėtų traukinio tarnybiniame skyriuje – konduktorių kupė. Traukiniui išvykus, konduktoriai tikrino keleivių bilietus ir siuntinio niekas nelietė. Tik kai traukinys pajudėjo iš Vilkaviškio, J. Vitkauskas pasiuntė kitus konduktorius tikrinti keleivių bilietų, o pats nuėjo apžiūrėti, ką gi čia jam atsiuntė. Vos pravėrus dėžutę, ši sprogo su tokia jėga, kad susiūbavo ir šipuliais pažiro visas vagonas (beje, geležinkelių valdyba savo nuostolius įvertino net 50000 litų – tai tuomet buvo didžiuliai pinigai).

Nors numalšinus liepsnas smarkiai sužalotas J. Vitkauskas buvo nuvežtas į Vilkaviškio apskrities ligoninę, jis neišgyveno – mirė po poros valandų. Policija ėmėsi įvykio tyrimo, ir netrukus paaiškėjo įdomių dalykų.

Pasirodo, kad panašiu metu siuntinius su sprogmenimis gavo dar du geležinkeliečiai. Tai kelio meistras iš Kuršėnų K. Gyknius (kitur rašoma Giknius) ir darbininkas iš Alytaus J. Buškevičius. Nepaisant to, kad visų trijų bombų siuntėjas buvo nurodytas vis kitas žmogus (J. Vitkauskui siuntė Duonelaitis iš Panevėžio, K. Gykniui – Palčiauskas iš Kauno, o J. Buškevičiui – Linkevičius iš Šiaulių), policija įtarė, kad tai – vieno ir to paties asmens darbas.

Beje, K. Gykniui ir J. Buškevičiui siųsti siuntiniai nesprogo. Po J. Vitkausko tragedijos gavęs siuntinį K. Gyknius, matyt, kažką įtarė, ir siuntinį, kurio taip pat nelaukė, išardė labai atsargiai, kad šis nesprogo. O J. Buškevičius išvis atsisakė paimti siuntinį iš pašto ir iškvietė policiją. Iš Kauno atvykę kriminalinės policijos pareigūnai sugebėjo nukenksminti ir šią bombą.

Po šių įvykių paštuose ėmė kauptis siuntiniai: žmonės, o ypač geležinkeliečiai, bijojo juos atsiimti.

Policijos garbei reikia pasakyti, kad išaiškinti lietuviškąjį „unabomberį“ jai nereikėjo labai daug laiko. Tą patį rugsėjo mėnesį paaiškėjo, jog bombas pagamino ir paštu buvusiems kolegoms išsiuntinėjo tuomet Šiauliuose gyvenęs buvęs Šeštokų–Alytaus ruožo gelžkelio darbininkas Kazys Masalskis (kai kur rašoma Maselskis). 1928 metais jis šios tarnybos neteko ir buvo ištremtas iš Suvalkijos, nes buvo įtartas ryšiais su plečkaitininkais, siekusiais nuversti tautininkų valdžią. Be to, jis neteko ir žmonos, kurią paviliojo pradžioje J. Vitkauskas, o vėliau – ir kiti vyrai. Tad keletą metų gyvenęs keršto troškimu buvusiems bendradarbiams, K. Masalskis galų gale ryžosi veikti, ir pasirinko tam dar negirdėtą būdą – bombas, kurias pagamino pasinaudodamas kariuomenėje įgytomis žiniomis apie sprogmenis. Bombos turėjo sudraskyti jo priešus, o tuo pačiu K. Masalskis nusprendė atkeršyti ir buvusiai žmonai. Atvykęs į Marijampolę ir užėjęs į jos butą, neapykantos apsėstas vyras šovė į moterį šoviniu be kulkos – kad išplikytų akis, bet nenušautų. Už tai čia pat buvo suimtas, o žuvus J. Vitkauskui, netrukus paaiškėjo ir kiti K. Masalskio darbeliai.

Darant kratą K. Masalskio namuose, aptiktas išardytas artilerijos sviedinys, taip pat apie 10 kg šrapnelių, ištekintas gabalas medžio sprogmeniui sumontuoti ir netrumpas sąrašas tų, kam vyras dar ruošėsi keršyti. Tarp kitų įrodymų – popierius, toks pats, kokiame buvo įvynioti siuntiniai Gykniui ir Buškevičiui.

Suimtas K. Masalskis neprisipažino siuntęs sprogmenis.

To meto spauda spėliojo, kuo baigsis ši byla. Mat už visus nusikaltimus K. Masalskiui grėsė mirties bausmė (J. Vitkauską jis nužudė šiam esant tarnyboje ir dar tuo metu, kai šalyje buvo paskelbtas karo stovis). Tačiau būta versijų, kad vyras bus pripažintas nenormaliu, nes „yra sifilitikas ir serga progresyviu smegenų paralyžiumi bei džiova“.

Visgi Šiaulių apygardos teismas teroristą nuteisė ilgiems metams sunkiųjų darbu kalėjime, ir sprogimų daugiau nebuvo.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt